Atgal

ziniasklaidos-komentaras

[\/]

2021-01-13

[\/]

2021-01-12
Viena didžiausių mūsų švietimo sistemos, o ir visų kitų sričių bėdų – lėtumas ir vangumas. Kartais mes taip judame, kad net nematyti į kurią pusę judame. Viską darome ypatingai abejingai, sulėtintai, o neretai greičio rodyklė nuo nulio taip ir nepakyla.Čia norėtųsi aptarti tris atvejus. Pirmasis - apie egzaminus. Pernai vasarą, Lietuvos abiturientams prastai išlaikius matematikos egzaminą, buvo daug kartų pakartota, kad bus skirta daug laiko, pinigų ir resursų, kad matematikos mokymas Lietuvoje būtų pagerintas visose klasėse nuo pirmos iki dvyliktos. Tačiau praėjo jau pusė naujų mokslo metų, tai yra 4,5 mėnesio, o niekas neužsikūrė ir niekas neįvyko. Nepanašu, kad šiais mokslo metais apskritai kas nors įvyktų.Dar buvo pažadėta, kad prasidėjus nuotoliniam mokymui, bus daugiau pagalbos suteikiama abiturientams ir pradinukams. Tačiau ir čia iki sprendimų ar realių veiksmų dar nepajudėta.Antras atvejis. Apie tai, kad stojimą į pedagogikos studijas reikėtų skatinti stipendijomis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis pradėjo šnekėti prieš ketverius metus. Bet niekas jo nesiklausė, kol stojančiųjų į pedagogiką skaičius susitraukė iki minimumo. Ir tik praėjus trejiems metams, šis pasiūlymas buvo išgirstas. Pernai jis buvo patvirtintas ir jau nuo 2020 m. rugsėjo įstojusieji į pedagogikos studijas gauna gana solidžias stipendijas. Tai stojimą į pedagogiką padidino labai reikšmingai. Tad ir lieka neaišku, o kam reikėjo tiek laukti.Na, o trečias atvejis apie dar didesnį vilkinimą. Tai istorija apie stulbinamą lėtumą ir neūkiškumą. Taigi, Vilniaus Antakalnio mikrorajone   stinga mokyklų. Stinga jau keletą metų. Taip atsitiko todėl, kad Antakalnio mikrorajono gale, buvusios Kino studijos vietoje, buvo pastatytas naujas Terasų kvartalas. Į kurį susikėlė šimtai šeimų, dauguma kurių turi po keletą vaikų. Kaip jau įprasta Lietuvoje, nekilnojamojo turto vystytojai taip viską suvystė, kad iškilo daug daugiabučių, o naujų mokyklų ar darželių šioje miesto pusėje žinoma neatsirado.Taigi, arčiausiai Terasų kvartalo es

[\/]

2021-01-06

[\/]

2021-01-05
Nagrinėjant pastarųjų metų Lietuvos mokytojų atlyginimų kaitą ir raidą, galima pastebėti šviesą tunelio gale. Bet tikrai ne visiems. Vis dar tebėra daugybė paradoksų: mokytojų atlyginimai tame pačiame Lietuvos regione skiriasi du ar net tris kartus.Paimkime, tarkim, Vilniaus rajono mokyklas. Taigi, Vilniaus rajono Rakonių pagrindinėje mokykloje vidutinis darbuotojų atlyginimas 2020 metų pavasarį sudarė vos 669 eurus (neatskaičius mokesčių), arba mažiau nei 480 eurų „į rankas“. Bet tai vienas polius, o yra ir kitas polius – štai Vilniaus rajono Riešės gimnazijoje algų vidurkis siekė1 463,91 euro, o tai yra 2,2 karto daugiau nei Rakonių mokykloje.Arba pasidairykime po Vilniaus miestą. Pavyzdžiui, Vilniaus „Ryto“ progimnazijoje darbuotojų atlyginimų vidurkis 2020 m. pavasarį tebuvo  1 092,5 euro, neatskaičius mokesčių, o už keturių kilometrų esančioje Vilniaus M. Mažvydo progimnazijoje – jau 1509 eurai. Panašūs skirtumai ir pradinių mokyklų ar gimnazijų lygoje. Tarkime, Vilniaus S. Nėries gimnazijoje atlyginimų vidurkis 2020 m. pavasarį sudarė 1 112,43 euro (bruto), o už kilometro esančioje Vilniaus S. Daukanto gimnazijoje – 1608 eurus.Lygiai taip pat didelės atlyginimų disproporcijos matyti ir Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Mažeikių, Jurbarko, Kėdainių, Šalčininkų ir kitose savivaldybėse. Kyla klausimas, kaip šie netolygumai susidaro ir kas juos nulemia.Pasirodo, yra bent keturios dedamosios. Mokytojų atlyginimai labai stipriai priklauso nuo to, kiek mokinių mokosi mokykloje ir kaip sudėlioti klasių komplektai. Štai didžiausioje Lietuvos mokykloje Vilniaus M. Mažvydo progimnazijoje mokosi daugiau nei 1800 mokinių, tad ir mokytojų atlyginimų vidurkis čia išties aukštas – 1509 eurai. O pavyzdžiui, Biržų r. Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje mokinių mažiau nei 70, tad ir darbuotojų atlyginimų vidurkis 2020 metų pavasarį čia nesiekė 670 eurų (neatskaičius mokesčių).Antroji dedamoji, nuo kurios priklauso mokytojų atlyginimai, tai etatų dėlionė, paprasčiau tariant, kiek mokyklai tenka pedagogų etatų ir kiek m

[\/]

2020-12-30

[\/]

2020-12-29
Tarp profesijų, kurias Lietuvos jaunimas ignoruoja labiausiai, šiandien atsiduria praktiškai visos su žemės ūkiu susijusios profesijos. Jos, mūsų jaunuolių nuomone, neįdomios, purvinos, neperspektyvios, menkai atlyginamos, taigi stojančiųjų į jas skaičius nuosekliai mažėja. Mažėja stojančiųjų ir į agronomiją, ir į gyvulininkystę, ir į zootechniką, ir į žemės ūkio mechanikos inžineriją ir į profesinių mokyklų su žemės ūkiu susijusias mokymo programas. Tiesiog šių laikų jaunimas savo ateities su žemės ūkiu nesieja.Tačiau ar tai įžvalgu? Gal vis dėlto nelabai. Pastarieji metai parodė ir koronaviruso pandemija patvirtino, kad žemės ūkis yra ir bus vienas perspektyviausių sektorių. COVID-19 daugybę žmonių pavertė bedarbiais. Turizmo sektoriuje, viešbučių sektoriuje, restoranų sektoriuje, menų ir renginių organizavimo sektoriuje, sporto, sveikatinimo ir sanatorijų sektoriuose. Bet ne žemės ūkio srityje. Žemės ūkis parodė, kad jis atsiduria šalia amžinųjų sričių – sveikatos apsaugos ir švietimo. Nes, kad ir kas vyktų pasaulyje, žmonės valgys ir po dvidešimties, ir po penkiasdešimties metų. Taip, žemės ūkis ir maisto pramonė nuolat modernės, daugės technologijų, bet jauni žmonės prie to prisitaiko greičiausiai. Tiesą sakant, jau ir dabar įlipus į naują kombainą gali gauti kultūrinį šoką. Nuo jo modernumo.Kadangi žemės ūkis jau dabar jaučia daugybės profesijų atstovų trūkumą, jau dabar aišku, kad pasirinkusieji ar besirinksiantys profesijas, susijusias su žemės ūkiu, tikrai nepraloš. Nes konkurencija nebus didelė. Kai kuriose savivaldybėse agronomų, veterinarų, gyvulininkystės specialistų, modernių fermų technologų, net mechanizatorių jau dabar stinga kaip oro. O matant kiek besirenkančiųjų šias profesijas ir kiek norinčiųjų važiuoti gyventi ir dirbti į regionus, jau dabar aišku, kad ateityje jie bus ypač vertinami ir graibstomi.Beje, ir finansiškai šis sektorius vienas perspektyvesnių. Kaip manote, kur Lietuvoje investicijų grąža per pastaruosius dešimtį metų buvo didžiausia? Gal bus sunku patikėti, bet tai investicijos

[\/]

2020-12-23

[\/]

2020-12-22
Šiuo metu skirtumai tarp įvairių Lietuvos mokyklų mokinių pasiekimų ir rezultatų siekia net septynis kartus. Ir blogiausia, kad jie nesiruošia mažėti. Taip yra todėl, kad mūsų šalies mokyklos labai skirtingai įsivaizduoja savo misiją ir keliasi skirtingus tikslus.Galima teigti, kad turime keturių tipų mokyklas. Gali pasirodyti keista, bet yra mokyklų, kurios teturi tikslą, kad vaikai būtų pavalgę ir užimti. Tik tiek. Antra mokyklų grupė – tai tos, kurios keliasi tikslą, kad mokiniai gerai jaustųsi, būtų patenkinti, atsipalaidavę, su aukštu laimės indeksu. O nagrinėjant trečią mokyklų grupę, galima matyti, kad joms svarbiausi aukšti mokinių akademiniai pasiekimai. Visokie. Kad jie gerai mokėtų ir kalbas, ir matematiką, ir istoriją, ir informatiką, kad jų mokiniai gerai pasirodytų olimpiadose, konkursuose, testuose ir egzaminuose. O ketvirtosios mokyklų grupės atstovės sau nekelia labai ambicingų tikslų, bet žūtbūtinai stengiasi rasti bent vieną savo stipriąją pusę. Ir pasistengusios randa. Jų argumentai paprastai būna tokie: taip, gal moksluose mes ir nelabai stiprūs, bet mūsų mokinių pasiekimai sporte labai geri. O mes išsiskiriame menuose. O mes pilietiškumo ugdyme. O mes verslumo ugdyme. Ir panašiai.Taigi skirtingai traktuodamos savo misiją, mokyklos gali prisigalvoti kalnus argumentų ir pateisinti kodėl jos taip elgiasi.Tačiau čia kyla paprastutis klausimas: o kodėl mokyklos viską nori taip susisiaurinti? Ar tarkime mokiniai ir jų tėvai negalėtų norėti, kad mokykla ir pamaitintų, ir užimtų, ir sukurtų gerą atmosferą, ir užtikrintų gerą mokinių savijautą, ir leistų jiems plačiai save realizuoti sporte, menuose ar verslume, bet kartu padėtų mokiniams pasiekti aukštų akademinių pasiekimų. Sakysite, to negalima pasiekti, taip nebūna. Būna. Ir mes norime tikrai ne per daug.Štai Rumšiškių gimnazijos direktorius Artūras Čepulis įsitikinęs, kad visiems mokyklos rezultatams daug įtakos turi visos mokyklos mokytojų bendruomenės požiūris. Yra mokyklų, kurioms svarbiausia, kad vaikai būtų pavalgę, o Rumšiškių gimnazijai

[\/]

2020-12-15
Šie metai tiek pasaulio, tiek Lietuvos profesinėms ir aukštosioms mokykloms pateikė milžinišką galvosūkį, kaip koronaviruso COVID-19 pandemijos ir karantino sukaustytame pasaulyje efektyviai mokyti, ar galbūt būtų teisingiau sakyti, apskritai mokyti atskirų profesijų paslapčių.Nuotolinis mokymas tiesiog netinka mokant profesijos. Tiek profesinėse mokyklose, tiek kolegijose, tiek ir universitetuose. Iš tikro neįmanoma nuotoliniu būdu išmokyti nei virinti, nei tinkuoti, nei virti, nei masažuoti. Čia profesinių mokyklų laukas. Bet panašiai ir aukštosiose. Nuotoliniu būdu neįmanoma išmokyti ir gydytojo darbo paslapčių, ir odontologo, ir veterinaro, ir fiziko, ir inžinieriaus, ir miškininko, ir režisieriaus. Tad bendraujant su daugybe aukštųjų ir profesinių mokyklų vadovų ir dėstytojų, matyti daug įtampos, nerimo, kad šiais mokslo metais gali šlubuoti daugybės profesijų atstovų parengimas. Tiesiog šių mokslo metų absolventų parengimas gali gerokai skirtis nuo ankstesnių metų absolventų parengimo. Nes jie neturės daugybės praktinių įgūdžių. Jų išmanymas tebus daugiau teorinis.Nuotoliniu būdu profesinėse mokyklose mokyti ir išmokyti galima itin mažai profesijų, daugiausia jos susiję su informacinių technologijų specialistais. Tai beveik ir viskas. Na, galbūt dar apskaitininko.Aukštosiose mokyklose nuotoliniu būdu kiek rezultatyviau galima rengti  gal ir daugiau specialistų, bet dauguma jų yra susiję su socialiniais ir humanitariniais mokslais. Tiesa, šių profesijų atstovų ir taip yra didelis perteklius. O štai trūkstamų profesijų atstovų nuotoliniu būdu beveik neparengsi. Nei gydytojų, nei inžinierių, nei technologų, nei psichologų.Iš esmės labiausiai išlošė ir daugiausiai nuveikė tos profesinės ir aukštosios mokyklos, kurios tiesiog spurtavo šią rugsėjo pirmąją. Tai yra, jau pirmosiomis rugsėjo dienomis metėsi į praktines pratybas ir laboratorinius darbus. Ir tai darė rugsėjį, spalį ir lapkritį. Tad dabar gruodį ir sausį jos gali nuotoliniu būdu mokyti teorijos. Dar gali pasiūlyti studentams daug filmuotos medžiagos,

[\/]

2020-12-09

[\/]

2020-12-08

[\/]

2020-12-02

[\/]

2020-12-01
Mokinių ir mokytojų skaičius Lietuvoje mažėja labai skirtingais tempais. Tarkime, mokinių per dvidešimt metų mūsų šalyje sumažėjo nuo 600 tūkst. iki 322 tūkst., o mokytojų – nuo 48,8 tūkst. iki maždaug 30 tūkstančių. Natūralu, kad tuomet ir pagal mokytojui tenkančių mokinių skaičių atrodome keistai. Lietuvoje vienam mokytojui tenka vidutiniškai 10,8 mokinio. Palyginkime: Suomijoje – vidutiniškai 16 vaikų, Vokietijoje – 18, o OECD vidurkis – 13 mokinių.Atrodytų, na tiek to, galbūt mums ir reikia tiek mokytojų, nes tik taip galime siekti gerų rezultatų. Bet juk rezultatai nėra geri, be to, ir mokyklų efektyvumas menkas, ir šiaip ugdymo kokybė mūsų šalyje kaip tvora: čia yra, čia – tarpas, vėl yra ir vėl – tarpas. Ir, kas keisčiausia ir įdomiausia, kuo mokykloje mokytojui tenka mažiau mokinių, tuo prastesni jų pasiekimai. Nors turėtų būti atvirkščiai: jeigu mokytojas dirba su 3–4 mokiniais, jam tikrai lengviau nei dirbančiam su 30 mokinių. Bet Lietuvoje šis dėsnis negalioja.Atkreiptinas dėmesys, kad tas mokytojui tenkančių mokinių vidurkis – 10,8 – gana apgaulingas, nes jį stipriai augina Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos duomenys. Jei nevertintume didmiesčių, jis taptų suvis paranormalus – mokytojui vidutiniškai tektų 5–6 mokiniai. Ir, tiesą sakant, turime kone šimtą mokyklų, kur pedagogui tenka mažiau nei po 4 mokinius. Pabrėžiame, kalbame ne apie pavienius atvejus, o apie vidurkius.Maža to, turime mokyklų, kurias galima vadinti tiesiog asmeninėmis, nes jose darbas kone visiškai individualus ir mokytojui tenka vidutiniškai po 1,7–2 mokinius. Kaip tai atrodo realybėje? Tarkime, Vilniaus rajono Dūkštų pagrindinėje mokykloje 13 mokytojų moko 22 mokinius. Tiesiog nepakartojama. Arba Vilniaus rajono Rakonių pagrindinėje mokykloje 19 mokytojų moko 35 mokinius. Arba Klaipėdos rajono Pašlūžmio mokykloje-daugiafunkciame centre 16 mokytojų dirba su 31 mokiniu. Ir visa tai vyksta XXI amžiuje.Beje, svarbiausia ne tik kiek mokytojui tenka mokinių (nors tai taip pat svarbu, nes labai brangiai kainuoja), bet ir kaip tie mokiniai išm

[\/]

2020-11-25

[\/]

2020-11-24
Šiais rinkimų metais mokslo ir švietimo sektorius turėjo sproginėti nuo idėjų ir pasiūlymų pertekliaus. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Netgi priešingai – idėjų sekluma, nusikalbėjimų gausa ir akivaizdus lyderystės trūkumas. Šiame sektoriuje nematyti nei proveržio, nei entuziazmo, nei novatorių ar vizionierių. Taigi ir mokiniams, ir mokytojams, ir mokyklų vadovams reikia pastiprinimo, reikia polėkio. Sukiojantis mokykloje ar per karantiną sėdint namie, sunku viso to gauti, bet vyksta nemažai išorinių renginių, kurie leidžia įsikrauti baterijas, daugiau suprasti ir kurie įpučia noro siekti daugiau, siekti doros lyderystės savo srityje.Štai ką tik, lapkričio 20–21 dienomis, vyko Pasaulinė lyderystės konferencija, kurioje buvo galima išgirsti penkis pranešėjus iš Lietuvos ir dešimt iš užsienio šalių. Ši konferencija jau keletą metų iš eilės sugeba pripildyti ištuštėjusius entuziazmo bei pozityvumo ąsočius ir suteikti trūkstamų žinių.Pasaulinės lyderystės konferencijos ambasadorius Amerikoje Craigas Groeschelis pastebėjo: „Mūsų pasaulis smarkiai pasikeitė. Tad ir žmonės turi keistis. Kiekviena didelė krizė sukuria netikėtų problemų. COVID-19 pasaulyje pridarė daug bėdos. Tai bloga žinia. Bet yra ir gera žinia. Kiekviena didelė krizė sukuria ir precedento neturinčių galimybių, jei tik sugebėsi jas įžvelgti ir jei būsi paslankus. Išmintinga nestovėti vietoje, mitriai suktis, keistis ir pasidairyti naujų galimybių. Ir nuolat prisiminti, kad prieš pagerėjimą dažnokai įvyksta pablogėjimas. Jei tik pakaks drąsos pervesti organizaciją per daubą arba duobę, užvesi naują gyvenimo ir įtakos ciklą.“C. Groeschelio teigimu, svarbiausia vengti kaltinimų, nes dabar įprasta ieškoti, kas ir dėl ko kaltas: „Visada gali ką nors apkaltinti. Jei nieko nesugalvoji, visados galima apkaltinti Z, arba Millenials kartą. Amžinai šitie. Bet puikūs lyderiai apskritai nieko nekaltina. Neieško kaltų. Tad ką jie daro? Prisiima atsakomybę. O jei nepavyksta, tuomet ne kitus kaltina, o sako: „Neįstengiau pervesti. Bet paieškosiu kito kelio ir būdo. Ir

[\/]

2020-11-18

[\/]

2020-11-17
Daugybė tėvų linkę manyti, kad esminę įtaką jų vaiko pasiekimams daro mokykla ir mokytojai, tačiau jie klysta. Didžiulę reikšmę turi ir jie patys: jų išsilavinimas, darbas, pastangos, elgesys, pažiūros, namuose sukurta atmosfera ir aplinka. Kai kam bus sunku patikėti, bet didžiulę įtaką vaiko pasiekimams turi netgi tai, kiek namuose yra knygų, muzikos instrumentų arba tai, skaitė namiškiai vaikui pasakas vaikystėje ar ne. Pasak Nacionalinės švietimo agentūros Tyrimų skyriaus vedėjo Prano Gudyno, nustatyta, kad mokinių, kuriems tėvai vaikystėje skaitė knygas, pasiekimai reikšmingai aukštesni nei tų, kuriems neskaitė. O skirtumai tarp vaikų pasiekimų, kurių namuose tėra mažiau nei 10 knygų, ir tų, kurių namuose daugiau nei 200 knygų, tiesiog stulbinami.Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėjos Ritos Dukynaitės teigimu, net ir pats tėvų išsimokslinimas, išsilavinimas turi didžiulės įtakos jų vaikų pasiekimams ir pažangai (neretai aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai žemo išsilavinimo tėvų bendraamžius vaikus lenkia net dvejais metais). Lygiai taip pat svarbi ir socialinė, ekonominė ir kultūrinė tėvų padėtis, na ir tėvų elgesio su vaikais stilius.Netgi tai, ar vaikas gyvena su abiem tėvais, ar su vienu, ar dirba jo tėvai, ar nedirba, labai stipriai veikia jo elgesį, motyvaciją ir pasiekimus (visą dieną dirbančių tėvų vaikų pasiekimai gerokai aukštesni nei nedirbančių tėvų atžalų). Sunku patikėti, bet pasirodo, jeigu tėvai dirba mėgstamą darbą pagal įgytą specialybę, tai jų vaikams mokykloje sekasi geriau nei tiems, kurių tėvai dirba nemėgstamą ir dar nekvalifikuotą darbą. Įtakos turi netgi tėvų darbo vieta: jeigu tėvai dirba Lietuvoje, tai jų vaikų pasiekimai aukštesni nei tų, kurių tėvai uždarbiauja emigracijoje.„Dar didesnės įtakos turi tėvų požiūris į mokyklą, jų iniciatyvumas ir bendradarbiavimas su mokyklos administracija bei mokytojais. Jeigu tėvų įsitraukimas į vaiko ugdymą minimalus, jeigu jie nesidomi nei vaiko elgesiu mokykloje, nei jo pastangomis, nei pažanga, j

[\/]

2020-11-11

[\/]

2020-11-10
Palyginti su užsienio šalimis, Lietuvos mokyklos, kaip ir visa Lietuvos švietimo sistema, yra labai neskaidrios, neviešos ir uždaros. O pabandžius tą paslapčių skraistę kiek praskleisti, visada kyla daug pykčio. Dauguma mūsų mokyklų norėtų, kad jų niekas nejudintų, nepastebėtų ir leistų plaukti pasroviui. Visos jos teigia žinančios, kaip dirbti, nesvarbu, kad jų rezultatai skiriasi 5–7 kartus.Apžvelkime keletą išsivysčiusių užsienio šalių. Tarkime, Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia kiekviena šeima sistemoje Schoolgrades gali susirasti bet kurią mokyklą savo valstijoje ar apskritai šalyje ir išsinagrinėti jos darbo rezultatus pagal įvairius parametrus (bet, žinoma, pagal griežtą bendrą standartą). Tiek pagal mokyklos mokinių matematikos pasiekimus, skaitymo įgūdžius, tiek kaip mokykla atrodo tarp visų regiono mokyklų, taip pat visos šalies kontekste. Negana to, visos mokyklos sureitinguotos pagal lygius nuo geriausios (A) iki blogiausios (F), ir viskas skelbiama viešai.Lietuvoje taip pat atliekama daugybė įvairiausių mokinių pasiekimų patikrinimų. Kaip ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, pas mus taip pat matuojami antrokų, ketvirtokų, šeštokų ir aštuntokų matematikos, skaitymo, taip pat ir rašymo, net pasaulio pažinimo bei socialinių mokslų pasiekimai. Patikrinimų rezultatai atiduodami pačioms mokykloms, bet pusė švietimo įstaigų juos viešina, o kita pusė – slepia po devyniais užraktais. Taigi bendro vaizdo nesimato.Keliaukime į kitą valstybę – Nyderlandus. Šioje šalyje pati Švietimo, mokslo ir kultūros ministerija paskelbė, kad 248 mokyklos save gali vadinti puikiomis (Excellent). Jos išrinktos atsižvelgus į Švietimo inspekcijos patikrinimų rezultatus. Tvirtinama, kad jose mokymo kokybė puiki, o mokymo būdai novatoriški, motyvuojantys ir įkvepiantys. Negana to, Švietimo, mokslo ir kultūros ministerija visas tas 248 gerąsias mokyklas dar ir paskelbė viešai, taip pat pridūrė besididžiuojanti žmonėmis, kuriančiais puikias mokyklas.Lietuvoje tai būtų neįmanoma. Nes įsivaizduojama, kad paskelbus gerąsias mokyklas įsiž

[\/]

2020-11-04

[\/]

2020-10-27
Jungtinių Tautų kasmet sudaromame Pasaulio laimės indekse Danija jau kurį laiką užima lyderės pozicijas – pastaruosius 7 metus ši šalis nebuvo iškritusi iš pirmaujančiųjų trejetuko. Tai lemia daugelis veiksnių – nuo šalies socialinės sistemos iki visus vienijančio bendruomeniškumo jausmo. Regis, įtakos tam turi ir empatijos pamokos vaikams.Nuo 1993 metų jaunųjų Danijos piliečių tvarkaraščiuose yra įterpta kassavaitinė empatijos valanda. Per ją vaikai nuo 6 iki 16 metų mokosi tapti empatiškesniais, supratingesniais ir labiau užjaučiančiais žmonėmis. Natūralu, kad vėliau tai jiems padeda užmegzti geresnius santykius ir tapti sėkmingesniems. Tai taip pat veikia ir kaip puiki patyčių mokyklose prevencija.Paaugliams tokie užsiėmimai labai naudingi, mat šiame amžiuje jie dažnai linkę įgyti narciziškų bruožų, mėgsta kritikuoti ir neigti kitus. O išaiškinus empatijos svarbą ir naudą, jaunuoliai kelia sau rimtesnius tikslus, tampa ne tokie egoistiški, dėmesį kreipia į kitų, ne vien į savo pačių gerovę.Empatijos pamokose stengiamasi sukurti itin malonią atmosferą, kad visi jaustųsi laukiami. Užsiėmimų, vadinamų Klassens tid, metu mokiniai skatinami aptarti iškilusias problemas. Ir nesvarbu, ar tai būtų su mokykla susiję rūpesčiai, ar ne, jie dalijasi problemomis, o likusi klasė kartu su mokytoju ieško galimų sprendimų. Atsakymų paieška pagrįsta įsiklausymu, supratingumu, jautrumu bei gerais norais. Ir tai tik viena priemonė, padedanti jaunuoliams būti empatiškesniems kitų atžvilgiu.JAV rašytoja ir psichologė Jessica Alexander, bendradarbiaudama su danų psichoterapeutu Ibenu Sandahlu, nustatė, kad komandinis darbas ypač prisideda prie empatijos ugdymo mokyklose. 60 proc. užduočių Danijos mokyklose yra paremtos grupiniais užsiėmimais, kuomet stengiamasi vieni kitiems padėti, o ne konkuruoti, lipti per galvas dėl asmeninės naudos. Užuot stiprinę norą pralenkti bendraamažius, kuriems mažiau sekasi, vaikai ir paaugliai išmoksta dirbti kartu, padėti kitiems, paskatinti.Tiesa, negalima teigti, jog šios šalies mokyklose visai nėr

[\/]

2020-10-21

[\/]

2020-10-20
Stodami į aukštąją, dauguma jaunuolių savo ateitį piešia gana šviesiai: įsidarbinsiu pažangioje bendrovėje ar įstaigoje, gausiu gerą poziciją ar postą ir atlyginimas tikrai nebus mažesnis nei tūkstantis eurų į rankas. Ir jau tikrai neplanuoju baigęs universitetą dirbti padavėju, pardavėju-kasininku, pagalbiniu darbininku statybose ar langų valytoju. Juk tai žemos kvalifikacijos darbai, o aš gi turiu aukštojo mokslo diplomą.Tačiau bent jau Lietuvoje tokie pasvajojimai su realybe dažnai turi mažai ką bendro. Ši neretai sudaužo rožinius akinius. Tūkstančiai jaunuolių net ir įgiję aukštąjį išsilavinimą turi tenkintis gana žemomis pozicijomis ir žemos kvalifikacijos darbais. Tuomet netenka stebėtis, kad tokie žmonės iš širdies keikia Lietuvą, darbdavius, aukštąsias mokyklas, o kartais ir tėvus – visi jie kalti, kad taip nevykusiai viskas susiklostė.Bet jeigu jaunuoliai prieš rinkdamiesi profesiją ir prieš stodami bent šiek tiek pasidomėtų skirtingais informacijos šaltiniais, tikėtina, jų pasirinkimo pasekmės būtų visiškai kitokios. Štai ir šiemet jūra jų su nauja jėga metėsi į socialinius mokslus, į teisę, į vadybą. Ir kas, kad rinka jau dabar sprogsta nuo jau parengtų socialinių mokslų atstovų pertekliaus. O štai stojančiųjų į technologijos mokslų studijų programas skaičius mažėja jau keletą metų iš eilės ir jauniems žmonėms nė motais, kad šios srities studijos nemokamos, kad solidžių darbo pasiūlymų inžinieriams bei technologams sočiai, o ir atlyginimus jie gauna įkvepiančius, na ir apskritai darbo rinkoje jaučiamas didelis jų trūkumas.Bendraujant su jaunimu matyti, kad reikšminga jų dalis daro vieną grubią klaidą – nepagalvoja nei kur po studijų gyvens, nei kur dirbs, nei ką apskritai veiks, nei ar su jų įgysima profesija apskritai bus ką veikti. Paprastai jie mesteli tokią frazę: „Baigiau gimnaziją, dabar stosiu į aukštąją. O kai ją baigsiu, tada ir galvosiu, ką veikti.“Bet ką jau ten galvosi, kai aukštoji mokykla baigta ir profesija įgyta. Ne tada reikia galvoti, o dešimtoje, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse.

[\/]

2020-10-14

[\/]

2020-10-13
Visoms 60 Lietuvos savivaldybių jų privalumai ir trūkumai puikiausiai žinomi. Švietimo srities – taip pat. Kiekvienos savivaldybės švietimo skyrius kasmet rengia stirtas ataskaitų – tiek merui, tiek administracijos direktoriui, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Tose ataskaitose paprastai linkstama pasigirti „kuo gi mes esame šaunūs“, vaizdingai pateikiami visi įmanomi pliusai ir laimėjimai. Bet užmigti ant savo tikrų ar įsivaizduojamų laurų savivaldybėms neleidžiama – iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, iš Nacionalinės švietimo agentūros jos gauna sočiai pastabų ir pasiūlymų, taigi puikiausiai žino ir visus savo trūkumus bei minusus.Paimkime konkretų pavyzdį, pavyzdžiui, Telšių rajono savivaldybę. Ji, kaip ir visos kitos savivaldybės, iš ministerijos gavo labai išsamią ir tikslią švietimo sektoriaus fotografiją, kurioje žalia spalva pažymėti teigiami aspektai, geltona – vidutiniai, o raudona – silpnybės. Ir šios savivaldybės meras, vicemerai ir švietimo skyrius puikiausiai žino, kad jų savivaldybėje per daug mokinių mokosi jungtinėse klasėse, mokyklos patalpų plotas vienam mokiniui yra akivaizdžiai per didelis, mokyklose mokiniams tenka per mažai kompiuterių, o olimpiadoms ir konkursams jie parengiami silpnai. Na ir pagal kitus parametrus ši savivaldybė nelabai spindi. Tad savivaldybių reitinge ji atsiduria gana žemai, kas nėra solidu, žinant Telšių dydį, potencialą ir pajėgumus.Negana to, Telšių rajono savivaldybė iš ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros kasmet gauna ir kalną rekomendacijų, ką būtų galima nuveikti ir pagerinti. Taigi pernai šios rekomendacijos atrodė taip: „Siekiant mažinti miesto ir kaimo mokinių pasiekimų atotrūkį, būtina mažinti jungtinių klasių skaičių. Daugiau dėmesio skirti pradinio ir pagrindinio ugdymo programų mokinių skaitymo, rašymo, matematikos gebėjimų ugdymui. Gerinant pagrindinio ugdymo programos mokinių savijautą mokyklose mažinti patyčių, kelti mokyklų kultūros lygį, didinti švietimo pagalbos prieinamumą, gerinti mokinių bendrąsias ir socialines ko

[\/]

2020-10-07

[\/]

2020-10-06
Ligi šiol kiekvienas turėjo savo patirtis apie mokymąsi nuotoliniu būdu. Pagal tai, na ir dar pagal draugų, kaimynų ir giminaičių vertinimus buvo susidarę nuomonę apie šio mokymosi būdo privalumus ir trūkumus.Dabar ima daugėti tikresnės informacijos ir tyrimų apie šio mokymosi būdo poveikį vaikams, tėvams ir mokytojams. Paprasčiau tariant, savo vertinimus bei išvadas pateikia jau ir mokslininkai. Lietuvoje, vadovaujant profesorei Romai Jusienei, atliekamas Vilniaus universiteto mokslininkų projektas „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl Covid-19 metu: grėsmės bei galimybės ekosisteminiu požiūriu“. Prie šio projekto dirba daugiau nei 15 mokslininkų.Taigi kas jo metu nustatyta? Viena pagrindinių išvadų, kad nuotolinis mokymas tinka tik pusei vaikų, o kitai pusei netinka, arba tiksliau, jo rezultatai prastesni nei įprasto mokymo mokyklose. Ypač jis nepasiteisino socialinės rizikos šeimose gyvenantiems vaikams. Būta ir tokių vaikų, kurie net ir gavę kompiuterius ar planšetes, per tris mėnesius iš viso dalyvavo tik 3 ar 6 nuotolinėse pamokose. Prisijungti dažniau jie neturėjo galimybių dėl šeiminių ar kitokių aplinkybių. Be to, taip pat nustatyta, kad karantino metu psichologinė, socialinė ir kitokia pagalba vaikams buvusi epizodinė, formali, neretai išskydusi, o pirmosiomis savaitėmis jos apskritai nebuvo.Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atlikta apklausa parodė, kad karantino laikotarpiu psichologinę ar papildomo ugdymo pagalbą užtikrino vos pusė Lietuvos mokyklų.Iš aptariamo mokslininkų tyrimo taip pat paaiškėjo, kad daugiau nei trečdalio vaikų emocinė būsena arba elgesys karantino metu pablogėjo. Kone kartais matuojamas pablogėjimas vaikams, kurie jau ir iki karantino turėjo emocinių ar elgesio problemų.Vaikai, kurių emocinė būsena ar elgesys pablogėjo, daugiau laiko leido prie ekranų, buvo mažiau aktyvūs, mažiau laiko leido lauke, jų miego režimas buvo nenuoseklus, o jų tėvai jautė didesnę įtampą. Iš tiesų labai pailgėjo laikas, kurį vaikai leido prie ekranų ne tik atlikdami mokyklines užduotis, bet ir

[\/]

2020-09-30

[\/]

2020-09-29
Palyginus su kitomis šalimis, Lietuvos tėvai gana atsakingi ir dauguma labai išreikštai rūpinasi savo atžalomis. Tiesa, dauguma tėvų skundžiasi turį per mažai informacijos ir nežinantys kaip vaikams padėti, kaip su jais elgtis, kad dėmesys nevirstų žala. Kiek trikdo ir tai, kad rezultatai dažnai būna visiškai neprognozuojami. Štai vieni tėvai, regis, skiria per mažai laiko ir per mažai talkina savo atžaloms, bet šie tampa iškiliomis asmenybėmis ir juos lydi sėkmė, o kiti tėvai savo vaikams skiria daug laiko, dėmesio, pagalbos, širdies, bet rezultatai nuviliantys, užaugę tokie vaikai sunkokai klampoja per gyvenimą.Regis, sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl taip vyksta.Bet garsi psichologė Carol Dweck turi tam paaiškinimą. Ji tvirtina, kad sėkminga arba nelabai žmogaus ateitis priklauso nuo to, kokio tipo mąstymas jam išsivystė dar vaikystėje – augimo ar fiksuotos mąstysenos. Fiksuota mąstysena reiškia, kad mūsų asmenybė, intelektas ir kūrybiniai gebėjimai yra statiški, įgimti. Tokia mąstysena verčia mindžikuoti vietoje, graužtis dėl nesėkmių, bijoti naujovių, kerštauti arba tuščiai eikvoti energiją.Žymiai daugiau pasiekia ir geriau jaučiasi augimo mąstysenos atstovai. Nes tokia mąstysena nukreipia į nuolatinį tobulėjimą visose žmogaus gyvenimo srityse – šeimoje, švietime, darbe, versle, sporte. Augimo mąstyseną turintys žmonės mano, kad sėkmė reiškia stengtis iš visų jėgų, mokytis ir tobulėti. Jie taip pat mano, kad kliūtys motyvuoja, suteikia žinių.Svarbu tai, kad šeima turi gana didelės įtakos, ar vaikas išaugs į fiksuotos, ar į augimo mąstysenos asmenybę. Jeigu tėvai vaikui nuo mažumės kala, kad daug pasiekti gali tik gabūs, išskirtiniai žmonės, tai vaikas tuo ir įtikės, o jeigu aiškins, kad viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus pastangų ir atsidavimo, jeigu įrodinės, kad atkaklus darbas išvirsta į puikius rezultatus, tai ilgainiui vaikui tokia nuostata ir susiformuos.Tiesa, pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, svarbu nepavėluoti. Tarkime, paauglystėje jau vėloka bandyti sužadinti vaikų darbštumą, inicia

[\/]

2020-09-23

[\/]

2020-09-22
Žvelgiant į šiandieninę švietimo padėtį Lietuvoje ir į artėjančius Seimo rinkimus, susidaro įspūdis, kad gana daug interesų grupių gyvena paralelinėse visatose. Mokytojai bando rasti atsakymą, kaip dirbti vis besikeičiančiomis sąlygomis, kaip motyvuoti jaunus žmones, kurie dažnai nieko nebenori, o neretas mokytojas sprendžia dilemą, kaip apskritai išgyventi.Mokyklų vadovai kiekvieną dieną bando vis iš naujo sustyguoti mokyklų darbą, kad jis nenutrūktų, nes vyriausiasis visa ko planuotojas COVID-19 visiškai neprognozuojamas.Tėvai, pamatę, kaip šių metų abiturientai laikė brandos egzaminus, ypač matematikos, ieško išeičių, kaip pagelbėti savo atžaloms, kad šie neįgytų pernelyg daug spragų, kad sėkmingai išlaikytų egzaminus ir pasirinktų savo svajonių aukštąją mokyklą bei studijas.O kaip čia atrodo mūsų politikai? Dauguma vietinės valdžios politikų atrodo tikrai silpnai. Būtent nuo jų sprendimų didžia dalimi priklauso tai, kad mokyklų tinklas Lietuvoje stipriai išdrikęs, taip pat tai, kad regionų mokyklose tebėra daug jungtinių klasių, taip pat ir tai, kad vieno mokinio finansavimas skirtingose mokyklose skiriasi 7 kartus. Taip pat ir tai, kad mokymosi lygis ir mokymo kokybė daugelyje mokyklų nebėra joks tikslas. Ar pastebėjote, kad šiandien belikęs vienintelis tikslas – kad mokyklos kažkaip veiktų COVID-19 sąlygomis. O kaip veiks, niekam nebesvarbu.Stebint kandidatų į Seimą diskusijas švietimo ir mokslo klausimais, susidaro įspūdis, kad galvojama visai ne apie švietimą ir ne apie jo ateitį, o tik apie tai, kaip į save atkreipti dėmesį. Ir priemonės dažnai nebesirenkamos, tauškiama bet kas ir bet kaip. Partijų programos švietimo srityje taip pat negrįžtamai nuvažiavusios į lankas. Dažnu atveju jose aprašinėjama, kaip turėtų būti, bet realybėje taip nėra. Pavyzdžiui, „turime kalbėti apie vertybių integravimą į ugdymo turinį, kuris būtų grįstas vientisu pasaulėvaizdžiu, padedančiu vaikui suprasti save, visuomenės gyvenimą ir pasaulį. Mokykla turi teikti vieningą pamatinių vertybių vaizdą, kurį interpretuojant galimas

[\/]

2020-09-16

[\/]

2020-09-15
Skirtumai tarp atskirų mokinių pasiekimų ir įvairių mokyklų lygio Lietuvoje vis auga. Viena pagrindinių to priežasčių – mokyklų tinklo netolygumai skirtinguose regionuose. Kiekviena savivaldybė tvarkosi kaip išmano, kaip supranta, arba kaip nesupranta, taigi praraja vis didėja (šiandien Lietuvoje nesunkiai galima rasti tiek laike užsikonservavusių, tarsi iš XIX amžiaus nužengusių, tiek ir itin modernių XXI amžiaus pažanga alsuojančių mokyklų). O galiausiai visa tai atsiliepia būtent vaikams. Atsakomybė už tai pirmiausia tenka savivaldybių taryboms, merams, vicemerams ir administracijų direktoriams.Pagal elgesį savivaldybių vadovus galima suskirstyti į tris tipus: vieni – tai tie, kuriems niekas neįmanoma, kiti – tie, kuriems viskas įmanoma ir kurie darė, padarė ir jau užmiršto, na ir trečia grupė – tie, kurie kažką daro, bet labai jau lėtai: pusantro žingsnio – į priekį, vienas – atgal.Tad pereikime prie konkrečių pavyzdžių. Šiandien mokyklų tinklas sutvarkytas maždaug 12-oje savivaldybių iš 60-ies, 16-oje jis tvarkomas ar vyksta šiokie tokie judesiai, 20-yje – nesutvarkytas, o 12-oje jis tiesiog baisus. Pradėkime nuo pastarųjų. Labiausiai mokyklų tinklas šiandien išdrikęs mažosiose šalies savivaldybėse – konkrečiai, Kazlų Rūdos ir Pagėgių (beje, šiose savivaldybėse ir mokinių pasiekimai išties prasti). Tarkime, nors Kazlų Rūdos savivaldybėje tėra 1491 mokyklinio amžiaus vaikas, nors aišku, kad ateinančius septynerius metus čia į mokyklas kasmet vidutiniškai ateis tik po 117 mokinių, šiandien šioje savivaldybėje veikia net dešimt mokyklų ir kiekvienai jų vidutiniškai tenka po 149 mokinius. Atrodo, vadovaujamasi šūkiu, kad kiekviena mokykla turi būti kuo arčiau mokinio namų, o dar geriau – tiesiog namų kieme. Palyginkime: 10 mokyklų veikia ir Raseinių rajono savivaldybėje, nors ši tiek teritorija, tiek gyventojų, taip pat ir mokinių skaičiumi daugiau nei dvigubai didesnė už Kazlų Rūdos savivaldybę. Vadinasi, kai kuriose savivaldybėse ne tik mokiniai, bet ir politikai nedraugauja su matematika, o neretai – ir su s

[\/]

2020-09-08
Šiemet sukanka dešimt metų, kai Lietuvoje pradėjo veikti progimnazijos. Pradžioje jų buvo 38, po penkerių metų – 113, o dabar jų turime 155. Iš pradžių būta tikrai daug nuogąstavimų: kad joms stigs mokinių, trūks mokytojų (nes juos galbūt nuvilios gimnazijos), kad jos stokos įrangos (nes geriausia bus perkama gimnazijoms), kad jose vešės patyčios (nes čia mokosi sudėtingiausio amžiaus tarpsnio vaikai), kad akademiniai mokinių pasiekimai bus prasti (nes šio tipo mokyklų atsakomybė neapibrėžta, jos moko vaikus nuo pirmos iki aštuntos klasės). Dalis šių nuogąstavimų buvo pagrįsti, bet dalis – ne, ir ilgainiui jie netgi užsimiršo.Šiandien tiek mokyklų vadovai, tiek mokytojai, tiek ir šeimos pripažįsta, kad progimnazijos – visai neblogas mokyklų tipas. Ir pasiteisino tikrai labiau nei pagrindinės mokyklos.Tiesa, progimnazijos labiau tinka miestams ir rajonų centrams, kur daugiau mokyklinio amžiaus vaikų, o kaimiškose Lietuvos vietovėse jos tėra tik dvi. Kaimuose ir miesteliuose labiau išplito pagrindinės (dešimtmetės) mokyklos: 69 proc. jų dabar yra kaimuose ir tik 31 proc. miestuose.Apie skirtingų tipų mokyklas Lietuvoje atliekama gana daug tyrimų, ir jie suteikia daug naudingos informacijos. Štai iš Nacionalinės švietimo agentūros tyrimų aiškėja, kad ketvirtose klasėse didžiausią pridėtinę vertę sukuria pradinės mokyklos (15,8 standartizuoto taško), toliau seka progimnazijos (7,06 standartizuoto taško), o štai pagrindinių mokyklų sukuriama pridėtinė vertė yra netgi minusinė (–9,2 standartizuoto taško). Aštuntoje klasėje pagal sukuriamą pridėtinę vertę pagrindinės mokyklos taip pat stipriai atsilieka nuo progimnazijų (daugiau nei 8 standartizuotais taškais).Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros mokyklų veiklos kokybės išorinio vertinimo duomenys atskleidė, kad progimnazijų veiklos kokybė, sukuriama pridėtinė vertė ir mokinių mokymosi pasiekimai, lyginant su kitais mokyklų tipais, yra vieni iš geriausių. O štai pagrindinėse mokyklose veiklos kokybė jau reikšmingai prastesnė.Tiesa, atskirai nagrinėjant pradinių mok

[\/]

2020-09-02
Komentarą parengė „IQ“ žurnalo apžvalgininkė Kotryna Tamkutė.

[\/]

2020-09-01

[\/]

2020-08-26

[\/]

2020-08-25
Praėjusią savaitę tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tiek visa švietimo bendruomenė pasidžiaugė, kad šiemet po tikrai ilgos pertraukos užfiksuotas rekordinis pedagoginių studijų populiarumas – palyginti su pernai jis išaugo dvigubai. Pirmąkart per kelerius merus, kai jas pasirinkusiųjų skaičiai kasmet mažėjo, šiemet norą tapti būsimaisiais pedagogais išreiškė net 2,2 tūkst. stojančiųjų, iš jų 1,3 tūkst. – pirmuoju pageidavimu.Čia suveikė bent kelios dedamosios. Visų pirma, šiemet dėl pandemijos mažiau Lietuvos jaunuolių stoja į užsienio aukštąsias mokyklas. Antra, pamažu pradedama įsitikinti, kad perspektyvios yra ne tik gydytojo, ar inžinieriaus profesijos, bet ir mokytojo profesija. Trečia, ilgai delsusi šiemet Vyriausybė pagaliau skyrė stipendijas pedagogikos studentams. Ir jos gana solidžios – po tris šimtus eurų kiekvienam kas mėnesį. Tiesa, tą reikėjo padaryti bent prieš dvejus metus, nes tokios idėjos ir pasiūlymai sklandė jau trejus metus. Stipendijos pedagogikos studentams valstybei atseis daugiau nei milijoną eurų.Žvelgiant paviršutiniškai visos šios naujienos tarsi labai geros ir pozityvios. Tačiau pradėjus gilintis, ima lįsti ir neigiami aspektai. Tad aptarkime ir juos. Iš tikro ši kasmetė milijono eurų investicija gali neatnešti jokių laukiamų rezultatų. Nes stojantieji į pedagogikos studijų programas nieko ir niekam neįsipareigoja, nepasirašo jokių sutarčių ir apskritai ant nieko nededa savo parašo. Tiesiog esama nuojautos, kad stojantieji į pedagogikos studijas gaus keliariopą naudą: nemokamas studijas, kasmėnesines 300 eurų stipendijas, stažuotes į užsienį, nes tai taip pat numatyta, tačiau iš jų pusės jokių pareigų nenumatyta. Žinant ankstesniųjų metų patirtį ir faktus, kad iš baigusiųjų pedagogikos studijas realybėje mokytojais tapdavo 20-25 proc. pedagogikos absolventų, galima prognozuoti, kad ir dabar bus ne kitaip. Juolab, kad valstybė gausiantiems stipendijas jokių įpareigojimų nepateikė, net nepaprašė. Taigi jau dabar aišku, kad bus sočiai tokių jaunuolių, kurie pasinaudos nemoka

[\/]

2020-08-12
Komentarą parengė žurnalo „IQ" vyr. redaktoriaus pavaduotoja Viktorija Vitkauskaitė. 

[\/]

2020-08-05
Komentarą parengė žurnalo „IQ“ ir portalo alfa.lt redaktorius.

[\/]

2020-07-29

[\/]

2020-07-28
Abiturientams artėja galutinis sprendimas: tiek renkantis profesiją, tiek ir vietą, kur studijuos.Norisi tikėti, kad šių metų aktualijos į profesijos pasirinkimą sugrąžins kiek daugiau nuovokos, nes visiems mums daug kartų buvo parodyta, kurios profesijos yra svarbios ir reikalingos. Ir ne tik kalbant apie mediciną ar slaugą. Gali būti, kad šią vasarą daugiau jaunuolių stos į profesijas, susijusias su energetika, gamyba, žemės ūkiu. Nes visiems tapo aišku, kad šie sektoriai labai svarbūs (ankstesniais metais jaunimui taip neatrodė, taigi stojusiųjų į žemės ūkio, energetikos, pramonės sričių profesijas skaičius vis mažėjo).Planuojant savo ateitį, naudinga žinoti ir kurių profesijų atstovų Lietuvoje yra perteklius, o kurių – trūkumas. Taigi tarp profesijų, kurių atstovų Lietuvoje parengta keletui metų į priekį, patenka šios: politologai, istorikai, ekonomistai, sociologai, viešojo administravimo specialistai, komunikacijos specialistai, architektai, na ir žinoma teisininkai su vadybininkais.Dar yra grupė profesijų, kurios traukiasi ir nyksta, tai: turizmo vadybininkai, fotografai, žurnalistai, nekilnojamojo turto agentai, bibliotekininkai, archyvarai, su klientais dirbantys bankų tarnautojai ir pan.Neverta ignoruoti ir Užimtumo tarnybos pateikiamų pjūvių bei įrankių. Nors laiko liko ir labai mažai, tiek jaunuoliams, tiek jų tėvams verta paanalizuoti naujausią įsidarbinimo galimybių barometrą. Svarbu pasidomėti ir kurių profesijų atstovai ieškodami darbo pastaraisiais metais susiduria su rimtomis problemomis, o kokios profesijos ar pareigybės apskritai dingsta. Kartu barometre pateikiami ir atlyginimų vidurkiai.Pasak darbo rinkos eksperto Andriaus Franco, išmintingiausiai jaunas žmogus pasielgtų, jeigu išsikeltų tikslą iki 25–27 metų įgyti kelias profesijas ar kvalifikacijas. Tai galima pasiekti renkantis tarpkryptines studijas arba susidėliojant įvairiapusišką bakalauro ir magistro studijų paketą. Pavyzdžiui, bakalauro studijų metu baigti inžineriją, gamybos technologijas, informatiką, matematiką, o magistrantūroj

[\/]

2020-07-22
Komentarą parengė žurnalo „IQ“ apžvalgininkas Gytis Kapsevičius. 

[\/]

2020-07-21
Šiuo metu Lietuvos švietimas tikrai neišgyvena pakilimo – greičiau priešingai. Tačiau vienas jo sektorius labai išsiskiria, nes kunkuliuoja ir auga. Tai privačios mokyklos. Visų pirma, privačių mokyklų Lietuvoje daugėja – kasmet atidaroma po 3–4 naujas. Ir šiandien Lietuvoje suskaičiuojama per 60 nevalstybinių mokymo įstaigų. O valstybinių mokyklų ne tik neatsiranda naujų, bet po 20 kasmet uždaroma. Priminsime, kad šiuo metu Lietuvoje veikia per 1000 mokyklų.Dar viena tendencija – privačiose mokyklose daugėja mokinių (prieš 10 metų nevalstybinėse mokyklose mokėsi 0,7 proc. visų Lietuvos moksleivių, o dabar – jau 6 procentai. Kartu galingai auga ir privačių mokyklų pajamos: vienų po keliolika procentų, kitų – net po 5 kartus.Tad patyrinėjus finansinius duomenis, gali kilti pagunda mestis į nevalstybinio švietimo verslą ir kurti privačias mokyklas ar jų tinklus.„Tačiau iš tikrųjų šioje srityje yra milžiniška įvairovė ir skirtumai, – komentuoja Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. – Taip, turime 3–4 mokyklas, kurios iš vaikų mokymo daro biznį ir kala pinigus, bet dauguma privačių mokyklų tikrai nėra aukso kasyklos. Kai kurios jų – tiesiog šeimos versliukai ar net labiau hobiai, kurie leidžia oriai gyventi ir išmokėti neblogus atlyginimus, bet pelnai jų tikrai menki. Dar kitos mokyklos apskritai priklauso religinėms organizacijoms, taigi ir tikslai jų kiek kitokie, tikrai ne pelnas.“Pasak S. Besagirsko, aišku tai, kad jeigu ši sritis būtų labai pelninga, į ją jau tikrai būtų įžengę stambūs kitų sričių verslininkai ir investuotojai. Bet jie delsia. Jų požiūriu, rūpesčių ir rizikų šioje srityje per daug, o finansinė grąža – per maža.Be to, norint įžengti į privačių mokyklų lauką reikia labai gerai išmanyti švietimo sektorių, o Lietuvoje tų išmanančiųjų nėra per daug. Todėl greičiausiai privačias mokyklas ir toliau kurs ar esamas plės ne stambūs verslininkai, ne profesionalūs vadybininkai, o žmonės, vienaip ar kitaip susiję su švietimu (ekspertai, buvę valstybinių mokyklų vadovai, mo

[\/]

2020-07-15

[\/]

2020-07-14
Praėję metai Lietuvos profesinėms mokykloms buvo išties palankūs: iš viso į jas priimta 19 464 stojantieji, o tai 2,2 tūkst. daugiau nei 2018 metais.O šie metai gali būti dar geresni. Kas leidžia taip teigti?Pasirodo, bendrajam priėmimui įpusėjus, liepos 7 d. duomenimis, norą mokytis amato bendrojo priėmimo sistemoje jau pareiškė 12,3 tūkst. stojančiųjų. Per tris savaites šis skaičius išaugo beveik dvigubai.Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad šiemet į profesines mokinių numatoma priimti daugiau nei 20,5 tūkst.Tačiau profesinių mokyklų vadovai nelabai tuo tiki. Norai esą gražūs, bet veiksmai rodo, kad judama visai į kitą pusę: juk stojimo kartelė į aukštąsias nuleista, be to, palyginti su pernai, šiemet valstybė finansuos gerokai daugiau studijų vietų universitetuose ir kolegijose. Taigi daugiau jaunuolių būriuosis aplink aukštąsias mokyklas, net jei anksčiau to ir neplanavo, tad norinčiųjų patekti į profesines gali ir nepadaugėt. Juolab kad bendrojo lavinimo mokyklose dešimtas ir dvyliktas klases šiemet baigia mažiau mokinių nei pernai.Jaunuoliams, kurie ateitį planuoja sieti su profesinėmis mokyklomis, svarbu žinoti, kad šiame sektoriuje nemažai naujovių. Visų pirma, profesinių mokyklų ir centrų skaičius mažėja. O per penkerius metus – ir gana stipriai. Tarkime, dar 2015 m. šalyje veikė 76 profesinės mokyklos, o šių metų rugsėjo pirmąją planuojama, kad jų liks 57. Ir to tikrai reikėjo, nes Lietuvoje sparčiai daugėjo mažų profesinių mokyklų. O kai visoje profesinėje mokosi mažiau nei 300 mokinių, nebegalima užtikrinti nei pakenčiamos mokymo kokybės, nei tikėtis, kad tų neva parengtų mokinių gebėjimai atitiks darbo rinkos poreikius. Be to, pasak švietimo, mokslo ir sporto viceministro Arūno Plikšnio, profesinių mokyklų tinklo optimizavimas naudingas ir finansiškai – jis leistų sutaupyti nuo 3 iki 5 mln. eurų. Ir jie atitektų šios grandies mokymo kokybei kelti.Tačiau visiškai uždarytų profesinių mokyklų labai mažai, dauguma sumenkusių ir ištuštėjusių tapo arba taps stambiųjų profesinio mokymo centr

[\/]

2020-07-08

[\/]

2020-07-07
Daugelyje Lietuvos mokyklų kasmet arba kas dvejus metus atliekamos mokinių, jų tėvų, o kartu ir mokytojų apklausos. Na ir ką iš jų galima pastebėti?Iš mokytojų apklausų ryškėja, kad labiausiai juos liūdina ir trikdo didėjanti mokinių nepagarba jiems. Kartu juos glumina ir tai, kad vis didesnei daliai šiuolaikinių mokinių trūksta atsakingumo, jie į mokymąsi žiūri kaip į prievartą, o ne poreikį. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad vis daugiau paauglių turi elgesio problemų.Mokytojų vertinimu, konfliktai tarp mokinių ir mokytojų dažniausiai kyla dėl šių priežasčių: dėl mokinių motyvacijos stokos, dėl jų nekultūringo elgesio, neatliktų darbų ir nepasiruošimo pamokai, taip pat dėl pamokų praleidinėjimo.Aišku tai, kad mokytojo ir mokinio dialogas Lietuvoje stipriai šlubuoja. Be to, ir vieni, ir kiti mano, kad keistis turėtų ne jie, o kita pusė. Tačiau iš tikro visos šios problemos gimsta dėl vienų ir kitų užsispyrimo ir nebendravimo, tiksliau, nebendradarbiavimo. Mokytojai mano, kad jie yra kūrybingi, daug ir sąžiningai dirba, atiduoda visas jėgas, jie įsitikinę, kad jų pamokos įdomios ir originalios, bet nepaklausia mokinių, o ką mano šie: ar iš tiesų pamokos įdomios, ar iš tiesų dirbama šiuolaikiškai, kas per pamokas vaikams patinka, o kas nepatinka, ar mokiniai mato, kad mokytojas dirba iš širdies, ar jie sulaukia pageidaujamos pagalbos iš mokytojo, kaip jie vertina tarpusavio santykius su mokytoju, ar jaučia, kad temas išmoko ir įsisavino. Jeigu pedagogai mokinių to paklaustų, jei praktikuotų grįžtamąjį ryšį, tikrai išgirstų moksleivių pastabų, nes dabartiniai paaugliai labai atviri ir drąsūs. Ir, atsižvelgęs į mokinių nuomonę, mokytojas jau kitą pamoką daug ką galėtų patobulinti.Tačiau čia yra viena problema: Lietuvoje dalis mokytojų kritišką mokinių požiūrį ir vertinimus laiko kone asmeniniu įžeidimu - esą mes taip stengiamės, o tie vaikigaliai nieko nevertina. Kai kurie pedogogai apskritai mano esą nesolidu klausti mokinių, kaip jie vertina pedagogo darbą, pamokos kokybę, tai esą gali pakenkti mokytojo autoritet

[\/]

2020-07-01

[\/]

2020-06-30

[\/]

2020-06-24

[\/]

2020-06-23
Verslus sukūrę ir prakutę lietuviai savo pačių baigtas aukštąsias mokyklas dažniausiai paremia kritika, kaip prastai šios parengia absolventus. Bet prisidėti prie geresnio studentų rengimo finansiškai tesugalvoja retas milijonierius.Jungtinėse Amerikos valstijose, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir daugelyje kitų šalių natūralu, kad didžiausi kiekvienos aukštosios mokyklos rėmėjai yra jų alumnai, taip pat pramonės įmonės, kitos verslo įmonės, kurioms universitetai ir kolegijos rengia specialistus.Tuo tarpu Lietuvoje svarios finansinės paramos per pastaruosius devynerius metus sulaukė vienintelis Vilniaus universitetas. Keletas garsių ir sėkmingus verslus sukūrusių Vilnius universiteto alumnų savo alma mater parėmė kiek daugiau nei pustrečio milijono eurų.Kiti universitetai nuo 2010 m. sulaukė gerokai kuklesnės paramos tiek iš savo alumnų, tiek ir iš verslininkų, kurių verslams specialistus jie ir rengia. Štai Vytauto Didžiojo universitetą buvę alumnai per kone dešimtmetį parėmė maždaug 1 mln. eurų.Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kuris rengia specialistus įvairioms inžinerinės pramonės šakoms, 5 didžiausi rėmėjai parėmė tik apie 200 tūkst. eurų. O prie Klaipėdos universiteto studijų kokybės 5 didžiausi rėmėjai per devynerius metus prisidėjo 107 tūkst. eurų.Dar kukliau remiamos kolegijos. Dosniausiai per šį dešimtmetį buvo remiama Kauno technikos kolegija – per 300 tūkst. eurų. Ją daugiausia rėmė užsienio kapitalo inžinerinės pramonės įmonės arba strateginės valstybinės įmonės. Tiesa, KTK kasmet sulaukia ir daugybės kitų rėmėjų finansinės paramos – šią aukštąją mokyklą jie paremia mažesnėmis sumomis nuo 1 iki 5 tūkst. eurų.O štai Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija iš stambiausių rėmėjų sulaukė 250 tūkst. eurų paramos.O štai Utenos kolegija per dešimt metų iš mecenatų gavo 0 eurų. Taip, taip, teisingai supratote: 0 eurų paramos tiek iš alumnų, tiek iš vietos verslo.Taigi, kodėl prakutę Lietuvos verslininkai nenori praverti piniginės ir paremti savo alma mater arba tų aukštųjų mokyklų

[\/]

2020-06-17

[\/]

2020-06-16
Praėjus dviem priėmimo į aukštąsias mokyklas savaitėms, pastebimas didelis norinčiųjų rinktis pedagogikos studijas susidomėjimas. Studijuoti mokytojo profesiją pasirinko jau daugiau nei 600 stojančiųjų, didžioji jų dalis – pirmuoju pageidavimu. Palyginkime, pernai į bakalauro pedagogines studijas iš viso įstojo 429 asmenys.Žinoma, tai džiugi žinia.Tiesą sakant, jau žiemą lankantis įvairiose mokyklose, išgirsdavau, kad tai vienas, tai kitas jaunuolis ketina studijuoti pedagogiką. Ankstesniais metais nieko panašaus nebūdavo. Kaip tik direktoriai ir mokytojai sakydavo, kad į mokytojo profesiją jaunuoliai žvelgdavo kreivai.Panašu, kad didžiausios įtakos jaunimo požiūrio pasikeitimui turėjo tai, kad Vyriausybė nusprendė skatinti rinktis pedagogikos studijas. Ir šiemet pasirinkusiems pedagogikos studijas bus skiriamos 300 eurų stipendijos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija viliasi, kad toji finansinė paskata rinktis mokytojo profesiją paskatins daugiau gabių ir motyvuotų jaunuolių.Šiemet pedagoginėms bakalauro studijoms numatomos skirti 585 valstybės finansuojamos studijų vietos. Visi, 2020 m. įstojusieji į valstybės finansuojamas pedagoginių studijų vietas, bus skatinami300 eurų stipendijomis – tokios stipendijos bus skiriamos ne tik įstojusiems į bakalauro studijas, bet ir į profesines pedagogikos studijas, kurias galima rinktis jau įgijus dalyko bakalauro ar magistro laipsnį. Be to, atsižvelgus į valstybės poreikius, stipendijos bus skirtos ir tiems, kurie pedagogikos studijas pasirinks kaip gretutines.Planuojama, kad nuo šių metų rudens tokios stipendijos iš viso galės būti mokamos 845 pedagogines studijas pasirinkusiems asmenims: 585 įstojusiems į bakalauro studijas, 210 įstojusių į pedagogikos profesines studijas ir 50 pasirinkusių pedagogikos gretutines studijas.Tai tikrai geras sprendimas. Bet jis labai pavėluotas. Nes Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis šią idėją pasiūlė dar prieš trejus metus. Ir jeigu stipendijos būtų atsiradusios prieš dvejus metus, šiandien trijuose pedagogus rengi

[\/]

2020-06-09
Tėvų nuomonė yra tikrai geras orientyras mokyklų bendruomenėms. Ypač toms, kurios nori būti geros mokyklos.Tad kaip šeimos Lietuvoje parenka mokyklą savo vaikams ir kokios mokyklos tėvams labiausiai imponuoja, kelia pasitikėjimą? Pasirodo, vieno lemiančio kriterijaus nėra.Anksčiau veikusios Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros Švietimo politikos analizės skyrius 2018 m. pavasarį apklausė 1046 tėvus, turinčius mokyklinio amžiaus vaikų. Kaip paaiškėjo iš šios apklausos rezultatų, maždaug ketvirtadalis šeimų (24,3 proc. apklaustųjų) mokyklos rinktis negalėjo, nes jų gyvenamojoje vietovėje yra tik viena, taigi vaikus jie ir leido į esančią arčiausiai namų.Teoriškai ir visos kitos šeimos savo vaikus turėtų vesti į arčiausiai namų esančias mokyklas. Taip, beje, elgiamasi Skandinavijos valstybėse. Tiesa, Suomijoje, Norvegijoje ir Danijoje pavyksta pasiekti, kad dauguma mokyklų būtų panašaus lygio, o Lietuvoje tuo net nekvepia. Skirtumai tarp mūsų ugdymo įstaigų dažnai siekia net iki 5 kartų. Todėl ir tėvų apklausos rezultatai nestebina: maždaug pusė mūsų šalies tėvų parinkdami mokyklą savo vaikams, labiausiai kreipia dėmesį į vietą (kad ji būtų kuo arčiau namų ar tėvų darboviečių, tai yra kad vieta šeimai būtų patogi). Tačiau trečdalis tėvų vadovaujasi kitokiais kriterijais – jie tiesiog ieško geros mokyklos. Taip dažniau elgiasi didmiesčių gyventojai. Kadangi didmiesčių gyventojai turi daugiau pasirinkimo galimybių, apsvarsto įvairius kriterijus: sustiprintas dalykų mokymas, mokyklos puoselėjamos vertybės ir pan. Paaiškėjo, kad tik penktadalis didmiesčių gyventojų mokyklą renkasi pagal patogumą.Pasirodo, mokyklos parinkimas priklauso ir nuo to, koks yra tėvų išsilavinimas. Tėvams, turintiems aukštąjį išsilavinimą, svarbiausias pasirinkimo kriterijus – gera mokykla; antroje vietoje – vietos patogumas.Tiesa, nemažos reikšmės turi ir tai, kokio amžiaus vaikai auga šeimoje. Jeigu mokyklos ieškoma būsimajam pradinukui, tuomet tėvams svarbūs trys kriterijai: mokykla patogioje vietoje; priklauso pagal gyvenamąją vietą ir

[\/]

2020-06-03

[\/]

2020-06-02
būdu, o dauguma ir toliau dirbo nuotoliniu būdu. Kiekviena mokykla pati sprendė, kaip ji užbaigs šiuos mokslo metus. Tačiau pastaruosius pustrečio mėnesio trukęs nuotolinis mokymas turės įtakos ateities mokyklai. Ir kai kur visai reikšmingos. Mokiniams mokantis nuotoliniu būdu, daugumoje mokyklų vyko mokinių, tėvų ir mokytojų apklausos ir jų buvo teiraujamasi, kaip jums sekasi, kaip vertinate naują mokymosi būdą. Svarbu tai, kad dauguma, tai yra, tarp 70-80 procentų, apklaustųjų nuotolinį mokymą įvertino pozityviai. Dažniau įvardinti privalumai buvo tokie: mokantis namie ženkliai išauga vaikų savarankiškumas ir atsakomybė, tarp mokinių ženkliai sumažėja patyčių ir smurto. Išauga kai kurių mokinių mokymosi efektyvumas, nes jiems niekas netrukdo, neerzina, netriukšmauja. Vaikas gali geriau susikaupti ir susikoncentruoti. Tad dalies vaikų net ir pasiekimai bei rezultatai pagerėjo. Kartu, žinoma, esama ir trūkumų: socialinis bendravimas, mokantis nuotoliniu būdu, stipriai nukentėjo, dalis mokinių jaučiasi neužtikrintai, nesuprato atskirų temų ir įgijo spragų. Taigi atskirtis ir skirtumai tarp mokymosi pasiekimų dar didės.Labai neigiamos įtakos turėjo ir tai, kad vaikai negalėjo išsikrauti ir išsilieti popamokiniuose būreliuose. Tiesą sakant, daliai vaikų nuotolinis mokymosi būdas apskritai netiko ir nepasiteisino.Bet ko iš pastarųjų trijų mėnesių būtų galima pasimokyti? Ką būtų galima pritaikyti ateinantiems mokslo metams. Įdomu tai, kad dalis Lietuvos mokyklų jau šį rudenį ketina išnaudoti skirtingų mokymosi būdų privalumus. Ir visai nesvarbu, ar karantiną teks sugrąžinti, ar ne. Kas čia turima omenyje? Pasirodo, dalis mokyklų, net ir pasibaigus visoms pandemijoms, ketina praktikuoti mišrų mokymo metodą. Tai yra, tarkime 4 ar 5 savaites mokiniai mokosi mokykloje, o vieną savaitę – namie, nuotoliniu būdu. Vėliau vėl 5 savaites mokykloje, o vieną – nuotoliniu būdu. Tai leistų išnaudoti ir vienos, ir kitos erdvės privalumus.Kartu, praėjusią savaitę skirtingos mokyklos šeimoms išsiuntė apklausas, besiteiraudamos, kokia

[\/]

2020-06-02

[\/]

2020-05-27

[\/]

2020-05-26
Pagaliau tai atėjo ir į Lietuvą, pagaliau ir mūsų jaunuoliai turės daugiau galimybių save realizuoti ir susikurti geresnes starto pozicijas. Jeigu mano sūnus būtų ne trečiokas, o gimnazistas, tikrai rekomenduočiau jam tai išbandyti.Omenyje turiu nuo šių metų atsirandančią galimybę gimnazijų mokiniams po pamokų mokytis dar ir profesinėje mokykloje ir įgyti amatą arba norimos profesijos pagrindus.Ką tik prasidėjusiame ir iki rugpjūčio 26 d. vyksiančiame priėmime į profesines mokyklas šiemet gali dalyvauti ne tik norintieji mokytis pagal visą profesinio mokymo programą, kaip buvo įprasta iki šiol, bet ir I–IV gimnazijos klasių arba 9–10 bendrojo ugdymo mokyklų klasių mokiniai, norintys mokytis pagal atskirus profesinio mokymo modulius.Žinoma, gimnazistai patys spręs, ar jiems to reikia. Taip pat, spręs ką ir kiek laiko mokysis. Vieni gal rinksis vieną modulį, kiti – gal kelis, o treti – gal ir visą profesinio mokymo programą (ypač tie, kurie mokosi ne 11-oje ir 12-oje klasėse). Bet jie turės tokią galimybę ir rinktis galės iš maždaug 150 skirtingų variantų.Paprastai dauguma gimnazistų svajoja apie akademinį kelią, bet dar niekam nepakenkė išmokti įvairių praktinių dalykų, o gal ir įgyti amatą ar profesiją, ir tai gyvenime tikrai pravers. Tarkime, galbūt mergina svajoja apie rinkodaros ar istorijos studijas universitete, bet kartais ją aplankydavo mintis, kad ji visai norėtų mokėti masažuoti, arba įgyti kosmetologijos, o gal - virimo pagrindus. Ir dabar ji tai galės padaryti. Tai yra, dar besimokydama gimnazijoje po pamokų ji galės mokytis profesinėje mokykloje ir baigti masažavimo modulį, ar kažkurį iš virėjo profesijos modulių. O pabaigus gimnaziją ir atsikirus modulius profesinėje mokykloje, jau galima stoti į aukštąją mokyklą.Panašiai savo ateitį gali projektuotis ir vaikinai. Dar besimokydami gimnazijoje jie gali baigti atskirus apdailininko, automechaniko, santechniko ar elektriko modulius profesinėje mokykloje, o vėliau galima rinktis jau ir studijas aukštojoje mokykloje. Tai praktiškai nepralošiamas varianta

[\/]

2020-05-19
Pastaraisiais metais maždaug 45 proc. įstojusiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas už studijas turėjo mokėti, o 55 proc. įsisprausdavo į valstybės finansuojamas studijų vietas. Šiemet šios proporcijos keisis – valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius didės daugiau nei 20 proc. ir sudarys kone 75 procentus.Šiek tiek keisis ir pati priėmimo į universitetus bei kolegijas tvarka. Kaip ir anksčiau, 2020 m. stojantieji į aukštąsias mokyklas turės būti išlaikę bent tris brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos bei matematikos, minimali jų išlaikymo riba – 16 balų. Išimtis – menų studijos: stojantiems į jas matematikos egzamino laikyti nereikės. Tačiau nebebus skaičiuojamas šių trijų privalomų egzaminų balų aritmetinis vidurkis: anksčiau buvo reikalaujama, kad stojančiųjų į universitetus jis būtų ne mažesnis negu 40, o stojančiųjų į kolegijas – ne mažesnis negu 25. Šiemet šio reikalavimo nebeliks.Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad 2020 m. priėmimas bus labiau orientuotas į pačių stojančiųjų pasirinkimą. Tačiau darbdavių požiūriu, tai nėra labai išmintinga: juk jau ir taip Lietuvoje turime tam tikrų profesijų atstovų perteklių, o tam tikrų – didžiulį trūkumą. Greičiausiai šiemet išryškės dar didesnės disproporcijos.Nesužavėti pokyčiais ir šalies regionai, ypač jų aukštosios mokyklos. Jų atstovai prognozuoja, kad šiemet dėl žingsniavimo link nemokamų bakalauro studijų ir dėl naujos priėmimo tvarkos dar daugiau jaunuolių stos į Vilniaus ir Kauno universitetus bei kolegijas ir dar mažiau į regionines – Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės ar Utenos – aukštąsias mokyklas. Taigi, nors jau praėję metai joms buvo įtempti, regis, šie bus dar sunkesni.„Mes laukiame pagalbos ir paramos, o gauname vieną smūgį po kito“, – sutartinai kalba regioninių kolegijų vadovai. Ir nors regionų gyvybingumui aukštosios mokyklos yra būtinos, jos paliktos vegetuoti, o gal ir užsilenkti.Iš tikro be lengvatų, be paramos jos negali lygiavertiškai konkuruoti su Vilniaus ir Kauno aukštosiomis mokyklomi

[\/]

2020-05-19

[\/]

2020-05-13

[\/]

2020-05-12
Šiemet stojančiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas laukia viena gera naujiena, o kita – prasta.Gera naujiena, kad šiemet kur kas daugiau – tai yra maždaug 70 ar net 75 proc. - jaunuolių gali tikėtis valstybės finansuojamų studijų vietų. Tai yra ketvirtadaliu daugiau nei pernai.Bet iš paskos seka ir ne tokia gera naujiena, tiksliau, keista.Lietuvos Vyriausybė siunčia priešingą signalą, nei skelbia pasaulinės darbo rinkos analitikai. Štai JAV finansų ir verslo naujienų svetainės „Business Insider“ skelbiami duomenys rodo, kad daugelyje pasaulio šalių darbdaviai prasidėjus krizei daugiausia ieškojo medicinos priežiūros specialistų slaugytojų, kai kurių specializacijų gydytojų, IT specialistų, technologų, duomenų analitikų, mikrobiologijos mokslininkų ir tyrėjų, krizių komunikacijos ekspertų, medicininės technikos ir įrangos gamintojų (technologų). Ir šios tendencijos greičiausiai nebus trumpalaikės. Visiškai aišku, kad šių specialistų reikės ir ateityje.Bet pažvelgus kiek ir kokių studijų vietų bus finansuojama Lietuvos aukštosiose mokyklose, susidaro įspūdis, kad pas mus per karantiną tendencijos visiškai kitokios. Pasirodo, Lietuvoje labiausiai dabar stinga vadybininkų ir teisininkų. Nes tiek universitetuose, tiek kolegijose jų rengimui skiriamos lėšos šiemet ženkliai padidės.Tarkime, iš kiek daugiau nei 6 tūkst. kolegijų pirmakursiams skirsimų valstybės finansuojamų vietų net pustrečio tūkstančio atiteks verslo ir viešosios vadybos bei kitų socialinių mokslų krypčių studijoms. O tam, kas pasaulyje vadinama prioritetu, tai yra slaugai ir akušerijai, teskirta vos puspenkto šimto valstybės finansuojamų vietų, o keturių skirtingų krypčių grupės – informatikos, inžinerijos, technologijų ir fizinių mokslų – studijoms kolegijose numatyta vos 1800 vietų.Beje, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas nepritarė tokiam valstybės lėšų paskirstymo skirtingų krypčių studijoms projektui, bet tai nieko nelėmė.Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos vadovas Nerijus Varnas neabejoja – techniškosioms, ypač regionų kolegijoms, šis spre

[\/]

2020-05-05
Jau aišku, kad šiemet mažiau jaunuolių iš Lietuvos stos į užsienio šalių aukštąsias mokyklas. Ir įvairiose šalyse tie stojamieji bus labai skirtingi.Šiais metais Lietuvos abiturientai gimnazijos baigimo pažymėjimus gaus ypač vėlai – tik rugpjūčio 7 dieną. Taigi jei ankstesniais metais daugiausia vargo būdavo stojant į Vokietijos aukštąsias mokyklas, nes šios šalies universitetai dokumentų priėmimą baigdavo iki liepos vidurio, tai yra anksčiau, nei mūsų abiturientai gaudavo atestatus, tai šiemet tokių šalių ratas dar prasiplėtė. Mažiausiai lankstūs bus universitetai ir koledžai ten, kur aukštasis mokslas yra finansuojamas vyriausybių. Visų pirma tai Skandinavijos šalys: Danija, Švedija, Norvegija, Suomija, taip pat Nyderlandai, na ir Vokietija bei Austrija.Na, o lanksčiausios, be abejo, bus tų šalių aukštosios mokyklos, kurios pačios sau turi užsidirbti pinigų. Tai Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Australijos universitetai ir koledžai. Beje, šių šalių universitetų atstovai jau dabar atliko tyrimus, kurie rodo milijardinius aukštojo mokslo nuostolius, nes tarptautinių studentų, pirmiausia iš Azijos, jose sumažės nuo trečdalio iki pusės.O ir jau įstoję tūkstančiai Azijos šalių studentų sustabdė ar iš viso nutraukė studijas daugelyje Europos bei JAV ar kitų šalių aukštųjų mokyklų. Taigi, viena vertus, lietuviams šiemet bus lengviau įstoti į aukštesnės lygos privačius užsienio šalių universitetus bei koledžus, kita vertus, kadangi kiekvienas universitetas pats sprendžia, kiek ir kokių tarptautinių studentų priims, stojantieji turės įdėti daugiau darbo, rašydami laiškus tų šalių aukštųjų mokyklų priėmimo atstovams arba studijų programų konsultantams ir prašydami bei argumentuodami lukterti jų baigimo dokumentų.Nerimą kelia ir tai, ar iki naujų 2020–2021 mokslo metų pradžios pasauliui pavyks suvaldyti COVID-19 pandemiją. Todėl užsienio universitetai turi mažiausiai po tris scenarijus: A, B ir C. Mažiausiai penktadalis JAV, Australijos ir JK universitetų mokslo metų pradžią ketina nukelti į rugsėjo vid

[\/]

2020-05-05

[\/]

2020-04-29

[\/]

2020-04-28
Tikriausiai daugelis dar pamena, kaip prasidėjus karantinui daugybė žmonių įvertino šį naują iššūkį ir šią naują patirtį. Tada daugybė žmonių aiškino supratę, jog tai metas sustoti, apsidairyti, pamąstyti apie gyvenimo prasmę, apie tikslus, perkainuoti savo vertybes. Tuomet daugelis pripažino iki karantino per daug skubėję, buvę pernelyg susitelkę į pinigus, nutolę nuo šeimos, susvetimėję, egoistiški, savanaudžiai. Ir pandemija bei karantinas jiems leidęs suvokti, kad tai klaidingas kelias, kad pasirinktos neteisingos vertybės. Atrodė, kad ilgainiui tai nulems pokyčius žmonių elgesyje, savivokoje ir mūsų visuomenė keisis į gerą.Žinoma, kai kam taip ir nutiko, bet tikrai ne visiems ir ne visur.Praėjusią savaitę ėmė švelnėti karantino sąlygos, buvo atidaryta daugybė parduotuvių, ėmė darbuotis įvairūs paslaugų teikėjai. Ir atsiskleidė tikrieji veidai bei pasimatė kas ir kaip pasikeitė. Ir kam kokios vertybės rūpi.Taigi praėjusią savaitę teko lankytis viename medelyne. Pasiteiravus, kiek kainuoja vynuogės daigas, išgirdau atsakymą, jog dešimt eurų. Tiesa, prieš mėnesį tokie patys kainavo po 7-8 eurus. Pasiteiravus, kodėl pabrango, be jokių ceremonijų buvo paaiškinta, kad reikia atsiimti už prarastą mėnesį. Tiesiog taip paprastai. Jokių kitų argumentų. Jokio įsijautimo, kad 30 tūkst. žmonių tapo bedarbiais, jokio supratimo kad šimtams tūkstančių sumažėjo atlyginimai. Kitas apsilankymas – sodo prekių parduotuvėje. 30 litrų žemės – 5 eurai 89 centai. „Kodėl taip brangiai“, - klausiu, nes anksčiau tokia pati kainavo perpus mažiau. Atsakymas ir vėl labai paprastas: „Reikia kompensuoti praėjusio mėnesio praradimus“. Skambinu į kirpyklą. „Kada būtų galima ateiti apsikirpti, kada būtų galima rezervuotis laiką“ - teiraujuosi. „Tik po mėnesio, – išgirstu atsakymą. - Rastume galimybių ir anksčiau, bet tuomet būtų brangiau: ne septyni, o dešimt eurų“. Čia jau net nekilo klausimo „kodėl“. Nes tiesiog akivaizdžiai matyti pasipinigavimas. Sočiai pasipinigavimo buvo matyti ir įprastoms ar internetinėms parduotuvėms pardavinėjant ka

[\/]

2020-04-21
Pastarąjį mėnesį stebint bendrą visuomenės gaudesį, regėti didžiulė kakofonija. Kas ką nori, tas tą rėkia. Ir jau visai nebesirinkdami žodžių. „Brandos egzaminų nereikia, užteks ir metinių įvertinimų“, - šaukia viena grupė. „Ne, brandos egzaminų reikia. Jie tiesiog būtini. Nes jeigu jų nebus, pažangiems ir motyvuotiems mokiniams sugriausime ateitį ir visiškai sujauksime stojamuosius į aukštąsias mokyklas“, - aiškina kita grupė. „Kuo skubiau trumpinkite mokslo metus, nes mokslas tik imituojamas“, - skelbia dalis mokinių ir mokytojų. „Ne, mokslo metų trumpinti negalima, nes mokiniams liks didžiulės spragos mokantis atskirų disciplinų“, - atsiliepia kita dalis mokytojų ir mokinių.„Jau koks beviltiškas tas nuotolinis mokymas“, - griežtai vertina kai kurie mokiniai ir studentai. „Kaip tik ne: nuotolinis mokymas labai pasiteisino, ir net pasibaigus karantinui jį reikėtų praktikuoti kuo dažniau“, - įsitikinę kita dalis jaunuolių, mokytojų ir dėstytojų. „Nuotolinis mokymas labai vargina, sekina. Jeigu turi 100 mokinių, ar 300 studentų, kasdien tenka dirbti po 12 valandų. O atlyginimų juk niekas nedidina“, - skundžiasi dalis mokytojų ir dėstytojų. „Ką jūs ten dirbate, užduotis surašote ir smaksote portaluose“, - atsako jiems dalis tėvų ir mokinių. „Man tai nuotolinis mokymas patinka. Niekas netrukdo ir galiu rimtai mokytis“, - tvirtina kai kurie mokiniai ar studentai“. „Na, aš tai tikrai neapsikrausiu. Įjungiu savo kompiuterį ir kamerą, tarsi dalyvauju pamokoje ar paskaitoje, bet iš tikro visai neklausau dėstytojo, nes man neįdomu. Namie turiu ir įdomesnių veiklų“, - atšauna kiti mokiniai ir studentai.Iš principo galima suprasti, kas ir kodėl taip kalba. Nes jaunuolius galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni, atsakingi, motyvuoti, besistengiantys, norintys kuo daugiau sužinoti ir išmokti, taigi jiems tinka ir nesutrumpinti mokslo metai, ir nuotolinis mokymas, jų negąsdina ir brandos egzaminai, jie randa būdų, kaip išsiaiškinti tai, ko nesuprato. Na, ir yra kita grupė mokinių bei studentų. Tai nemotyvuoti, abejingi, nieko

[\/]

2020-04-21

[\/]

2020-04-15

[\/]

2020-04-14
Lietuvos mokyklas galima skirstyti į tris tipus: vienos labai susikoncentravusios į mokinių moksliškumą ir akademinius pasiekimus, kitos – priešingai – į akademinius pasiekimus žvelgia su pašaipa ir ypač akcentuoja mokinių sportinius, taip pat meninius pasiekimus arba gerą savijautą mokykloje. Bet yra ir trečia grupė: šios stengiasi savo mokiniams padėti tapti visapusiškomis asmenybėmis. Deja, tokių mokyklų Lietuvoje nedaug – vos keliasdešimt.Akademiškai silpnos mokyklos dažnai aiškina, kad jos labai stiprios sporte, menuose, robotikoje, ar verslume. Bet pradėjus domėtis ir tikrinti faktus, paaiškėjo, kad labai dažnai tai nėra tiesa.Tendencijos greičiau priešingos: mokyklos, vaikus gerai išmokančios matematikos, informatikos, fizikos, biologijos, istorijos, lietuvių ir anglų kalbų, lygiai taip pat šauniai padeda mokiniams kopti ir į menų, sporto, debatų ar verslumo aukštumas. Tarkime, Šiaulių J. Janonio, Panevėžio J. Balčikonio, Kauno jėzuitų, Kauno „Saulės“, Alytaus šv. Benedikto, Palangos Senoji ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos aukštumoje spindi ir pagal akademinius rezultatus, ir pagal kitus rodiklius.Žinoma, atsiras mokyklų, besiskelbiančių, kad jų vaikai puikūs dainorėliai ar labai intensyviai sportuoja, tačiau juk vyksta varžytuvės, konkursai ir čempionatai. Ir sustyguota viskas labai korektiškai: pagal amžiaus grupes, pagal pajėgumą, net pagal savivaldybių ir mokyklų dydį. Ir jeigu mokykla visur plačiai skelbiasi besiorientuojanti į sportiškumą, bet jos mokiniams nepavyksta prasimušti net į nacionalinius etapus, tai iš tikro nelabai yra kuo girtis.Išnagrinėjus visus rezultatus, matyti, kad neakademinės mokyklų veiklos aukštumose šmėžuoja maždaug 130 mokyklų iš 1100. Taigi tik kas aštunta. O daugybė tiesiog vadovaujasi principu „svarbu dalyvauti“. Tačiau iš tikro jeigu mokykla giriasi savo stiprybėmis menų srityje, tai neatrodytume pernelyg reiklūs paprašę ištraukti jos meno talentus į dienos šviesą. Juk vaikams svarbu būti pamatytiems, apdovanotiems, o ne vien kelioliktą kartą regėti s

[\/]

2020-04-08

[\/]

2020-04-07
Paradoksalu, bet koronavirusas ir karantinas atskleidė ne tik mūsų sveikatos apsaugos privalumus ir trūkumus, bet ir mūsų švietimo sistemos pliusus ir minusus. Gaila, kad pastarųjų kiek daugiau nei pliusų. Bet pradėti verta nuo privalumų. Taigi, per pastarąsias tris savaites daugybė šeimų pamatė ir įsitikino, kokia svarbi yra mokytojo profesija. Pasimatė ir kurie tėvai savo vaikams skirdavo akivaizdžiai per mažai laiko ir dėmesio. Na ir karantinas juos tiesiog privertė savo atžaloms skirti daugiau dėmesio.Kartu koronavirusas ir karantinas tiesiog prikišamai parodė, kurios mokyklos yra geros, o kurios – prastos, kurie mokytojai nusipelno būti vadinami Mokytojais iš didžiosios raidės, o kurie apskritai neverti mokytojo vardo. Parodė ir visų švietimo grandžių atsakomybės lygį, vienybės lygį, taip pat ir pažangos bei inovatyvumo lygį.Didelis pliusas, žinoma, ir tai, kad Švietimo mokslo ir sporto ministerija perka 35 tūkst. kompiuterių sunkiau gyvenantiems vaikams. Be koronaviruso nieko panašaus nebūtų įvykę dar daug metų. Per karantiną pasimatė ir tai, kad beveik visi universitetai ir dauguma kolegijų visai gerai pasirengę dirbti nuotoliniu būdu, turi daug resursų ir galimybių. Jeigu per savaitę 90-98 proc. visų paskaitų ir užsiėmimų persikelia į internetą, tai tikrai galima pasidžiaugti. Žavu yra ir tai, kad ekstremaliomis sąlygomis pasimatė, jog daugybė mūsų šalies gyventojų gali dosniai aukoti savo laiką ir pinigus, gali padėti žmonėms, gali nereikalauti už savo darbą atlygio, gali dalintis savo turimais, anksčiau mokamais buvusiais resursais ir informacija.Kiek netikėta yra tai, kad karantinas patinka daliai mokinių. Ypač motyvuotiems, atsakingiems ir tiems, kurie nori mokytis. Jiems nebetrukdo nemotyvuoti klasiokai, netrukdo triukšmas, jie gali intensyviau mokytis to, kas jiems labiausiai patinka. Ir gali naudotis ne tik mokykliniais, bet ir aukštųjų mokyklų resursais. Ir ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio.Bet kartu negalima nepaminėti ir trūkumų. Tad kokie jie? Jeigu pradžioje karantino buvo juntama didžiul

[\/]

2020-04-01

[\/]

2020-03-31
Koronavirusas ir karantinas stipriai pakeitė žmonių gyvenimą, dienotvarkę ir planus. Tai atsilieps ne tik pasaulio ekonomikai, finansams ar švietimui. Svarbu suprasti, kad dėl to vyksta ir vyks didžiulės vertybinės slinktys. Beje, tai labai rimtai paveiks ir profesijos pasirinkimą bei ateities projektavimą.Kaip paveiks? Visų pirma, dalies profesijų atstovų poreikis augs, o dalies – mažės. Visų antra, kai kurios dar tik fantastų įvardintos profesijos taps realybe. Kai prieš šešerius metus nagrinėjome futuristų prognozes apie ateities profesijas, jei atvirai, net patys ne visomis tikėjome. Tuomet Jungtinės Karalystės bendrovės „Fast Future“ analitikai sakė, kad ateityje labai perspektyvios bus tokios profesijos: dirbtinių kūno dalių gamintojai, klimato inžinerijos specialistai, robotų meistrai, geofizikai, bioinformatikai, genetiškai modifikuotų augalų specialistai, urbanistai, nuotolinio mokymo specialistai, genetikai, virusologai ir masinių epidemijų valdymo specialistai. Tad ką galime konstatuoti po šešerių metų? Didelė dalis šių profesijų jau realybė – robotų meistrai, geofizikai, bioinformatikai, o dalis jų – ne tik realybė, bet netgi labai didelė būtinybė: tai virusologai, masinių epidemijų valdymo specialistai, nuotolinio mokymo specialistai. Ir, tiesą sakant, nebesvarbu net kokia bus koronaviruso epopėjos baigtis, šios profesijos ir ateityje bus labai perspektyvios.Visų trečia, koronavirusas, bent jau kalbant apie profesijos pasirinkimą, įpūs ir šiek tiek sveikų vėjų. Nes pastaruosius trejus metus stojimas į mediciną buvo tapęs paranormaliu reiškiniu, tai jau buvo nebe tik mada ar prestižas, o tiesiog būtinybė. Pernai į šias studijas stojo net 40 proc. Lietuvos abiturientų. Tai visiška nesąmonė, nes daugybė žmonių net neturi polinkio į mediciną, bet vis tiek rinkosi. Didelė jų dalis galvojo tikrai ne apie tarnystę, žmonių gelbėjimą ir pasiaukojimą, o apie gerą gyvenimo kokybę ir dideles medikų algas Skandinavijos šalyse. Greičiausiai koronavirusas išpūs jiems iš galvos mintį tapti gydytojais. Tai sunkus, a

[\/]

2020-03-24
Skirtumai tarp motyvuotų ir nemotyvuotų, pažangių ir nepažangių mokinių skaičiuojami kartais, praraja tarp gerųjų ir prastųjų mokyklų taip pat matuojama kartais, na ir pažangiosios savivaldybės autsaideres lenkia vėlgi kartais. Ir tų liūdnų tendencijų visai neveikia mūsų politikų plepalai, esą netolygumai švietime turėtų mažėti. Jie be atvangos auga.Ir tai labai liūdina. Faktas, kad Lietuvoje žmogaus gimimo, vaikystės ir paauglystės gyvenamoji vieta gali tapti lemtinga, turėti didžiulės įtakos jo ateičiai, nuteikia niūriems apmąstymams. Jei jis dvylika metų mokosi vegetuojančioje savivaldybėje, kurios atsiliekančios mokyklos suteikia tik žinių minimumą ir prastai parengia egzaminams, tai jo galimybės, šansai įstoti į norimą aukštąją, į pasirinktą studijų programą, įgyti svajonių profesiją stipriai susitraukia ir tampa keleriopai mažesni nei jo bendraamžių iš stiprių mokyklų, iš savivaldybių, kur švietimo lygis aukštas. O tai vėliau, žinoma, atsiliepia jaunuolių ateičiai.Svarbu ir tai, kad vienos savivaldybės deda dideles pastangas ir bent švietimo srityje nuosekliai kyla aukštyn, dar kitos ir taip yra aukštai, tad joms tereikia tas pozicijas išlaikyti, bet yra ir tokių, kurios nepaliaujamai krinta žemyn arba jau priprato prie tūnojimo dugne.Pradžioje vertėtų aptarti kylančiąsias: taigi per metus labiausiai savo pasiekimus švietimo srityje pagerino Raseinių, Kaišiadorių, Širvintų, Anykščių ir Šalčininkų rajonų savivaldybės. Per penkerius metus į viršų aukščiausiai palypėjo Akmenės, Šilalės, Biržų ir jau minėtos Širvintų, Raseinių bei Šalčininkų r. savivaldybės. O dar viena grupė savivaldybių solidžiai atrodo jau kelerius metus iš eilės: tai Kauno miesto, Vilniaus miesto, Palangos, Marijampolės, Mažeikių r. ir Jonavos r. savivaldybės.Tačiau šalia paminėtųjų turime ir tokių, kurių rezultatai ir mokinių pasiekimai prastėja. Žvelgiant į laikotarpį nuo 2014 iki 2019 m., tarp tokių atsiduria Zarasų, Telšių, Šakių ir, kas iš tiesų keista, Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybės. Na, ir paskutinė grupė – tai tos, kurio

[\/]

2020-03-24

[\/]

2020-03-17
Dėl koronaviruso Lietuvoje mažiausiai dviem savaitėms uždaryti visi darželiai, mokyklos, taip pat aukštosios mokyklos. Formaliai tai traktuojama tiesiog kaip vaikų atostogos. Viskas aišku ir suprantama. Kadangi tokia situaciją pirmą kartą, visi dairosi, kaip kiti elgiasi ir tiesą sakant, nelabai žino, kaip jiems patiems elgtis.Sunkiausia dabar vaikų turinčioms šeimoms, nes tėvams reikia ir dirbti, ir pinigus pragyvenimui užsidirbti, ir kartu vaikus užimti, ir dar ieškoti būdų, ką daryti, kad atžalos neprasmegtų išmaniuosiuose įrenginiuose, na ir moksluose labai neatsiliktų.Jeigu tos priverstinės atostogos tęsis dvi savaites, dar pusė bėdos, bet jeigu tai prasitęs iki penkių ar dar daugiau savaičių… Šiandien niekas žalio supratimo neturi, kaip būtų elgiamasi tokiu atveju. Ir tam niekas nesiruošia.Žinoma, galima taip ir pratūnoti, galima kažko laukti, galima netgi piktintis. Bet gal geriau padėti šeimoms ir vaikams. Čia kyla klausimas „kaip?“ Iš tikro darželiai, mokyklos ir universitetai uždaryti ne tik Lietuvoje, bet įvairiose valstybėse. Pavyzdžiui, Danijoje, Belgijoje, Airijoje, Portugalijoje, Ukrainoje, ar Lenkijoje. Tad šio to galėtume pasimokyti ir iš kitų valstybių. Kaip, tarkime, elgiamasi kaimyninėje Lenkijoje. Šioje šalyje galima stebėti visišką įvairiausių sektorių susiklausymą: ir politikų, ir sveikatos apsaugos specialistų, ir švietimo profesionalų, ir žiniasklaidos atstovų. Beje, iniciatyvos plaukia ne vien iš politikų. Tarkime, kažkas pasiūlė, kad vaikams ir jaunuoliams sėdint namuose, žiniasklaidos priemonės galėtų pasiūlyti daugiau edukacinių, šviečiamųjų programų, laidų ir filmų. Pasakyta – padaryta. Lenkijoje žaibiškai buvo perstumdyti kai kurių televizijos kanalų tinkleliai ir juose atsirado daugybė šviečiamųjų laidų. Dabar svarstoma kaip prie prasmingesnio laiko leidimo galėtų prisidėti ir interneto portalai bei platformos. Kad tai būtų ne tuščias laiko leidimas ar net degradavimas, o kad jaunimas sužinotų ar išmoktų kažko naujo.Nesunku kažką panašaus būtų įsukti ir Lietuvoje. Juk galima vieto

[\/]

2020-03-17

[\/]

2020-03-11

[\/]

2020-03-10
Pastaraisiais metais Lietuvos mokyklose įsigali nauja mada ar tendencija: kasmet vis daugiau jaunuolių nusprendžia, kad baigę mokyklą jie niekur nestos – nei į universitetą, nei į kolegiją, nei į profesinę mokyklą. Kažkas jiems pakuždėjo, kad po mokyklos išmintingiausia rinktis vadinamąjį „Gap Year“. Esą taip daro daugybė jaunuolių Jungtinėse Amerikos valstijose, taip pat Vakarų Europoje. Tad ir lietuviams šis kelias vis labiau imponuoja. Beje, ypač dažnai jį renkasi vadinamųjų elitinių mokyklų abiturientai. Kai kuriose pasirinkusieji „Gap Year“ sudaro jau dešimt procentų abiturientų.Tad ką jie veikia? Na, paprastai jie nusprendžia metus ar dvejus ieškoti savęs, savo pašaukimo, labiausiai sau tinkančios profesijos. Nes viso to padaryti gimnazijoje jiems nepavyko. Neužteko laiko, o gal ir nelabai buvo stengtasi.Pats savaime šis kelias nei labai blogas, nei labai geras. Tačiau kaip girdėti Lietuvos mokyklose, dažnokai beieškantieji savęs tyčia ar netyčia nukrypsta į lankas. Visų pirma, tikrai daug jaunų žmonių saviieška užsiima už tėvų pinigus. Jeigu jie tai darytų už savo pinigus, jie tikrai nusipelnytų didžiausios pagarbos, bet taip būna retai. Labai retai. Beje, savęs ieškant už tėvų pinigus, paieška neretai užsitęsia. Kartais ir dvejus ar trejus metus. O kai kuriems taip patinka ieškoti savęs, kad tai užsitęsia net ir iki trisdešimtojo gimtadienio.Antra, nemažai ieškančiųjų savęs ir savo pašaukimo kažkodėl mano, kad lengviausia ir geriausia save atrasti kelionėse. Ir labai gerai būtų, kad tos turistinės paieškos būtų kuo toliau nuo tėvų namų. Žinoma, tai tikrai labai smagu, įspūdinga, jaunas žmogus patiria daug nuotykių. Bet pernelyg dažnai iš tokių ilgų turistinių turų jaunuoliai grįžta taip ir neradę savo pašaukimo. Koncerno SBA prezidentas Arūnas Martinkevičius apskritai nemano, kad kelionės yra geras kelias ieškant savęs. „Iš tikro ne kelionės padeda atrasti save, o darbas. Jeigu mokydamasis mokykloje jaunuolis nerado laiko ar noro padirbėti, tuomet tą padaryti verta po mokyklos. Ir keliuose darbuose“, - s

[\/]

2020-03-03
Nors galimybių ir įrankių kiekvienais metais vis daugėja, jaunuoliai tikina, kad ilgainiui išsirinkti profesiją jiems darosi vis sunkiau. Tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse daugėja jaunų žmonių, kurie baigę mokyklą pasirenka nepraktiškas profesijas, keistas studijų programas. Kone penktadalis pirmakursių Lietuvoje po pirmųjų studijų metų studijas meta, arba perstoja, keičia studijų programas. Daugėja ir tokių, kurie po mokyklos apskritai niekur nestoja, nes nori metus ar dvejus ieškoti savęs, nes mokykloje esą savęs atrasti nepavyko. Taigi, vadinamieji „GAP Year“, jaunų žmonių akimis, visai gera išeitis ir protingas sprendimas.Pažvelkime, kaip viskas šiuo klausimu atrodė istoriškai.Taigi pokarinė era mūsų prote tarsi įmūrijo tokią idėją: kad įtilptų į visuomenės nustatytus rėmus, vos tik pabaigęs gimnaziją statistinis jaunuolis iš karto keliauja į aukštojo mokslo įstaigą, ieškosi darbo ir išsikrausto iš tėvų namų – pageidautina, iki dvidešimties.Tačiau 6-ajame dešimtmetyje, pailgėjus universitetinėms studijoms, ėmė ryškėti naujos tendencijos – ką tik iškepti suaugusieji nutarė nebeskubėti keltis iš tėvų namų. 19–24 metų jaunuoliai ėmė mėgautis tėvų išlaikymu – tuomet tokie išlaikytiniai sudarė 30 proc. viso jaunimo, 9-ajame dešimtmetyje – 35 proc., o šiomis dienomis – jau 47 proc. (bent jau Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose).Tiesa, 6–7 dešimtmečių jaunuomenės ir dabartinių jaunuolių sąlygos ir galimybės iš esmės skirtingos. Iki pat 9-ojo dešimtmečio pradžios aukštosios mokyklos baigimo diplomas neturėjo lemiamos įtakos. Bet atėjus 9-ajam dešimtmečiui pirmąsyk pastebėtas jau reikšmingas atlyginimų dydžių atotrūkis: universitetus ir koledžus baigę asmenys uždirbdavo vidutiniškai 42 proc. daugiau nei aukštųjų mokyklų nebaigusieji. O šiais laikais toji disproporcija apskritai pasiekusi piką – dabar aukštųjų mokyklų absolventų ir nieko nebaigusiųjų atlyginimai skiriasi dar daugiau.Pasikeitė ir dar vienas dalykas – 9-ajame dešimtmetyje dauguma aukštųjų mokyklų absolventų finansinę nepriklausomybę pasiekdavo

[\/]

2020-02-26

[\/]

2020-02-25

[\/]

2020-02-18
Lietuvos skurdo rodikliai ir toliau išlieka vieni iš didžiausių Europos Sąjungoje. Skurdo rizikos lygis mūsų šalyje siekia per 23 procentus. Tačiau šį kartą norėtųsi aptarti ne suaugusiųjų, o vaikų skurdą. Taip pat ir jo įtaką švietimui.Taigi, bendrai visoje Lietuvoje ties skurdo riba gyvena 132 660 vaikų. Atkreiptinas dėmesys, kad beveik trečdalis Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų ir šiose šeimose skursta net 42 proc. jose augančių vaikų. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis teigia, kad labiausi jį neramina būtent vaikų skurdo lygis, nes jis buvo ir yra neadekvačiai per didelis.Blogiausia, kad skurdas tarsi įsuka vaikus į uždarą ratą, iš kurio jiems sunku ištrūkti. Dar blogiau yra tai, kad prie to kartais sąmoningai, kartais nesąmoningai prisideda kai kurie suaugusieji.Paradoksalu, bet daliai skurdžiai gyvenančių vaikų ištrūkti iš skurdo trukdo kai kurios mokyklos. Nes jos iškraipė mokyklos misijos sampratą ir nuvažiavo į lankas. Turime dešimtis mokyklų, kurios sau nebesikelia tikslo vaikus išmokyti matematikos, informatikos ar lietuvių kalbos. Beje, savo ydingai veiklai pagrįsti jos prisigalvojo įvairiausių argumentų. Dažniausias yra toks: mūsų vietovėje socialinis ir ekonominis kontekstas yra toks prastas, kad mes džiaugiamės, jog vaikai apskritai ateina į mokyklą. Ir į pirmą vietą iškyla tokių vaikų nuprausimas, aprūpinimas, pamaitinimas, priežiūra ir užimtumas. Taigi, tokiose mokyklose dirbantys suaugusieji mano, kad jie daro labai gražius darbus. Tačiau drįsčiau su tuo nesutikti. Nes net žodis „mokykla“ kilęs nuo žodžio mokytis, o ne nuo žodžių praustis, ar valgyti. Blogiausia, kad dalis mokyklų užmiršta pagrindinę savo misiją mokyti ir tampa tokiais tarsi užimtumo centrais. Bet jeigu vaikai tokiose neva mokyklose tėra tik užimami ir pamaitinami, jie tikriausiai niekada neišlips iš skurdo. Nes iš skurdo išlipti padeda geras išsilavinimas. O jie to kai kuriose mokyklose negauna. Ką ten kalbėti apie gerą išsilavinimą, daugybė vaikų neišmoksta net pakenčiamai skaityti ir rašyti, ne

[\/]

2020-02-18

[\/]

2020-02-12

[\/]

2020-02-11
Lietuvoje vienas mokinys per mokslo metus praleidžia nuo 60 iki 120 pamokų. Žinant, kad šalyje yra per 320 tūkst. moksleivių, viską susumavus, paaiškėja, kad iš viso mūsų vaikai ir jaunuoliai per metus nenueina į 28 mln. pamokų.Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingas faktorius: mat per mokslo metus mokiniui susidaro maždaug tūkstantis lankytinų pamokų, ir jeigu jis praleidžia 80–120, tai tik dešimtadalis ar dvyliktadalis visų jam numatytų. Tačiau tai labai apgaulingas įspūdis.„Iš tiesų pamokų praleidinėjimas ir vėlavimas turi pragaištingų pasekmių vaikų akademiniams, o ir kitokiems pasiekimams, – teigia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėja Rita Dukynaitė. – Tai patvirtina daugybė tarptautinių tyrimų, taip pat ir PISA tyrimas.“Štai keletas faktų apie Lietuvą iš šio tyrimo: jeigu mokinys dvi savaites iki šio tyrimo nepraleido nė vienos pamokos, tai jo gamtamokslinio raštingumo įvertinimo vidurkis siekė 4,91 taško, jeigu be pateisinamos priežasties pamokas praleido 1–2 kartus, tai jo įvertinimo vidurkis nusileido iki 4,65 taško, jeigu jis per dvi savaites pamokas praleido 3–4 kartus, vidurkis smuktelėjo iki 4,44 balo, o jei pamokas be pateisinamos priežasties praleido 5 ir daugiau kartų, jo pasiekimai nusirito iki 4,28 balo. Analogiškas vaizdas ir kalbant apie skaitymo ir matematikos pasiekimų įvertinimus. Atrodytų, tas 0,63–0,68 balo skirtumas nieko nereiškia. „Bet jis reiškia labai daug. Norint įveikti tokį atsilikimą gali prireikti 1–1,5 mokslo metų. Ypač jei pamokų praleidinėjimas vaikui yra tapęs norma“, – paaiškina R. Dukynaitė.Lygiai taip pat ir chroniškas vėlavimas vėlgi nelieka be pasekmių. O Lietuvos mokiniai – mėgėjai vėluoti: per dvi savaites iki aptariamo tarptautinio PISA tyrimo į pamokas nevėlavo 52 proc. mūsų šalies mokinių, o 48 proc. vėlavo. Tai didelis nuošimtis, nes, tarkime, Estijoje nevėlavo 57 proc., o Japonijoje nevėlavusių apskritai buvo daugiau nei 90 proc. Na ir vėlgi tai stipriai atspindi pasiekimai: gamtos moksluose nevėlavusiems pavyko p

[\/]

2020-02-05

[\/]

2020-02-04
Lietuvoje yra tikrai daug pažangių sričių. Bet yra ir stipriai atsilikusių. Po pastarųjų dviejų mėnesių įvykių prie pastarųjų nusipelno būti priskirta ir eismo valdymo sritis. Tai, ką Lietuvoje išdarinėja Susisiekimo ministerija,  netelpa į jokius rėmus. Tai visiškas užribis ir absurdų virtinė. Kuri dešimtims tūkstančių Lietuvos gyventojų sukėlė ir tebekelia didžiulius nepatogumus: tai žmonėms padidino finansines išlaidas, dėl to buvo iššvaistyta tūkstančiai miestų gyventojų valandų, nes jie tuščiai stovėjo automobilių spūstyse. Savaime suprantama dėl to padidėjo ir miestų užterštumas.Kalbu apie žaliųjų rodyklių naikinimo ir sugrąžinimo epopėją. Dabartinių valdančiųjų lyderiai daug kartų pakartojo, kad dabartinis susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius per pusmetį nuveikė tiek, kiek ankstesnis ministras nenuveikė per pustrečių metų. Na, jeigu prie tų nuopelnų priskiriamos ir žaliosios rodyklės, tuomet nuveikta iš tiesų nepakartojamai daug. Tiek daug, kad renkant didžiausius pastarojo laikmečio absurdus pasaulyje, aptariama istorija neabejotinai atsidurtų tarp lyderių.Kad tai yra nesąmonė, pripažino netgi Vyriausybė, gana skubiai, tai yra, dar sausio 8 d., pakeitusi savo nutarimą ir leidusi į miestų sankryžas sugrąžinti žaliąsias rodykles. Iš skirtingų miestų vadovų ir atstovų pareiškimų atrodė, kad jau sausio 15 dieną žaliosios rodyklės bus užkabintos ir miestiečių kančios baigsis. Bet siauražvilgsniai iš Susisiekimo ministerijos pasistengė, kad taip nenutiktų.Jeigu Vincas Kudirka aprašinėtų šio laikmečio nesusipratimus Susisiekimo ministerijoje, net žodis „kruglodurovas“ čia atrodytų per švelnus.Taigi, vietoje to, kad pripažintų padarę klaidą, Susisiekimo ministerija nusprendė viską suvelti dar labiau, nepatogumus dar labiau padidinti ir ištęsti laike. Pasirodo, prie šios ministerijos veikia tokia Transporto kompetencijų agentūra. Kurios darbuotojai tikrai niekur neskuba. Ir šios įstaigos pavadinimą pakeitus į Transporto problemų vilkimo agentūrą, būtume žymiai arčiau teisybės.Sunku patikėti, bet XXI amžiu

[\/]

2020-01-28
Jau daugiau nei du šimtus mokyklinio amžiaus vaikų tėvai moko namuose, nors jie ir nėra pasiligoję, nors mokymas šeimose šiuo metu Lietuvoje yra nelegalus.Kodėl jie taip elgiasi? Todėl, kad jų netenkina tradicinė švietimo sistema. Kurioje apstu tarpusavio patyčių, kurioje akademiniai mokinių pasiekimai vis smunka, kurioje trečdalis vaikų lankosi pas korepetitorius, nes nenori atsilikti.Kaip sako Mokymosi šeimoje asociacijos narė ir tinklalapio „Laisvi vaikai“, skirto vaikus namuose auginančioms šeimoms, koordinatorė Agnė Kundrotienė, šiandieninėje mokykloje esama labai daug „tuščio vaikų užimtumo“: mokytojas per 10–15 min. paaiškina naują medžiagą, tada skiria laiko vaikams atlikti užduotis, bet klasėje prasideda bruzdesys, tad daugybė vaikų negeba susikaupti ir tinkamai neatlieka arba apskritai neatlieka užduočių. O štai tėvai namie per tas pačias 10–15 min. irgi gali paaiškinti užduotį, ir vaikas ramiai, niekieno netrikdomas ir neblaškomas atliks visus darbus. Be to, greitai ir be klaidų.Pasak Eglės Grigaliūnienės, dar vienos Mokymosi šeimoje asociacijos narės, ypač sunku vadinamiesiems introvertams. Jos nuomone, jaunesni jautrūs vaikai, introvertai neturėtų būti beatodairiškai išstumiami į mokyklas, esą ten jie geriau socializuosis: „Anokia ten socializacija, kai jau pirmokai visas pertraukas lindi telefonuose, nebendrauja tarpusavyje, o jei telefono neturi, tai tyčiojasi vieni iš kitų, spardosi, mušasi, kitaip priekabiauja. Autoritetingi pasaulio psichologai kalba priešingai: pradinukui ir paaugliui pati geriausia socializacija – ryšys su jį mylinčia ir palaikančia šeima.“E. Grigaliūnienės žodžiais, vaikas negali užaugti brandus, jei „bręsta ir socializuojasi“ tarp kitų nebrandžių vaikų.Kanadietis raidos psichologas, tėvų konsultantas, beje, pats penkių vaikų tėvas Gordonas Neufeldas, parašęs bestseleriu tapusią knygą „Nepraraskime savo vaikų. Kodėl ryšys su vaiku toks svarbus ir kokie pavojai jam gresia“, teigia, kad vaikams, taip pat ir paaugliams, daug svarbesnis ryšys su tėvais nei su bendraamžiais. Jis

[\/]

2020-01-28

[\/]

2020-01-22

[\/]

2020-01-21
Nors jaunimas išsiskiria progresyviu mąstymu, panagrinėjus stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus, aiškėja, kad tai apgaulingas įspūdis – renkantis profesiją ir aukštąją mokyklą galima regėti ypač daug inercijos. Nors darbdaviai, politikai, ekspertai, mokytojai per visur skelbia, kokių profesijų atstovų Lietuvoje yra per daug, o kurių – per mažai, didelės dalies jaunuolių ausų ši informacija nepasiekia. Minios ir toliau traukia į vadybą, teisę, politologiją, viešąjį administravimą ar komunikaciją. Socialinių mokslų studijų programas keletą pastarųjų metų rinkosi apie 38 proc. stojančiųjų, bet 2019-aisiais metais - net 43 proc. Nors šių specialistų jau dabar didžiulis perteklius. Tiesą sakant, jų prirengta dešimtmečiui į priekį. Tad jei ateinančiais metais į socialinius mokslus stotų net ir keturis kartus mažiau jaunuolių, šios srities specialistų visiškai pakaktų.Tačiau neatrodo, kad besirenkančiųjų socialinių mokslų studijų programas mažėtų. Keista, bet neveikia netgi finansiniai svertai. Šiaip jau valstybė siunčia pakankamai aiškią žinią, kad absoliuti dauguma (90–100 proc.) stojančiųjų į fizinių mokslų, technologijų, inžinerijos, taip pat ir gamtos mokslų studijų programas gali tikėtis nemokamų studijų, nes jas noriai finansuoja valstybė (mat šių specialistų stinga), o štai iš stojančiųjų į socialinių, iš dalies ir į humanitarinių mokslų studijų programas tik nedaugelis gali tikėtis nemokamų studijų. Ypač maži šansai gauti valstybės finansuojamą vietą stojant į teisę, viešąjį administravimą, turizmą, komunikaciją, sociologiją ar vadybą.Iš tiesų Lietuvoje galima stebėti tam tikrą paradoksą: nors valstybė finansuoja gana daug studijų krepšelių technologijų, inžinerijos ar gamtos mokslų srityse, tačiau konkursai į šių mokslų studijų programas ypač maži: 0,86 pretendento į vieną valstybės finansuojamą studijų vietą universitetuose ir 0,65 – kolegijose. Taigi daug – tūkstančiai – valstybės finansuojamų studijų vietų lieka neužimtos. O štai į socialinius mokslus jaunuoliai ir toliau veržiasi, nors dauguma už stud

[\/]

2020-01-15

[\/]

2020-01-14
Į Lietuvos mokyklas pamažu ir paslapčia, bet užtikrintai įžengė nauja yda. Iš pradžių suaugusieji trynė rankomis ir džiaugėsi, kad iš Lietuvos traukiasi rūkymo mada, kad vis mažiau vaikų, paauglių ir jaunuolių rūko, tačiau paaiškėjo, kad tai apgaulingas įspūdis. Tiesiog mažėjo rūkančiųjų tradicines cigaretes, bet sparčiai daugėjo rūkančiųjų elektronines cigaretes. Iš pradžių įrodinėta, kad jos apskritai nekenksmingos, vėliau aiškinta, kad elektroninės cigaretės daug sveikesnės nei įprastos, ar bent jau mažiau žalingos. Dabar jau tai nebeakcentuojama, nes tyrimai Jungtinėse Amerikos valstijose atskleidė, kad dalis elektroninių cigarečių gali būti ir žalingesnės nei tradicinės, mat viskas priklauso nuo užpildų. O jų yra daugiau nei 400 rūšių. Tarp jų esama ir labai stiprių. Kai nikotino kiekis kelis kartus viršija esantį tradicinėje cigaretėje. Taigi užtenka patraukti 3-4 kartus, ir galva jau apsvaigsta.Kaip liudija Lietuvoje atlikti tyrimai, per pastaruosius ketverius metus elektronines cigaretes rūkančių moksleivių skaičius vis auga: 2018 metais 38,6 proc. apklaustų mokinių patvirtino, kad yra bandę rūkyti elektronines cigaretes, o 2014 metais tokių mokinių skaičius buvo mažesnis – 26 proc. Pasirodo, dešimt procentų mūsų moksleivių jau kasdien rūko elektronines cigaretes. Kaip teigia kalbintų mokyklų vadovai, elektronines cigaretes šiandien rūko jau daugiau mokinių nei įprastas.Ir mokykloms tai kelia didžiulį rūpestį. Nes išsiaiškinti, kas rūko įprastas cigaretes ir imtis užkardymo priemonių mokyklose būdavo gana paprasta. O štai kalbant apie elektronines cigaretes to nepasakysi, nes nėra jokių detektorių, kurie padėtų nustatyti, kas rūko elektronines cigaretes.Visų pirma, jų įsigyti labai paprasta: galima užsisakyti internetu, siuntinukai atkeliauja į skirtingų kurjerų tarnybų paštomatus ir niekas apie pirkėjų amžių neklausia ir jokios rizikos nebėra. Taigi, elektroninių cigarečių, skirtingai nei įprastų cigarečių, gali įsigyti net vaikai ir paaugliai. Visų antra, pagauti mokinius, kurie rūko elektronines cigar

[\/]

2020-01-08

[\/]

2020-01-07
Lietuvoje vis daugėja mokyklų, kurios pažymius mokiniams rašo ne už žinias, ne už pasiekimus, ne už pažangą, o tiesiog už gerą pamokų lankymą, už gerą jaunuolių charakterį, už mokytojų klausymą, už lentos nuvalymą, už renginių vedimą. Mokytojai mano, kad taip daro gerą darbą, motyvuoja jaunus žmones, tačiau iš tikro taip elgdamiesi jie kenkia mokiniams. Nes vis daugiau mokinių mūsų šalyje nebežino, ką jie moka ir apie ką jie neturi žalio supratimo. Jie šventai tiki, kad biologiją, matematiką ar informatiką moka puikiai, nes jų mokytojai juos vertina devintukais ir dešimtukais, o štai po brandos egzaminų paaiškėja, kad jie nieko nemoka, nes egzaminus išlaiko prastai arba apskritai neišlaiko. Taigi jų ateities planai griūna, o svajonės dūžta.Na ir pereikime prie konkrečių pavyzdžių. Pačių naujausių, iš 2019-ųjų metų.Štai mokydamiesi mokykloje mažiausią informatikos teigiamą pažymį – keturis balus (o tai per valstybinius brandos egzaminus atitinka nuo 16-os iki 28 balų iš šimto) turėjo apie 80 šalies abiturientų, bet per egzaminą tokį balą gavo net 600 šalies abiturientų (vadinasi, dauguma jų mokykloje mokytojų buvo pervertinti). Penkis balus už informatiką metiniame trimestre turėjo apie 140 dvyliktokų, o per brandos egzaminą tokį įvertį gavo net 710 jaunuolių. Šešis balus už IT metiniame trimestre turėjo apie 250 dvyliktokų, o per egzaminą tokį įvertį gavo apie 260 jaunuolių.Septynetais už IT šalies mokytojai įvertino apie 370 abiturientų, o per egzaminą tokį pažymį (VBE atitikmuo – nuo 53 iki 63 balų) gavo apie 270 abiturientų. Aštuonetus trimestre mokytojai buvo parašę beveik 500 šalies abiturientų, bet per brandos egzaminą tiek (atitikmuo – nuo 64 iki 76 balų) gavo vos apie 200 jaunuolių. Informatikos devintukais metiniame trimestre buvo apdovanoti kone 600 abiturientų, bet per VBE tokį įvertį (atitikmuo – nuo 77 iki 87 balų) tegavo 270 jaunuolių. Na ir dešimtukais informatikos mokytojai buvo apdovanoję kone tūkstantį abiturientų, tačiau per egzaminą aukščiausius įverčius gavo 620.Panašus vaizdas ir pažvelgus

[\/]

2020-01-01

[\/]

2019-12-31
Lietuva – paradoksų šalis. Mūsų švietimo sistemoje – paradoksų taip pat apsčiai. Žvelgiant į mokyklas ir universitetus, taip pat į mokinių pasiekimus ir į mokytojų bei dėstytojų algas, neatrodo, kad švietimas finansuojamas pakankamai. Juk skundai dėl pinigų trūkumo plaukia iš visų pakraščių. Bet, kita vertus, matant švietimui tenkančius milijardus, neatrodo, kad šis sektorius Lietuvoje būtų skriaudžiamas – atseikėjamos tikrai įspūdingos sumos. Pastaraisiais metais Lietuva švietimui finansuoti skiria 4,9–5,2 proc. nuo BVP, o tai yra puse procentinio punkto daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Išvertus į eurų kalbą paaiškėja, kad 2019-aisiais mokslui ir švietimui mūsų valstybė skyrė 2,32 mlrd. eurų. Taigi, tikrai ne ašaros.Čia dar svarbu paminėti, kad tarkime, Vokietija švietimui skiria tik 4,2 proc. nuo BVP. Pasak ekonomisto Nerijaus Mačiulio, didžiausia mūsų švietimo problema šiuo metu visgi yra ne per menkas pinigų kiekis, o tiesiog neefektyvus jų panaudojimas ir tai, kad iš tų skiriamų lėšų išspaudžiama neadekvačiai maža mokymo ir studijų kokybė. Be to, šiandien Lietuva yra antroje vietoje ES pagal švietimo finansavimo dalį, tenkančią ne ikimokykliniam, ne pradiniam, ne viduriniam ugdymui, ne aukštajam mokslui, o tiesiog „kitiems reikalams“.Ir, iš tiesų, jeigu klasėje sėdi 3 mokiniai, jeigu visoje mokykloje jų – 40, jeigu kiekvienam mokiniui mokykloje tenka po 60 kvadratinių metrų ir jeigu trečdalį visų išlaidų mokykla skiria šildymui apmokėti, tai galime skirti nors ir 5 milijardus per metus, pinigų vis tiek trūks.Kita bėda ir yda – tai netinkamos tų skirtų lėšų panaudojimo proporcijos. Todėl vieni maudosi pinigų ežeruose, o kiti vos suduria galą su galu. Kalbant konkrečiai, tai pastaruosius dešimt metų piniguose maudosi visokie konsultantai ir mokymų organizatoriai, kurių sukuriama pridėtinė vertė praktiškai neįžiūrima, bet jie prie ES fondų čiaupelių stovi pirmieji. Tarpsta ir vadovėlių leidėjai ar programų kūrėjai. O štai laikančiosios švietimo konstrukcijos – mokytojai – nuo pinigų nustumti gana toli. A

[\/]

2019-12-18

[\/]

2019-12-17
Iš visų švietimo sektorių šie metai sunkiausi buvo mūsų šalies kolegijoms. Jas šiemet rinkosi maždaug 23 proc. visų kažkur stojusiųjų. O tai yra 8600 jaunuolių. Priminsiu, kad pernai į kolegijas įstojo daugiau nei 10 tūkst. jaunuolių. O tarkime, į universitetus šiemet įstojo apie 11 tūkst. jaunuolių. Tiesa, nemažai šiųmečių universitetų pirmakursių – kone 500 – neatitiko būsimiems universitetų studentams keliamų kriterijų. Mat net trys valstybiniai ir vienas privatus universitetas nesilaikė vadinamųjų stojimo slenksčių ir balo kartelės.Tiesa, čia svarbu akcentuoti, kad stojančiųjų į kolegijas sumažėjo tikrai ne todėl, kad jos prastai rengia specialistus. Priešingai, darbdaviai dažnos kolegijos absolventų parengimą vertina puikiai ar netgi geriau nei kai kurių universitetų tų pačių krypčių bakalaurų parengimą.Iš tikrųjų kolegijos mažiau studentų sulaukė dėl to, kad keturi universitetai (pamatę, jog kai kurios kolegijos ir universitetai metai iš metų nepaiso nei stojimo slenksčių, nei balo kartelių ir dėl to nesulaukia jokių valstybės sankcijų) taip pat nutarė nebesilaikyti jokių tarpusavio susitarimų. Ir sau tuo tikrai nepakenkė. Na, o  Vyriausybė ir šiemet vėl tesugebėjo palinguoti galva: „Ajajai, nu nu nu.“Iš visų kolegijų, kurios šiemet laikėsi visų stojimo reikalavimų, tik Šv. Ignaco Lojolos kolegija sulaukė 11 proc. pirmakursių daugiau nei pernai, o Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija – 8 proc. daugiau nei pernai.Dar trys kolegijos taip pat sulaukė daugiau studentų nei pernai, bet jos slenkstinių reikalavimų nesilaikė. Iš viso kolegijos priėmė net 1151 pirmakursį, kuris neatitiko stojimo į kolegijas reikalavimų arba, kitaip tariant, net 13,5 proc. visų šiemet į kolegijas priimtų jaunuolių neturėtų sėdėti kolegijų suoluose, nes jie, remiantis jų pažangumu gimnazijose, nėra pajėgūs studijuoti. Bet jie studijuos ir gaus tokius pačius diplomus kaip ir tie, kurie stojimo reikalavimus atitiko.Čia svarbu žinoti ir dar vieną dalyką: dažnai sąžiningai stojimo reikalavimų besilaikančiai kolegijai dėl sumažėju

[\/]

2019-12-11

[\/]

2019-12-10
Per šių metų lapkričio ir gruodžio mėnesius buvo galima pastebėti vieną nemalonią tendenciją – Lietuvoje vis mažėja solidarumo ir auga susipriešinimas bei pašaipų lygis. Šį rudenį pirmieji protestuoti pradėjo ūkininkai. Išvažiavę su traktoriais į gatves jie norėjo išsakyti, kad jiems skauda, kad jiems blogai, kad dalis ūkių nebeišsilaikys, jog jie nori paramos ir palaikymo. Tačiau vietoje palaikymo jie sulaukė daug pašaipų ir kone nušvilpimo, nes protestuodami su savo šimtatūkstantinės vertės moderniais traktoriais neįtikino, kad jiems sunku. Antrieji savo nepasitenkinimą protestuodami išsakyti bandė logistikos ir vežimo įmonių vadovai, savininkai ir dalis vairuotojų. Bet ir vėl pro šoną. Vietoje palaikymo ir pritarimo jie sulaukė ir ironijos, ir patyčių, ir netgi pasipiktinimo. O paties protesto rezultatas išvirto į kone priešingą nei tikėtasi.Tretieji pretestuoti ėmė mokytojai – pradėję įspėjamąjį poros valandų streiką. Bet šiemet palaikymo jie sulaukė kur kas mažiau nei pernai. Būta sočiai priekaištų, kad pedagogų reikalavimai nepagrįsti, neadekvatūs. Kad jau perlenkta lazda. Ir daugėja pareiškimų bei komentarų, kuriuose vyrauja ne gailestis ir palaikymas, o pašaipos ir burnojimas.Ketvirtieji savo nepasitenkinimą viešomis akcijomis išsakyti bandė dėstytojai – konkrečiai, Vilniaus universiteto dėstytojai. Bet ir vėl reakcija visai ne tokia, kokios tikėjosi universiteto bendruomenė. O kai praėjusią savaitę Vilniaus universiteto bendruomenė nusprendė dvi dienas nedirbti ir taip parodyti savo nepasitenkinimą, jie vėlgi supratimo, atjautos ir palaikymo sulaukė mažiau nei patyčių ir pašaipų. Nuo tokių, kad akademikai ir rektoriai su ištiesta ranka atrodo labai nesolidžiai iki tokių, kad galite nedirbti nors ir mėnesį – niekas nuo to nepasikeis. Tikrai ne tokios reakcijos tikėjosi akademinė bendruomenė. Visi protestuojantieji, streikuojantieji, nusivylusieji iš kitų visuomenės grupių nori paramos, supratimo ir pagalbos, bet Lietuvoje to negauna, o gauna tai, ko visai nesitiki. Abejingumą ir pašaipas.Nesulaukė nei su

[\/]

2019-12-04

[\/]

2019-12-03
Nemaža tikimybė, kad valdančioji dauguma jau 2020 metų abiturientus gali nudžiuginti nemokamomis bakalauro studijomis.Seime įregistruota Mokslo ir studijų įstatymo pataisa, kuria siekiama jau nuo 2020 m. įteisinti nemokamas bakalauro studijas.Vyriausybė šioms Mokslo ir studijų įstatymo pataisoms, kurias teikė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, pritarė dar rugsėjį. Dabar belieka sulaukti parlamento pritarimo. Tiesa, Seime dabar pakankamai daug pakrikimo, be to, įvairių interesų grupių pageidavimų ir svajonių įgyvendinimas 2020 metų biudžete sukurtų per 200 milijonų eurų skylę. Jos tikrai nesumažintų ir žadamos įvesti nemokamos bakalauro studijos.Iš viso ketinama finansuoti 20 tūkst. bakalauro studijų vietų universitetuose bei kolegijose. Priminsiu, kad 2019 m. į valstybės finansuojamas studijų vietas universitetuose ir kolegijose buvo priimta  11 770 pirmakursių; tiesa, 1429 valstybės finansuojamos vietos liko neužimtos, nes stojantieji neatitiko reikalavimų nemokamai studijų vietai gauti.O nemokamoms bakalauro studijoms įvesti prireiks daugiau nei 6 mln. eurų.Jei šiai pataisai parlamentas pritartų, nemokamai studijuoti galėtų jaunuoliai, į universitetus ir kolegijas stosiantys jau 2020 metais.Kita vertus, aukštosiose mokyklose ir toliau dalis vietų bus komercinės, nes, remiantis ankstesniu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, valstybės institucijos negali universitetams ir kolegijoms drausti priimti už mokslą mokančių jaunuolių.Vis dėlto tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tiek dalis parlamentarų laikosi nuostatos, kad jaunuoliams, priimamiems į valstybės nefinansuojamas studijų vietas, būtų keliami aukštesni nei iki šiol reikalavimai.Bet universitetų prorektoriai atkreipia dėmesį, kad nežeminant priėmimo kartelės, tūkstančiai valstybės finansuojamų bakalauro studijų vietų ir toliau liks neužimtos. Be to, prorektorių vertinimu, kartelę derėtų kelti ne stojant į aukštąsias mokyklas, o mokantis mokyklose, kad jos jaunuolius tinkamai parengtų studijoms.Atkreiptinas dėmesys, kad įvesti nemokamas bakalauro

[\/]

2019-11-27

[\/]

2019-11-26
Lietuvos švietimo sistemoje pesimizmo šiuo metu gerokai daugiau nei optimizmo. O neigiamos vadovų, mokytojų ir dėstytojų emocijos persiduoda ir mokiniams bei studentams. Tačiau „nusėdusias“ baterijas galima įkrauti, o užgesusias akis – uždegti. Beje, tai nesunkiai padaroma ir Lietuvoje.Štai ką tik, praėjusį savaitgalį, Vilniuje įvyko Pasaulinė lyderystės konferencija, kurioje buvo galima pasiklausyti tiek užsienio, tiek Lietuvos pranešėjų. Keliolika uždegančių įvairių sričių korifėjų pranešimų stiprino kiekvieną klausytoją, padėjo suprasti, kaip gyvenimą nugyventi prasmingiau, kaip siekti aukštų tikslų. Įdomu, kad pranešėjai iš Lietuvos buvo labai skirtingi: tarkime, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas, socialinio verslo, restorano „Pirmas blynas“, įkūrėjas Tim Van Wijk, neurochirurgas, neuromokslininkas Kęstutis Skauminas, laidų ir renginių vedėjas Rimas Šapauskas, taip pat psichologinio konsultavimo mokslų daktarė Julija ir jos vyras „Grand partners“ vyr. konsultantas Romanas Gaidukai, bet tie skirtumai netrukdė, priešingai – papildė bendrą dėlionę.Nors dauguma Lietuvos gyventojų linksta manyti, kad lyderystė įmanoma tik politikoje ir versle, šioje konferencijoje tai daug kartų paneigta: iš tikro lyderystė galima ir švietimo, ir sveikatos apsaugos, ir socialinės veiklos, ir sporto srityse, ir Bažnyčios sferoje, ir net namuose. Dar daugiau – šiemet Vilniuje, be įprastos Pasaulinės lyderystės konferencijos, vyko dar ir speciali konferencija jaunimui, kurioje doros lyderystės virusu siekta užkrėsti ir kuo daugiau jaunų žmonių. Kad jie atsisakytų pasyvumo, siektų didingesnių tikslų ir daugiau galvotų ne apie save, o apie kitus.Tiesą sakant, net ir užsienio pranešėjų pasisakymai buvo sukonstruoti taip, kad kuo daugiau naudos gautų tiek jauni, tiek vidutinio amžiaus, tiek ir vyresni klausytojai. Tarkime, Kartų kinetikos centro prezidentas Jasonas Dorsey visą savo pranešimą apskritai skyrė įžvalgoms apie įvairių kartų skirtumus. „Esu užsibrėžęs tokią misiją pasaulyje – atskirti mitus nuo tiesos, išryškinti kiekvieno

[\/]

2019-11-20

[\/]

2019-11-19
Dabartinė jaunoji karta yra labai įžuli, ji negerbia nei mokytojų, nei tėvų, nei apskritai suaugusiųjų. Tokių išvadų tikrai dažnai galima išgirsti tiek iš Lietuvos tėvų, tiek ir iš mokytojų. Esą šiais laikais paaugliui nieko nereiškia mokytui liepti užsičiaupti, tėvus pasiųsti toli ant penkių raidžių, o priekabius kaimynus – ir dar toliau. Daugybė tėvų sutartinai kalba, kad iš savo vaikų nejaučia jokio dėkingumo, tiesiog jaunimas viską priima kaip duotybę. O štai jie kai buvo jauni, neva buvo nepalyginamai dėkingesni ir labiau gerbė suaugusiuosius.Dabartiniai suaugusieji linkę manyti, kad labiausiai tą nepagarbą lemia persisotinimas viskuo ir technologijų įsigalėjimas. Esą būtent technologijos išstūmė šiltą santykį. Kažkiek tiesos tame, žinoma, yra, bet tik gana maža dalis. Kodėl taip teigiu?Todėl, kad Suomijoje jaunimas mokytojus gerbia ir šiais laikais. Todėl, kad Kinijoje, Singapūre ar Korėjoje jaunuoliai suaugusiuosius, taip pat ir tėvus, jau nekalbant apie senelius, gerbia ir šiais laikais. Nors technologijomis ir išmanaisiais įrenginiais tiek Suomijos, tiek Singapūro, tiek ir Kinijos jaunimas naudojasi gal net labiau nei Lietuvos paaugliai ir jaunuoliai.Vadinasi, svarbios čia ir kitos priežastys.Pradėti gal vertėtų nuo mokytojų. Nuvažiavus į bet kurią Lietuvos mokyklą jau po penkių minučių pasimato, ar žodis „pagarba“ čia girdėtas, ar ne. Ar tai kažkokia nevertinga liekana iš dinozaurų laikų. Ir matosi ne tik pažiūrėjus į mokinius, bet ir į mokytojus, taip pat ir į vadovus. Pagarba bujoja tik ten, kur jai sudaromos sąlygos ir kur ji yra abipusė ar net visuotina. Ten, kur direktorius gerbia mokytojus ir mokinius, ten, kur mokytojai gerbia jaunimą, ten ir jaunimas atrodo tarsi iš tarpukario, nes ir šiais laikais gerbia suaugusiuosius.Bet yra ir kitokio tipo mokyklos, kur direktoriai saldofoniški ir viską valdo įsakymais, griežtumu, riksmais ir komandomis, o mokytojai net nori, kad mokiniai jų bijotų, tad ir visaip gąsdina. Be saiko. Taigi tokiose mokyklose ir mokiniai su pagarbumu nedraugauja, net nežino, ka

[\/]

2019-11-13

[\/]

2019-11-12
Šiuo metu Lietuvoje veikia keturių tipų mokyklos: pradinės, progimnazijos, gimnazijos ir pagrindinės mokyklos. Liūdniausias vaizdas yra pastarosiose, tai yra, pagrindinėse mokyklose: jose ir rezultatai prasčiausi, ir nesimokymo kultūra bei mada išplitusi labiausiai, ir santykiai tikrai nedžiuginantys.Daug priekaištų pagrindinės mokyklos sulaukia dar ir todėl, kad, turėdamos devintas ir dešimtas klases, jos tarsi konkuruoja su gimnazijomis, nes ir šios turi devintas ir dešimtas klases, bet toji konkurencija stipriai iškrypusi, nes dažna pagrindinė mokykla galvoja ne apie mokinius, ne apie jų pasiekimus, ne apie aukštą pridėtinę vertę ir ne apie aukštą mokymo kokybę, o apie savo egzistenciją, tai yra kaip bet kokiomis priemonėmis užsitikrinti kuo daugiau mokinio krepšelių. Mat šiandien mokinių skaičiumi mažiausios mokyklos dažniausiai turi būtent pagrindinių mokyklų statusą.  Iš tikro didesnė tvarka mūsų ugdymo įstaigų tinkle ir apibrėžta mokyklų paskirtis visai mūsų švietimo sistemai suteiktų daug sveikatos.Šiandien būtent pagrindinės mokyklos labiausiai blaškosi ir neranda sau vietos. Dažnos savivaldybės Švietimo skyrius patvirtins, kad būtent pagrindinėse mokyklose kyla didžiausių bėdų dėl mokymo kokybės, būtent jos yra labiausiai atsilikusios. Dažnokai mažų miestelių pagrindinėse mokyklose 9–10 klasėse lieka tik tie, kurie neišvažiavo į gimnazijas ir neplanuoja siekti vidurinio išsimokslinimo. Jie jaučiasi tarsi antrarūšiai, yra pikti, ir taip formuojasi tarsi socialiniai getai.Apie tai, kad pagrindinių mokyklų Lietuvoje neliks, kalbama jau nuo 2010 m., bet ir šiandien jų turime daugiau nei 300. Jeigu jos taptų progimnazijomis arba jeigu jose būtų stiprinamas technologinis ugdymas, arba jeigu jos būtų asocijuojamos su profesinėmis mokyklomis, kai kurių rimtų Lietuvos švietimo problemų nebeliktų. Keista, bet užtektų vien to.Iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos plaukia signalai, kad ilgainiui pagrindinių mokyklų šalyje vis mažės, ypač netikslinga jas laikyti, kai netoli pagrindinės mokyklos yra gimnazija.

[\/]

2019-11-06

[\/]

2019-11-05
Ta pati mokykla, tie patys mokytojai, tokios pačios užduotys, bet vieni mokiniai joje jaučiasi gerai, o kiti blogai. Kas tai lemia? Pasirodo, pačių mokinių mentalitetas, nuostatos ir savybės. Nemažos įtakos tam turi ir šeima.Atliekant Nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimo tyrimą, šeštokams buvo įteikti dar ir papildomi klausimynai, kuriuose buvo daugiau nei po 40 klausimų. Iš atsakymų pasimatė skirtingi mokinių tipažai ir susidėliojo gana išsamus vaizdas.„Iš tikro labai svarbu žinoti, kaip nuo vaikų asmeninių savybių priklauso jų akademiniai pasiekimai ir savijauta mokykloje. Ir toji informacija gali padėti tiek mokykloms, tiek šeimoms“, - komentuoja Nacionalinės švietimo agentūros Tyrimų skyriaus vedėjas Pranas Gudynas.Taigi paaiškėjo, kad jeigu mokinys nesistengia, bijo darbo, jeigu mokytis jam neįdomu ir mokosi jis tik verčiamas, tai tokios jo nuostatos ir savybės pasiekimus veikiai stipriai neigiamai. O jeigu mokinys labai pasitiki savo jėgomis, mano esantis savarankiškas, atsakingas ir išradingas, tai jo pasiekimus veikia ypač pozityviai. Sakysite, tai ir arkliui aišku. Tačiau yra ir ne tokie vienpusiai tipažai, tarkime, mokinys tvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja pamokose ir ypač domisi tuo, kas svarbu gyvenime, bet, pasirodo, tai neigiamai veikia jo pasiekimus. „Na, Lietuvos mokyklose daugėja mokinių, kuriems mokyklose svarbu patirti džiaugsmą, gerai jaustis, bet jie nenori persistengti, nenori daug mokytis ir dirbti, todėl mokymasis tik imituojamas. Taigi natūralu, kad tai neigiamai atsiliepia pasiekimams“, - paaiškina P. Gudynas. Neigiamai pasiekimus veikia ir jeigu mokinys tiki išskirtine įgimtų gabumų svarba bei jeigu nori pasirodyti itin protingas ir bijo suklysti. Toks mąstymas labai trukdo mokytis ir siekti didesnių tikslų. Iš tiesų toks požiūris labai neperspektyvus. Žymiai geresniais pasiekimais pasižymi tie moksleiviai, kurie tiki, kad pastangos ir atkaklumas padeda pasiekti gerų rezultatų. Beje, jie išsiskiria ne tik aukštais akademiniais pasiekimais, bet ir išskirtinai gera savijauta. Kal

[\/]

2019-10-30

[\/]

2019-10-29
Lietuvoje profesiją atsakingai ir brandžiai renkasi tik iki 20 proc. jaunuolių. Keturgubai daugiau laukia savaiminio nušvitimo, bet dauguma jo iki dvyliktos klasės pabaigos taip ir nesulaukia. O tada tenka skubiai griebti bet ką ir neretai profesijos pasirinkimą nulemia netgi absurdiški motyvai.Kad viskas klostytųsi kitaip, reikia ne tiek ir daug: šiek tiek žinių ir maždaug 100–150 jauno žmogaus gyvenimo valandų. Jei jis per savaitę tam skirs vos vieną valandą, per metus susidarys 52, o per dvejus – 104 valandos. Išmintingiausia būtų tą laiką numatyti mokantis 10–11 klasėse. Per tiek laiko apie save, galimybes, profesijas ir apie aukštąsias mokyklas galima išsiaiškinti neregėtai daug, nes informacijos (beje, nemokamos) yra tiesiog apsčiai.Jaunuoliui renkantis gyvenimo kelią labai daug padėti gali ir šeima. Tik svarbu, kad toji pagalba būtų švelni, o ne šiurkšti ar net prievartinė. Susidaro įspūdis, kad dabartiniai suaugusieji, ypač išsilavinę, profesiją rinktųsi kiek kitaip nei jaunystėje. Jie mato savo ir kitų klaidas, turi daug patirties, žino, kas svarbu, o kas nelabai.Renkantis profesiją yra daug dedamųjų, bet svarbiausios yra trys: 1. AŠ NORIU: polinkiai, norai, svajonės, asmeninės vertybės; 2. AŠ GALIU: išsilavinimas, patirtis, gebėjimai, supratimas, empatija; 3. REALYBĖ: kokios galimybės mokytis, kokios galimybės įsidarbinti, kokios galimybės gauti ne minimalų atlyginimą? Profesija jaunuoliui tiks, jeigu prie visų šių trijų dedamųjų jis padės pliusus.Pravers žinoti ir dar vieną faktą: GALLUP apklausė net 100 tūkst. žmonių – tiek tų, kuriuos lydėjo sėkmė, tiek ir tų, kurie save vadino nesėkmės džentelmenais, – ir paaiškėjo, kad ir vieni, ir kiti turi bendrus vardiklius: sėkmingi žmonės žinojo, ko jie nori iš gyvenimo, kartu nedarė to, ko nenori, nemėgsta, ir 97 proc. iš jų dirbo darbą, kuriam jautė turį talento ir kvalifikaciją. Na, o nesėkmingi žmonės daugiau nei 90 proc. savo laiko darė tai, ko nenori, kam neturi talento ir dažnai per prievartą.Pasak psichologės Erikos Kern, jauni žmonės mano, kad egzist

[\/]

2019-10-23

[\/]

2019-10-22
Šiame amžiuje mąstymo gebėjimai tik mažėja. IQ nukrito iki žemiausio lygio nuo intelekto tyrimų pradžios. Štai tokios antraštės pernai rudenį apskriejo visas pasaulio žiniasklaidos priemones, kai buvo pristatyta Norvegijos mokslininkų studija apie 730 tūkst. respondentų IQ rezultatų pokytį. Beje, šis kritimas vyksta nuo bemaž praėjusio amžiaus 8–9 deš., bet niekada nebuvo toks dramatiškas.Kad kažkas nutiko ne taip, kaip buvo tikėtasi, matome ir iš tarptautinių moksleivių pasiekimų tyrimų. Daugelio šalių matuojamų sričių – matematikos, kalbų, gamtos mokslų – mokinių pasiekimai, ypač aukštesnieji mąstymo gebėjimai, menksta.„Mes gerokai praturtinome šiandieninių vaikų ir paauglių pažinimo aplinką, bet rezultatai vis krenta. Jų tėvai neturėjo net trečdalio dabartinių galimybių, bet suprasdavo gerokai daugiau“, – jau keletą metų stebisi britų mokslininkai ir kelia hipotezes, kas tai lėmė.Daugiausiai kritikos strėlių skrieja į išmaniuosius įrenginius, su kuriais vaikai, ypač paaugliai, praleidžia nesuvokiamus kiekius valandų. Bet tai, pasirodo, tėra dalis atsakymo. O esmė, kodėl mūsų visų IQ krinta, slypi štai kur: švietimo programų lengvinimas, akademinių sunkumų vengimas, perėjimas nuo vaikų skatinimo ir mokymo mąstyti prie „teisingų tiesų“ įdiegimo, galų gale – visa ko gavimas vos keliais pelės spragtelėjimais ar patapšnojimais; girdi, prietaisai sumąstys už tave. Ir šitas reiškinys, atrodo, turės dar didesnį pagreitį.Tiesa, patys turtingiausi pasaulio žmonės, matydami menkstančius vaikų ir paauglių aukštesniuosius mąstymo gebėjimus, stipriai koreguoja savo investicinius planus: anksčiau jie su užsidegimu investuodavo į išorinius dalykus: prabangius automobilius, technologijas, papuošalus, laikrodžius ar vardinius dizainerių drabužius, o dabar į visa tai žvelgiama vis abejingiau ir vis intensyviau investuojama į gerą savo ir vaikų išsimokslinimą.Visame pasaulyje pastebimas akademiškai stiprių, griežtų elgesio taisyklių besilaikančių mokyklų (dažnai internatinių) bumas. Kad patektų į elitines mokyklas, vaikai jau nu

[\/]

2019-10-16

[\/]

2019-10-15
Mūsų valstybė nyksta ir sensta neįtikėtinais tempais: dar 2001 m. Lietuvos mokyklose mokėsi beveik 604 tūkst. mokinių, o dabar jau tik 322 tūkstančiai. Daugiau nei pusėje (38-iose iš 60-ies) šalies savivaldybių vaikų ir jaunuolių sumažėjo dvigubai ir daugiau, kai kur – net trigubai. Deja, mažėjimo pabaigos dar nematyti.Tarkime, 1995 m. visoje Ignalinos savivaldybėje gyveno 3140 vaikų iki dešimties metų amžiaus, dabar 0–9 metų vaikų čia jau tik 1133. Arba dar vienas pavyzdys: Skuodo rajono savivaldybėje 1995 m. gyveno 4675 vaikai iki dešimties metų amžiaus, o dabar tokių jau tik 1557. Ir, kaip teigia merai, dugnas dar nepasiektas.Mūsų šalyje vis daugėja retai apgyvendintų savivaldybių (kai kaimo gyventojų tankumas mažesnis nei 12,5 gyventojų viename kvadratiniame kilometre). Šiandien tokios teritorijos sudaro jau kone pusę mūsų šalies.Ir blogiausia, kad kai kurie procesai yra nebegrįžtami.Tai girdėti tuštėjančių savivaldybių gyventojams labai sunku, nes niekas nenori gyventi nepatraukliose, apmirusiose, neperspektyviose teritorijose, bet net šviesiausi protai nesugalvoja, ką tokiomis aplinkybėmis daryti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, net ir labai išsivysčiusiose.Tačiau Lietuvos regionų gyventojų požiūriu, jeigu miestiečiams nesinori ateityje išvažiavus iš savo miestų atsidurti tarsi XIX amžiuje, visiems kartu teks galvoti, ką ir kaip daryti, kad valstybė vystytųsi vientisiau. Tiesą sakant, netgi dabartinės valdžios vienas iš pagrindinių šūkių prieš rinkimus buvo regionų gaivinimas ir plėtra. Gaila, bet praėjo treji metai, o jokios ne tik plėtros, bet net regioninės politikos nematyti.Taigi laukimas visiškai nepasiteisina. Kad būtų geriau, tikrai nereikia laukti stebuklų ar kol pasikeis kelios kartos. Kartais užtenka ir kelių iniciatyvių žmonių. Tarkime, Pabradė gana ilgai merdėjo, bet vienas iniciatyvus žmogus, konkrečiai Sigitas Žvirblis su partneriais, ją prikėlė iš mirusiųjų – sukūrė 2300 darbo vietų už normalų atlyginimą. Jei kiekvienoje dabar apmirusioje savivaldybėje atsirastų po 3–4 tokias

[\/]

2019-10-09

[\/]

2019-10-08
Vis daugiau Lietuvos mokinių renkasi lengviausią kelią. Kadangi dešimtos klasės pabaigoje jie turi galimybę rinktis, ką vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje mokytis sustiprintai, ką baziniu lygiu, o ko apskritai nesimokyti, daugybė jaunuolių stengiasi atsikratyti fundamentaliųjų disciplinų. Ir tai masinis reiškinys. Tūkstančiai gimnazistų atsisako fizikos, chemijos ar informatikos. Pagrindinis argumentas – mums to nereikės, tad kam save apsisunkinti.Taigi dvyliktos klasės pabaigoje valstybinius fizikos, chemijos ar informacinių technologijų egzaminus laiko ypatingai mažai Lietuvos jaunuolių. Šiemet valstybinį fizikos brandos egzaminą laikė tik 3 tūkstančiai, informacinių technologijų – taip pat 3 tūkstančiai, o chemijos egzaminą – vos 1600 abiturientų. Palyginkime: valstybinį anglų kalbos egzaminą šiemet laikė 20 tūkstančių jaunuolių. Taigi 12 kartų daugiau nei chemijos egzminą ir kone 7 kartus daugiau nei fizikos egzaminą.Kaip pastebi aukštųjų mokyklų dėstytojai, daugumos dabartinių jaunuolių supratimas apie fiziką ir chemiją labai primityvus, arba apskritai joks. Dauguma neturi net elementarių šių mokslų pagrindų ir supratimo spragos labai didžiulės.Mokykloje atsisakę šių disciplinų, vėliau jaunuoliai negali rinktis daugybės profesijų ir studijų programų. Tad ir nesirenka. Todėl stojančiųjų į įvairias inžinerijos ir technologijų studijų programas per penkerius metus sumažėjo daugiau nei 2,5 karto. Tai turės labai neigiamos įtakos mūsų valstybei. Apskritai mes atrodysime labai keistai šiame technologijų amžiuje turėdami labai mažai fiziką ir technologijas giliai išmanančių žmonių. Azijos valstybėse jaunuoliai vis atkakliau ir intensyviau mokosi matematikos, fizikos, informatikos, jų pažanga tiesiog stebinanti. O mūsų krašte daugybė jaunuolių fizikos ir informatikos vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse apskritai nesimoko. Nesimokytų ir matematikos, tik kad ji reikalinga norint gauti nemokamą studijų vietą. Tas paviršutiniškumas turės labai neigiamų pasekmių.Kai jaunuolių paklausi, kodėl jūs baidotės fundamentaliųj

[\/]

2019-10-02

[\/]

2019-10-01
Skandinavijos šalims ir Vakarų Europos valstybėms pavyko pasiekti, kad mokymo lygis daugmaž visose jų mokyklose būtų panašus. Ir ne panašiai žemas, o panašiai aukštas. Kitaip tariant, siekį „kiekviena mokykla gera“ jiems pavyko įgyvendinti praktiškai. Tad aptariamose šalyse įprasta vaikus leisti į mokyklas arčiausiai namų. Lietuvoje priešingai – skirtumai tarp mokyklų vis auga. Ir pabaigos tam nematyti. Tad Lietuva tampa valstybe, kur tėvai savo vaikus į mokyklas vežioja bene toliausiai ir plačiausiai.Beje, milžiniškų skirtumų pastebima ne tik tarp mokyklų, bet net ir tarp savivaldybių. Susidaro įspūdis, kad vienos su savo švietimo įstaigomis žingsniuoja į priekį, o kitos – atgal.Ir liūdniausia, kad tai turi milžiniškos ir neigiamos įtakos jaunuolių ateičiai. Panagrinėkime, kokia dalis savivaldybės mokinių pasiekia pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo pagrindinį pasiekimų lygį (jis vertinamas dešimtoje klasėje). Ir paaiškėja, kad vienose savivaldybėse daugiau nei du trečdaliai mokinių pasiekia pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo pagrindinį pasiekimų lygį (Vilniaus m., Šiaulių m., Klaipėdos m., Kauno m., Panevėžio m., Palangoje, Visagine, Lazdijuose ir Marijampolėje), o kai kuriose savivaldybėse ir 45 proc. – didelis iššūkis, o tai 20 proc. mažiau nei anksčiau minėtose savivaldybėse. Ypač liūdnas vaizdas šiuo klausimu yra Kretingos r., Švenčionių r. ir Pagėgių savivaldybėse.O jau žvelgiant į kai kurių savivaldybių skaičius, tiksliau, nulius, liudijančius, kiek olimpiadų prizininkų jose tenka 10 tūkst. mokinių, apskritai norisi verkti. Nes reikšmingoje dalyje savivaldybių olimpiadų prizininkų apskritai nebeparengiama (Lazdijų r., Raseinių r., Kupiškio r., Molėtų r., Rokiškio r., Širvintų r., Varėnos r., Zarasų r., Neringoje, Kazlų Rūdoje, Pagėgiuose, Rietave ir Kalvarijoje). Galingai pagal šį parametrą atrodo tik Palangos ir Jonavos r. savivaldybės.O juk vėliau šie parametrai, taip pat ir brandos egzaminų išlaikymo rezultatai turi didelės įtakos tolesnei vaiko / jaunuolio ateičiai: kur jis stoja, kur įsto

[\/]

2019-09-25

[\/]

2019-09-24
Dalis Lietuvos mokyklų, ypač silpnesnės, ragina ir kviečia vertinti ne vien akademinius mokinių pasiekimus, bet ir mokinių laimės indeksą ar mokinių savijautos rodiklius. Esama netgi tokių mokyklų, kurios siūlo apskritai atsisakyti vertinti mokinius pažymiais, o siūlo matuoti mokinių laimės ir pasitenkinimo indeksą. Neretai atsiliekančios mokyklos ir savivaldybės įrodinėja, kad nors jose akademiniai mokinių pasiekimai ir silpnoki, mokiniai esą jaučiasi puikiai.Tad gal iš tikro verta panagrinėti šiuos parametrus. Beje, duomenų turime tikrai daug.Nacionalinio egzaminų centro atliekamuose patikrinimuose būna klausimų tiek apie mokinių savijautą, tiek apie patyčias ir į juos jaunuoliai atsakinėja gana noriai bei atvirai. Tačiau rezultatai akademiškai silpnų mokyklų ir savivaldybių saviguodos nepatvirtina: turime sočiai savivaldybių, kur vaikai ir gerai mokosi, ir gerai jaučiasi. Taip yra Mažeikių, Druskininkų, Kauno, Jonavos savivaldybėse – čia gerai mokyklose jaučiasi daugiau nei po 55 proc. mokinių. Daugiau nei po 60 proc. mokyklose gerai besijaučiančių mokinių suskaičiuojama Lazdijų, Utenos, Raseinių, Ignalinos, Kupiškio, Biržų, Kelmės, Širvintų ir Klaipėdos rajono savivaldybėse. O štai mažiausiai gerai mokyklose besijaučiančių mokinių esama Palangos, Kretingos r., Akmenės r., Trakų r. ir Varėnos r. savivaldybėse.Kalbėti apie patyčias mokyklose apskritai gana sudėtinga, nes tik penkiose Lietuvos savivaldybėse iš 60-ies visos bendrojo lavinimo mokyklos įgyvendina bent po vieną smurto ir patyčių prevencijos programą. Kitos, deja, ne. Kur kas daugiau mokyklų ir savivaldybių giriasi, kad patyčių jose nėra, bet tokios kalbos nerimtos.Sunku aptarti ir dar vieną aspektą – kokia dalis mokyklų savivaldybėse ugdymą planuoja atsižvelgdamos į mokinių poreikius. Nes tokių mokyklų didmiesčiuose tėra 16 proc., miestuose – 4 proc., o miesteliuose bei kaimuose – 7 proc. Taigi, visiška mažuma, bent taip liudija Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros duomenys.Turime ir dar vieną labai svarbų parametrą, kuris parodo, kiek mokinių

[\/]

2019-09-18

[\/]

2019-09-17
Kai važiuoju per Lietuvos mokyklas, o jų teko aplankyti šimtus, visada pabendrauju su vadovais, mokytojais, mokiniais ir jų tėvais. Ir visada perskaitau įvairiausius skelbimus bei pranešimus skelbimų lentose. Iš jų galima suprasti, kuo mokykla gyvena, kokios apskritai joje aktualijos.Šiemet labai patiko vienas raštas, prikabintas ant Panevėžio „Vilties“ progimnazijos paradinių durų. Jis toks geras, kad visą ir pacituosiu:„Gerbiami tėveliai, Norime jums priminti, kad tokius stebuklingus žodžius kaip „laba diena“, „prašau“, „ačiū“ ir „atsiprašau“ vaikai pirmą kartą išgirsta namuose.Būtent namuose vaikai mokosi būti sąžiningi, punktualūs ir stropūs, gražiai elgtis su draugais, gerbti vyresniuosius ir mokytojus.Būtent namuose jie mokosi būti tvarkingi, nekalbėti pilna burna, mesti šiukšles į šiukšlių dėžę.Taip pat namuose jie išmoksta būti organizuoti, prižiūrėti savo daiktus ir neliesti svetimų.O mokykloje mes juos mokome kalbos, matematikos, istorijos, geografijos, fizikos, chemijos ir kūno kultūros.Tėvų auklėjimą mes tik užtvirtiname, bet neatliekame tėvų darbo“.Citatos pabaiga.Tiesiog kultinis raštas. Jį vertėtų pakabinti visose mokyklose, o dar geriau visuose jų aukštuose. Verta juos būtų pakabinti ir daugelio šeimų namuose. Tiesiog taip paprastai – ant šaldytuvo. Dėl viso pikto, kad neužsimirštų.Nes šiandien panašu, kad didelė dalis tėvelių yra užmiršę savo pareigas. Jie labai entuziastingai žarsto reikalavimus mokytojams, mokyklų vadovams, o patys į savo pareigas ir atsakomybes žiūri pro pirštus.Mokyklose mėgstu atlikinėti tokį eksperimentą: atsisėsti prie paradinių durų ir skaičiuoti, kiek įeinančių mokinių pasisveikina. Liūdnas vaizdelis. Ir daug kur. Tiesą sakant, blogiausias vaizdas miestų mokyklose, gana prastas jis ir vadinamosiose prestižinėse mokyklose. Kalbant grubiai, didesnė dalis jų mokinių nėra mandagūs, jo žodyne reti žodžiai „labas rytas“, „laba diena“, „ačiū“, „prašau“. Jie tiesiog mano, kad tai nesvarbu.Bet iš tikro tai labai svarbu. Jaunuoliams sunku patikėti, bet tai svarbau net už išmanų t

[\/]

2019-09-11

[\/]

2019-09-10
Daugeliui tėvų rūpi, kad jų vaikų pasiekimai augtų, kad jie bręstų kaip asmenybės ir kad gyvenime jie pasiektų maksimumą pagal savo gebėjimus. Čia kyla klausimas, o kas lemia mokinių pasiekimus? Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėjos Ritos Dukynaitės, skirtingais tyrimais nustatyta, kad svarbiausios dedamosios yra keturios: 1) socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka, kurioje gyvena vaikas; 2) vaiko tėvų (ypač mamos) išsilavinimas, reiklumas ir galimybės; 3) paties vaiko motyvacija, imlumas, atkaklumas ir atsparumas nesėkmėms; 4) mokyklos vadovo kompetencija ir mokytojų profesionalumas bei atsidavimas.Tačiau jeigu norime proveržio savo vaikus mokydami ir išmokydami matematikos, lietuvių kalbos, informatikos ir kitų dalykų, reikia, kad progresuotų ne viena, o kelios dedamosios. Sunkiausiai auginama, žinoma, socialinė, ekonominė ir kultūrinė vaiko aplinka, bet visa kita galima pakeisti.Tarkime, tėvų indėlis itin didelis. Bet daug nuveiks tik informuoti tėvai. Pavyzdžiui, jeigu tėtis ir mama sužinos, kad jų dešimtoko matematikos žinios tesiekia šeštoko lygį, tikriausiai neapsidžiaugs. Dauguma dės visas pastangas, skirs laiko ir net pinigų, kad tik vaikas sumažintų atsilikimą. Šiaip jau labai mažai tėvų vadovaujasi filosofija: aš nesimokiau ir pažiūrėk, kaip man sekasi, tai ir tu nesimokyk.Tėvams atžala ir jos ateitis visada rūpi. O kai tėvai žino problemą, atsiranda ir pagalbos priemonių, būdų, kaip sužadinti vaiko norą mokytis, stengtis.Šiaip jau tėvams vaikus motyvuoti lengviau nei mokytojams. Įnorinti mokinius gali ir kiek didesnis valstybės griežtumas. Ir toji priemonė visai paprasta, tikrai paveiki ir jau visaip išbandyta: tai pataisos vasaros ir kitų atostogų metu arba palikimas antriems metams kartoti kurso (šiais laikais mūsų šalyje tai visai nebepraktikuojama, antriems metams Lietuvoje kasmet paliekami tik 1–2 mokiniai). Svarbiausia, jokių išimčių: jeigu vaikas žinos, kad bent minimaliai neišmokęs kurios nors klasės kurso ir metiniame turėdamas vienetą, dveje

[\/]

2019-09-04

[\/]

2019-09-03
Planuojantis naujus mokslo metus visada svarbu įvertinti praėjusių mokslo metų patirtis ir rezultatus. Taigi, ką mums sako šią vasarą mokyklose vykę brandos egzaminai? Pirmoji tendencija – šių metų egzaminus lyginant su 2018 metais, visų valstybinių brandos egzaminų, išskyrus istorijos ir rusų kalbos, mokinių skaičius, kurie išlaikė egzaminus, sumažėjo. Antroji tendencija – matematikos valstybinio brandos egzamino neišlaikė net 18 proc. jį laikiusiųjų. Tai tikrai daug. Trečioji tendencija – ir toliau mažėja laikančiųjų fizikos ir chemijos valstybinius brandos egzaminus. Ketvirtoji tendencija – šiuo metu valstybiniai brandos egzaminai Lietuvoje savo lygiu ir sąranga labai skirtingi.Kas čia turima omenyje? Priminsime, kad šiemet net 9 abiturientai per egzaminus gavo po 5 šimto balų įvertinimus, 27 gavo po keturis šimtukus, 87 – po tris šimtukus, 286 abiturientai gavo po 2 šimto balo įvertinimus, na o po vieną šimtuką gavo 1514 dvyliktokų. Viskas atrodo labai gražiai ir solidžiai. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Praėjus gilintis, ima ryškėti keletas netikėtumų. Pasirodo, kad net 1260 šimtukų iš 1920-ies gauti per anglų kalbos valstybinį brandos egzaminą. Vadinasi, vienas dalykas susišlavė du trečdalius visų šimtukų, o kitoms vienuolikai disciplinų liko mažiau nei trečdalis šimtukų.Žinant, kad dar 287 šimtukai gauti per rusų kalbos valstybinį brandos egzaminą, paaiškėja, kad likusioms dešimčiai disciplinų, tarp jų ir labai svarbioms lietuvių kalbai, matematikai, informatikai, fizikai, chemijai, biologijai, ar istorijai liko vos 376 šimtukai.Kai kurių dalykų egzaminuose tie šimtukai – apskritai visiška retenybė. Tarkime, istorijos egzamine šimto balo įvertinimus Lietuvoje gavo vos 19 mokinių, nors anksčiau šis egzaminas buvo traktuojamas kaip vienas lengvesnių. Jokia paslaptis, kad labai mažai šimtukų buvo nuskinta ir per lietuvių kalbos bei literatūros egzaminą. Tikrai mažai jų parašyta ir per biologijos ir matematikos egzaminus.Ką tokie įvertinimai signalizuoja? Panašu, kad vieni egzaminai Lietuvoje yra gana reiklūs, k

[\/]

2019-08-28

[\/]

2019-08-14

[\/]

2019-08-07

[\/]

2019-08-05
Net 88 proc. Lietuvos pradinukų rytais nedaro mankštos, o sulaukę 15-os pakankamai mankštinasi ir sportuoja tik 18 proc. berniukų ir 11 proc. mergaičių. Jeigu prieš keletą dešimtmečių vaikų paklausus, ką jie dažniausiai veikia laisvalaikiu, dažniausias atsakymas būdavo, kad sportuoja, tai dabar laisvalaikiu sportuojantys prisipažįsta vos dešimt procentų vaikų, o 88 proc. teigia smaksantys prie televizoriaus, kompiuterio ar išmanaus telefono.Pasirodo, šiais laikais net sporto būrelius lanko tik 25 proc., arba kas ketvirtas mokinys. Na ir visą šią statistiką apibendrina faktas, kad pagal moksleivių fizinį aktyvumą šiandien Europoje esame ketvirti nuo galo.Tiesą sakant, Lietuvoje, kitaip nei kokioje Suomijoje, apskritai nėra fizinio aktyvumo įgūdžių ir kultūros. Todėl padėtis ne tik kad negerėja, bet kasmet vis pamažu blogėja. Paprasčiau tariant, pastaruosius dešimt metų Lietuvos mokinių fizinis aktyvumas tik menksta.Tačiau nei baisėjimasis, nei kritikavimas, nei sukrečiančios statistikos skelbimas nepadės, moralizavimai jaunų žmonių taip pat neveikia. Bet priemonių sužadinti vaikų norą mankštintis ir sportuoti vis dėlto yra.Visada didelį poveikį turi judraus ir nejudraus gyvenimo būdo pasekmių nuolatinis garsinimas. Jaunuoliams būtų naudinga matyti, kaip atrodo ir kaip jaučiasi 20 metų mankštinęsis ir sportavęs žmogus ir kaip šalia jo atrodo tiek pat metų labai pasyvus ir sėdimą darbą dirbęs jo bendraamžis.Nors, tiesą sakant, galbūt jau net ir tokių vaizdų nebereikia, nes vaikai, paaugliai ir jaunuoliai nejudrumo pasekmes ima jausti savo kailiu. Juk šiandien visiškai sveiki yra tik maždaug 10 proc. vaikų, kiti turi vienokių ar kitokių negalavimų, jaučia bendrą fizinį nusilpimą, net ketvirtadaliui pradinukų diagnozuota laikysenos sutrikimų. O jaunuoliai jau ima sirgti tokiomis ligomis, kuriomis kadaise sirgdavo tik jų tėvai ar net seneliai.Dėl paminėtų priežasčių, ekspertų vertinimu, labai svarbu pasiekti, kad Lietuvos mokyklose per savaitę vaikai turėtų ne po dvi, o po tris fizinio lavinimo pamokas, arba po dvi fi

[\/]

2019-07-31

[\/]

2019-07-29
Lietuvoje gana daug jaunuolių kasmet nusivilia savo profesijos pasirinkimu ir stojamųjų į aukštąsias mokyklas rezultatais. Ir dėl to kalti ne vien jie patys.„Daug kaltės dėl to tenka visai mūsų valstybei ir jos švietimo sistemai. Nes jau keletą metų Lietuva neturi jokios ugdymo karjerai sistemos (nors jai sukurti išleistos milžiniškos ES lėšos), taigi, mes tiesiog neturime kertinio akmens ir vaikai nežino, nei ko jie gali norėti, nei kokių profesijų apskritai esama, nei ką dirba vienos ar kitos profesijos atstovai“, – teigia Lietuvos darbdavių konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis.Jam antrina Mokslo ir studijų Stebėsenos ir analizės centro MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas: „Išsivysčiusiose šalyse profesinis ugdymas ir profesinis informavimas pradedami jau darželyje ir tęsiasi iki pat universiteto baigimo. Tačiau Lietuvoje to beveik nėra nė viename etape. Ir daugybė jaunuolių tiesiog nežino, ką turėtų nuveikti iki stojamųjų, jei profesiją nori pasirinkti išmintingai.“Todėl nereikėtų stebėtis, kad 35–40 proc. mūsų dvyliktokų net kovo mėnesį vis dar nežino nei kokią profesiją rinksis, nei kur stos. Tai pribloškiantys skaičiai.Kartu svarbu žinoti ir kokie studijų pasirinkimo aspektai, Lietuvos moksleivių nuomone, yra patys svarbiausi. Taigi iš MOSTA tyrimo paaiškėja, kad svarbiausi kriterijai yra šie: studijų programa, nemokama studijų vieta, miestas ir pasirinkti egzaminai. Taip pat jaunuoliams labai svarbu ir kad studijuoti būtų įdomu, kad studijos būtų susijusios su pomėgiais, kad būtų galimybė turėti pastovų darbą, kad studijos būtų artimos dalykams, kurie patiko mokykloje, kad specialybė teiktų perspektyvų ateityje užimti aukštas pareigas, kad būtų galimybė gana lengvai įstoti į valstybės finansuojamą vietą, kad būtų gana lengva įstoti dėl mažesnio konkurso, na ir kad specialybė būtų prestižinė, o mokytis nebūtų sunku. Kai kurie paminėti kriterijai gana infantilūs, bet iš principo nėra paranormalūs, ypač žinant, kokį skurdų ugdymą karjerai moki

[\/]

2019-07-24

[\/]

2019-07-22
Dvyliktoje klasėje beveik visi gimnazistai sukrunta domėtis ne tik kokios profesijos juos žavi, bet ir kokios studijų programos aukštosiose mokyklose leidžia tapti norimų profesijų atstovais. Natūralu, visi ieško geriausių ir kokybiškiausių. Didelė dalis mūsų jaunuolių linkę manyti, kad dauguma studijų programų Lietuvos aukštosiose mokyklose yra prastokos ar net visai beviltiškos ir jau tikrai silpnesnės nei užsienio aukštosiose mokyklose.Tačiau iš tikro jie klysta. Nes ir užsienio šalyse yra antrarūšių ir net trečiarūšių koledžų bei universitetų, kuriuose studijų lygis žemiau grindjuosčių, ir nemažai lietuvių būtent į tokius ir įstoja. Be to, ir Lietuvoje galima rasti išties aukšto lygio studijų variantų. Ir jų ne vienetai, o šimtai. Kalbant konkrečiai, iš viso šiuo metu Lietuvos aukštosios mokyklos siūlo per 1500 studijų programų, ir maždaug 300 iš jų, taigi penktadalis, yra excellent lygio, tai yra įvertintos 20–24 balais iš 24 (dešimtbalėje sistemoje tai reikštų 9–10 balų).Žinoma, čia kils klausimas, kas taip įvertino, kas tai žino ir kur tą informaciją rasti?Visa ši informacija visiškai vieša ir, beje, nemokama, ją galima rasti interneto platformoje www.skvc.lt. Svarbu žinoti, kad šis šaltinis visiškai nepriklausomas, tai yra neatstovauja jokioms nei Lietuvos, nei užsienio aukštosioms mokykloms. Be to, Lietuvos kolegijos ir universitetai jo ir nelabai mėgsta, nes jis įvardija ne tik privalumus, bet ir trūkumus.Ši institucija vadinasi Studijų kokybės vertinimo centras. Ir ji vertina ne tik studijų programas, bet ir pačias aukštąsias mokyklas kaip institucijas. Ir visus tuos vertinimus atlieka ne Lietuvos valdininkai, o užsienio ekspertai, kuriuos ir samdo Studijų kokybės vertinimo centras. Šios ekspertizės Lietuvos valstybei kainuoja ne taip ir pigiai. Juk vieną studijų programą vertina vidutiniškai 5–6 ekspertai. Ir ne iš vienos valstybės, o iš kelių skirtingų: tarkime, vokietis, estas, ispanas, švedas ir anglas. Tai leidžia studijų programą įvertinti ne tik pagal nacionalinius reikalavimus, bet ir pažvelgt

[\/]

2019-07-17

[\/]

2019-07-15
Šiemet į Lietuvos profesines mokyklas numatoma priimti daugiau nei 20 tūkst. pirmakursių. Jų mokymasis bus apmokėtas valstybės lėšomis. Tokius preliminarius 2019 m. priėmimo į profesinio mokymo įstaigas skaičius patvirtino Vyriausybė.Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė skelbia, kad priėmimas į profesines mokyklas orientuojamas į inžinerinę pramonę ir kitas darbo rinkai reikalingas specialybes. Tad daugiausia planuojama priimti į apdirbamąją gamybą – daugiau nei 4800 mokinių, į transporto priemonių remontą – daugiau nei 3500, o į statybą – daugiau nei 2000 mokinių.Svarbu ir tai, kad nuo praėjusių metų vykstanti profesinio mokymo pertvarka suteiks daugiau galimybių siekti profesinės kvalifikacijos ar profesinės kompetencijos ne tik jaunuoliams, kurie ateis čia mokytis po dešimtos ar po dvyliktos klasių, bet ir suaugusiems žmonėms, norintiems pakeisti profesiją, ar neįgaliesiems, nebegalintiems dirbti ankstesnio darbo ir norintiems greitai persikvalifikuoti, taip pat gimnazijų moksleiviams, panorusiems įgyti kokią nors kompetenciją, pavyzdžiui, barmeno, padavėjo, grožio specialisto, floristo ar pan.Šitai tampa įmanoma nuo naujų mokslo metų, mat šiuo metu veikiančiose 67-iose profesinėse mokyklose siūlomos maždaug 1700 mokymo programų pertvarkytos į 250 modulinių programų. Vadinasi, tiek tikrasis profesinės mokyklos mokinys, tiek į profesinę įstojęs suaugęs žmogus, taip pat ir vyresniųjų klasių moksleivis, besimokantis bet kurioje bendrojo ugdymo mokykloje, po pamokų galės eiti į profesinę mokyklą ir lyg „laisvasis klausytojas“ mokytis bet kurio profesijos modulio ar atskirų modulio dalių ir įgyti kvalifikaciją, kvalifikacijos dalį ar kompetenciją.Be visų pokyčių, vienas aktualesnių stojantiesiems ir tas, kad priėmimas į profesines mokyklas vyks nebe vieną, o du kartus per metus, tai yra vasaros gale ir vasario mėnesį.Dar vienas svarbus aspektas, kad šalies profesinių mokymo centrų tarybose (kurios sprendžia ir tai, kokius specialistus ir kaip rengti) nuo šių mokslo metų dirba ir posėdžiauja nebe tik pa

[\/]

2019-07-10

[\/]

2019-07-08

[\/]

2019-07-03

[\/]

2019-07-01
Ketveri metai geografijos studijų, tada apsaugininko darbas, o gal tiek pat klasikinės filologijos studijų metų, o po jų barmeno darbas restorane, arba šešeri studijų metai gilinantis į istoriją, o po jų pardavėjo darbas eilinėje parduotuvėje.Tai tikrai ne komiško filmo scenarijus, tai ir ne absurdiškų alternatyvų šou televizijoje, tai netgi ne antisėkmės istorijų kronikos – tai Lietuvos realybė. Ir gana nesimpatiška.Gali susidaryti įspūdis, kad taip nepasiseka vienetams. Deja, tokių atvejų dešimtys tūkstančių, nes mūsų šalyje pagal specialybę dirba mažuma absolventų. Kalbant konkrečiai, CV banko duomenimis, pagal įgytą išsilavinimą ar profesiją dirba vos kas penktas darbuotojas. Net 44 proc. tyrime dalyvavusių darbuotojų dirba visiškai su savo išsilavinimu nesusijusį darbą, dar 41 proc. darbas tik iš dalies susijęs su įgytu diplomu.Negana to, Mokslo bei studijų stebėsenos ir analizės centro duomenimis, net 41 proc. kolegijų ir trečdalis universitetų bakalauro studijų absolventų, įsidarbinusių per pirmąjį pusmetį nuo studijų baigimo, dirba visai aukštojo išsilavinimo nereikalaujantį darbą. Ir dėl to jie tikrai nėra patenkinti.Nors šaltinių ir galimybių, padedančių atsakingai pasirinkti profesiją, jau ir Lietuvoje apstu, dauguma jaunuolių ir jų tėvų jais nesinaudoja. Jie šventai įsitikinę, kad visokie ten darbo rinkos įrankiai jiems nereikalingi ir po studijų jie tikrai atsidursią laimėtojų, o ne pralaimėtojų gretose. Ir jiems visai nerūpi, kad tokių šansų ypač mažai. Paskui tikrai būna liūdna ir skaudu žiūrėti, kai filosofiją studijavęs absolventas turi tenkintis buhalterio ar reklamos specialisto darbu, o pasirinkęs turizmo ir poilsio studijas nusileidžia iki konsultanto darbo statybinių medžiagų parduotuvėje. Tikrai ne tokios baigties jie tikėjosi. Tai, beje, ir viena emigracijos priežasčių. Tačiau tikrai ne Lietuva kalta dėl tokios jaunuolių studijų baigties. Tereiktų paskutinėse gimnazijos klasėse savo ateičiai skirti bent po valandą per savaitę ir rezultatai galėtų būti visiškai kitokie.Tikrai prasminga būt

[\/]

2019-06-26

[\/]

2019-06-19

[\/]

2019-06-17

[\/]

2019-06-12

[\/]

2019-06-10
Pastaraisiais metais stojantiesiems į Lietuvos kolegijas tenka įveikti vis daugiau kartelių.Šiais metais stojantieji į kolegijas, kaip ir stojantieji į universitetus, privalės būti išlaikę 3 valstybinius brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos bei matematikos. Šių trijų egzaminų išlaikymo aritmetinis vidurkis stojant į kolegijas turės būti ne žemesnis negu 25. Kitaip tariant, už visus 3 egzaminas reikia surinkti ne mažiau nei 75 balus.Kaip rodo ankstesnių metų statistika, iki šiol tik maždaug trečdalis visų abiturientų (daugiausia tai stojantieji į universitetus) laikydavo po 3 valstybinius brandos egzaminus.Tiesa, šie aukšti reikalavimai galioja tik stosiantiesiems į valstybės finansuojamas studijų vietas. O tiems, kas pretenduos mokytis valstybės nefinansuojamose vietose, užteks išlaikyti tik vieną valstybinį brandos egzaminą ir turėti atestatą.Dar vienas naujas reikalavimas stojantiesiems – penkių mokytis privalomų skirtingų mokslo sričių dalykų metinių įvertinimų vidurkis. Stosiantiesiems į kolegijas jis turės būti ne žemesnis nei 6.Remiantis LAMA BPO atliktu modeliavimu, jei šis reikalavimas būtų buvęs taikytas pernai, į kolegijas būtų nepatekę apie 200 jaunuolių.Be to, šiais metais į kolegijas galės būti priimti tik tie, kurių konkursinis priėmimo į kolegiją balas bus ne žemesnis nei 4,3, skaičiuojant pagal dešimtbalę, sistemą.Taigi stosiantiems į kolegijas nuo šių metų bus nebe vienas patekimo į kolegijas barjeras, o bent keturi.Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas, Kauno technikos kolegijos direktorius Nerijus Varnas šias naujoves vertina dvejopai: „Viena vertus, reikia siekti kokybės ir kelti reikalavimus stojantiesiems. Kita vertus, reikalavimai keliami kolegijų sąskaita.“ N. Varno žodžiais, šiandien veik neįmanoma nebaigti gimnazijos ir negauti brandos atestato. Tiesą sakant, net ir neišlaikiusieji egzaminų gauna pažymėjimus.O štai stojant į aukštąsias mokyklas reikalavimai kasmet vis griežtėja. Be to, nors nuo šių metų stojantieji į kolegijas turi laikyti

[\/]

2019-06-05

[\/]

2019-06-03

[\/]

2019-05-27
Pernai iš Lietuvos studijuoti į užsienio šalių universitetus išvyko maždaug 230-ia studentų daugiau nei prieš metus. Atrodytų nedaug, bet 2018 m.  gimnazijas baigė 760 abiturientų mažiau nei 2017 metais. Šiemet jų baigs dar mažiau, tačiau besirinksiančių užsienio šalių aukštąsias mokyklas jaunuolių, tikėtina, ne tik nemažės, o dargi daugės. Ir tam yra visa puokštė priežasčių.Šiais metais visi pretenduojantieji į valstybės finansuojamas studijų vietas universitetuose turės pereiti net keletą slenksčių, vadinamų minimaliais rodikliais: išlaikyti 3 valstybinius brandos egzaminus, o jų aritmetinis vidurkis negalės būti žemesnis nei 40 balų. Be to, pretendentų į universitetus pasirinktų penkių skirtingų disciplinų mokyklinių pažymių vidurkis negalės būti žemesnis nei 7 balai. O jų stojamasis balas negalės būti žemesnis nei 5,4 balo pagal dešimtbalę sistemą.Tiesa, net ir įveikę šį barjerą ne visi jaunuoliai galės siekti profesinės svajonės, nes stojant į kai kurias studijų programas reikia įveikti ne minimalius, o maksimalius akademinius barjerus, mat nuo šiemet gerokai mažės kai kurių universitetinių studijų krypčių specialistų rengimas. O tai jau lemia ne tik Švietimo, mokslo ir sporto, bet ir šakinių ministerijų, kurios teikia skaičius Vyriausybei, kiek reikėtų rengti jų kuruojamų sričių specialistų, siūlymai. Bene ženkliausiai trauksis inžinerijos ir technologijos mokslų, odontologijos, medicinos, burnos priežiūros, farmacijos ir reabilitacijos, sporto bei žemės ūkio krypčių specialistų rengimas.Tarkime, jei praėjusiais metais inžinerijos ir technologijos mokslams buvo skirta 1716 pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, tai šiemet jau tik 1375. Arba jeigu odontologijos vientisosioms studijoms pernai buvo skirta 60 valstybės finansuojamų vietų, tai šiemet abiem šiuos specialistus rengiantiems universitetams skirta vos 30 valstybės finansuojamų studijų vietų. Tiesa, kadangi ši specialybė yra reguliuojama valstybės, tai vadinamųjų komercinių vietų skaičius taip pat yra ribojamas valstybės.Žinant, kad iki šiol

[\/]

2019-05-27

[\/]

2019-05-22

[\/]

2019-05-20
Dalis Lietuvos mokyklų ir mokytojų vis dar piktinasi dėl prailgintų mokslo metų. Esą kaip galima mokytis vasarą ir apskritai, ką mokykloje galima veikti birželio mėnesį. Tačiau iš tiesų viskas priklauso nuo požiūrio ir nuo siūlomų galimybių, nes tarkime, Jungtinėje Karalystėje vaikai mokosi iki liepos 20-os dienos.Dalis Lietuvos mokyklų dėl to jau pernai nedarė problemų. Vienos įsirengė lauko klases, kitos – vedė pamokas netradicinėse erdvėse, trečios – birželio mėnesį daugiau laiko skyrė profesiniam orientavimui, taigi ėjo ar važiavo į skirtingas įmones ir įstaigas, ketvirtos įsirengė daržus, penktos – vežiojo vaikus po visą Lietuvą, po muziejus, bibliotekas, po edukacines erdves, po nacionalinius parkus.Šiemet galimybių dar daugiau. Mat visai ką tik startavo nauja iniaciatyva „Mokslininkai – mokykloms“. Paprasčiau tariant, nuo gegužės iki birželio vidurio mokslininkai kviečia mokinius į svečius arba patys planuoja apsilankyti mokyklose ir pristatyti STEAM mokslų įdomybes. Mokiniai galės išmėginti robotų programavimą, pažaisti molekulių legolende, pasigaminti natūralių kosmetikos priemonių, susidaryti mitybos planą, atrasti linksmąją chemiją – iš viso 7 aukštosios mokyklos siūlo daugiau kaip 130 įvairių edukacinių veiklų. Į jas mokyklos gali registruotis jau dabar.Tuo stengiamasiPasak Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus, tuo stengiamasi paskatinti mokymąsi už klasės ribų, visų švietimo įstaigų ir mokslo centrų bendradarbiavimą, na ir naujų ugdymo metodų paiešką.Iniciatyvoje „Mokslininkai – mokykloms“ dalyvauja Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kauno technologijos universitetas, Klaipėdos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, taip pat Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.Itin daug edukacinių veiklų parengė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas: mokiniai galės gilintis į vaistų žmonėms ir gyvūnams kūrimo paslaptis, pasigaminti kosmetikos priemonių, per mikroskopą tyrinėti augalus. Taip pat universit

[\/]

2019-05-15

[\/]

2019-05-13
Galima teigti, kad Lietuvos mokytojų atlyginimai labai maži, net apgailėtini, bet lygiai taip pat galima sakyti, kad jie visai geri ir solidūs. Paradoksalu, bet abu šie sakiniai yra teisingi ir nė vienas tokius žodžius tariantis vertintojas nenusipelno būti nušvilptas. Taip yra todėl, kad mūsų šalis labai įvairi ir mokyklos labai skirtingos.Patyrinėjus visų Lietuvos mokyklų darbuotojų (kurių absoliuti dauguma yra būtent mokytojai) 2019 m. vasario mėnesio atlyginimų vidurkius, rezultatai, tiesą sakant, stipriai nustebino.Lyginome tos pačios savivaldybės ir to paties tipo mokyklas, tačiau skirtumai tarp jų paranormalūs. Pradėkime nuo sostinės: taigi Vilniuje turime mokyklą – Vilniaus S. Nėries gimnaziją, – kurioje darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis sudaro 942,71 euro (neatskaičius mokesčių), bet turime ir visai kitokią mokyklą – Vilniaus Gabijos gimnaziją, – kur, „Sodros“ duomenimis, darbuotojų atlyginimų vidurkis neatskaičius mokesčių siekia 1 381,29 euro. Taigi dvi tipinės gimnazijos, o atlyginimų vidurkis skiriasi 438,5 euro. Esama ir dar didesnių skirtumų: štai Šiaulių r. Gruzdžių gimnazijoje atlyginimo vidurkis sudaro tik 766,28 euro, o tos pačios savivaldybės Kužių gimnazijoje – jau 1 256,09 euro. Skirtumas – 490 eurų.Didžiulių skirtumų galima regėti ir progimnazijų sektoriuje. Geriausiai juos parodo toks pavyzdys: Ukmergės Pašilės progimnazijoje darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis sudaro vos 698,61 euro (popieriuje), o štai Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijoje – 1 331,5 euro. Net ir tose pačiose savivaldybėse netolygumas labai didelis, ypač Klaipėdos ir Šiaulių miestuose bei Tauragės rajone, kur mokytojų atlyginimų vidurkiai įvairiose progimnazijose skiriasi 380–480 eurų.Dar didesniais mokytojų darbo užmokesčio skirtumais pasižymi pagrindinės mokyklos. Tarkime, Šalčininkų r. Poškonių pagrindinėje mokykloje darbuotojų atlyginimo vidurkis suvis varganas – 547,57 (ir tai ant popieriaus), o tos pačios savivaldybės Kalesninkų M. Rudzio pagrindinėje mokykloje – 1 009,86 euro. Panašus vaizdas ir Mažeikių raj

[\/]

2019-05-08

[\/]

2019-05-06
Šiais metais stojantiesiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas reikės daugiau akylumo. Nes vieni universitetai jau susijungė, kiti svarsto, o treti jungsis kitąmet.Tarkime, Lietuvos edukologijos universiteto kaip savarankiškos aukštosios mokyklos nebeliko jau pernai, o šiemet jau ir į Aleksandro Stulginskio universitetą jaunuoliai stoti nebegalės, nes jo paprasčiausiai nebėra. Vietoje šių buvusių universitetų suformuotos naujos akademijos – Švietimo ir Žemės ūkio. Bet tai jau Vytauto Didžiojo universiteto padaliniai.Jaunuoliams svarbu tai žinoti: stojant LAMA BPO platformoje Aleksandro Stulginskio universiteto jie nebematys ir jo diplomo ateityje nebegaus. Didžiąją dalį anksčiau Aleksandro Stulginskio universitete buvusių studijų programų, susijusių su žemės ūkiu ir miškininkyste, dabar jie ras Vytauto Didžiojo universitete. O kai kurių studijų programų ir apskritai nebėra, nes iš anksčiau Vytauto Didžiojo universitete, Aleksandro Stulginskio universitete ir Lietuvos edukologijos universitete buvusių vienodų ar panašių studijų programų palikta tik po vieną, kad jos nesidubliuotų.Ar šios transformacijos buvusiems LEU ir ASU universitetams įpūs antrą kvėpavimą ir padidins studentų skaičių? Vargu. LEU virtimas VDU Švietimo akademija bent jau pirmaisiais metais jokio proveržio nesukėlė – jaunuolių trauka menkai tepadidėjo. Neatrodo, kad ir ASU tapus VDU Žemės ūkio akademija išaugtų abiturientų susidomėjimas žemės ūkio mokslais. Juolab kad šios srities profesijų ir studijų programų propagavimas netgi sumažėjo.Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis žada, kad bent jau studijų kokybė šiose srityse tikrai pagerės ir lėšos bei aukštųjų mokyklų patalpos bus išnaudojamos racionaliau. Planuojama net keletas naujovių. Aiškėja, kad jaunuoliai, pasirinkę su žemės ūkiu susijusias profesijas, studijuos ne vien siaurus modulius, bet įgis gana platų išsilavinimą, tai yra mokysis ir užsienio kalbų, ir informacinių technologijų, ir vadybos, ir kitų bendrauniversitetinių dalykų. Antra, visiems jungtinio VDU universi

[\/]

2019-04-29
Šiemet Lietuvoje minime tarptautinio bakalaureato dvidešimtmetį. Tiksliau, pagal tarptautinio bakalaureato sistemą pirmoji mokykla Lietuvoje – Vilniaus licėjus – ėmė dirbti 1997 m., tačiau pirmoji laida Tarptautinio bakalaureato diplomą gavo 1999 metais. Pačios mokyklos ir prie šios sistemos prisilietę mokytojai ją vertina ypač palankiai bei pozityviai ir tikina, kad iš jos būtų verta daug ką pritaikyti ir nacionalinėje bendrojo lavinimo sistemoje.Šiandien ši programa veikia 6-iose Lietuvos mokyklose: Vilniaus licėjuje, Šiaulių Didždvario, Tauragės „Versmės“, Kauno jėzuitų gimnazijose, taip pat Vilniaus tarptautinėje mokykloje ir Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje. Pagal ją Lietuvoje mokosi kiek daugiau nei 650 mokinių. Dar 4–5 Lietuvos mokyklos yra registruotos kaip kandidatės mokyti pagal tarptautinio bakalaureato programą. Labiausiai čia į priekį pasistūmėję Klaipėdos licėjus, Kauno J. Jablonskio gimnazija, Kauno J. Dobkevičiaus progimnazija ir tarptautinė mokykla „Universa Via“. Na ir dar arti dešimties šalies mokyklų, tarkime, Alytaus Šv. Benedikto gimnazija ar Vilkaviškio „Aušros“ gimnazija ir kitos labai domisi šia sistema, mokosi ir svarsto, ar prie jos jungtis, ar geriau perimti naudingiausius jos aspektus.O pasimokyti, regis, verta ne tik pavienėms mūsų mokykloms, bet ir visai išdrikusiai bendrojo lavinimo sistemai. „Tarkime, Vilniaus licėjaus mokiniai, kurie mokosi pagal tarptautinio bakalaureato programą, puikiai atrodo pasauliniame kontekste, jų egzaminų rezultatai kone balu aukštesni už tarptautinius vidurkius, o štai bendri mūsų mokinių pasiekimai, vertinant juos tarptautiniu mastu, atrodo nykiai. Vadinasi, pačią sistemą reikia tobulinti ir čia mums galėtų praversti tarptautinio bakaulaureato sistema“, – mano habilituotas fizinių mokslų daktaras, prof. Gervydas Dienys.Tad kuo tarptautinio bakalaureato sistema ypatinga? Esminis skirtumas, kad mokydamiesi pagal ją jaunuoliai stengiasi ne mechaniškai ir statiškai įsiminti žinias, jie mokomi mąstyti, bendrauti, lyderiauti, kritiškai analizuoti,

[\/]

2019-04-24

[\/]

2019-04-17

[\/]

2019-04-15
Kadaise, tiesą sakant, net ne taip seniai – prieš nepilną dvidešimtmetį, tai yra 2000-aisiais metais, Lietuvos mokyklose mokėsi daugiau nei 600 tūkstančių mokinių. Jeigu tiksliai – tai 604 tūkstančiai. O štai pernai į mokyklas tevaikščiojo jau tik 326 tūkstančiai. Šiemet dar mažiau – 322 tūkstančiai.Anksčiau demografai skelbė, kad mažiausiai vaikų gimė 2002-aisiais metais, o paskui vaikų skaičius mūsų šalyje ėmė šiek tiek didėti. Taigi nuotaikos tapo pozityvesnės. Juk teoriškai mokyklose vaikų lyg ir turėjo pradėti daugėti. Bent po nežymiai. Gerai, gal dar ne šiemet, bet kitąmet tai jau tikrai, nes kai mokyklas baigs tie, kurių gimė mažiausiai, bent teoriškai mokinių juk turėtų padaugėti. Nes vaikų juk gimė daugiau. Taigi, politikai ir vizionieriai ėmė braižyti planus, kaip šalyje sukurti optimalų mokyklų tinklą, kaip nustatyti optimalų mokytojų skaičių, kaip paskirstyti resursus.Tačiau, panašu, kad planus teks keisti. Nes šiandien demografai jau nebekalba apie stabilumą. Esą mokinių skaičius Lietuvoje ir toliau mažės mažiausiai po procentą kasmet – tai yra mažiausiai po tris tūksntančius. O  kai kuriose savivaldybėse tas mažėjimas bus išties dramatiškas. Ir panašu, kad dar nesulaukus 2030-ųjų turėsime regionų, kuriuose visoje savivaldybėje veiks tik po vieną mokyklą.Kodėl taip teigiu? Todėl, kad taip sufleruoja skaičiai ir tendencijos. Priminsiu, kad prieš dvidešimt metų visoje Lietuvoje veikė 2386 bendrojo lavinimo mokyklos. O dabar jų telikę 1089-ios. Taigi daugiau nei dvigubai mažiau. Tiesą sakant, dar visai neseniai jų buvo 1200-ai. Tačiau net ir taip sparčiai artėjant prie psichologinės ribos, kai šalyje nebeliks nei tūkstančio mokyklų, net ir skaudant širdžiai dėl tuštėjančių regionų, niekaip neišeina nei pačiam guostis, nei kitų guosti, kad mokyklų uždarymas Lietuvoje sustos. Nes šiuo metu Lietuvoje tik maždaug 600 mokyklų yra pakenčiamo dydžio, o visos kitos – mažos. Net labai mažos. Turime 250 mokyklų, kuriose mokinių skaičius nesiekia šimto. Turime net tokių mokyklų, kur ne klasėje, o visoje mokyklose

[\/]

2019-04-10

[\/]

2019-04-08
Lietuvos mokyklų vadovai ir mokytojai pastebi, kad Lietuvoje sparčiai daugėja „supermamyčių“, „supertėvelių“, taip pat vadinamųjų tėvų „sraigtasparnių“, kurie gyvena savo vaikų gyvenimą.Pasirodo, Lietuvoje mokyklose užduotus namų darbus kartu su vaikais ar už vaikus daro apie pusė visų tėvų, o elitinėse mokyklose – dar daugiau. Tokį savo elgesį šiuolaikiniai tėvai vadina atsakinga tėvyste, o psichologai ir edukologai to su atsakinga tėvyste niekaip nesieja. Jie tai labiau sieja su žala vaikui.Psichologų požiūriu, tėvai jau baigė mokyklą, tad dabar turėtų leisti šitai padaryti savo vaikams. Tačiau pavyzdingi šiandieniniai tėvai, ypač mamos, mano, kad laikai pasikeitė ir dabar ne tik pradinukai, bet ir paaugliai ar net gimnazistai reikalingi nuolatinės jų globos ir pagalbos. Tiesa, šioje srityje mes nesame kažkuo ypatingi: tarkime, už Atlanto atlikti tyrimai atskleidžia, kad kas šeštas amerikietis nuolat už vaiką atlieka namų darbus, o daugiau kaip 60 proc. tėvų kartu su vaikais mokosi bent porą kartų per savaitę. Panašus vaizdas ir Vakarų Europoje.Vokietijos vienos Bavarijos gimnazijos direktorius Josefas Krausas šiandieninius tėvus kandžiai vadina „sraigtasparniais“: kurie tarsi skrenda prieš vaiką ar virš vaiko ir net nieko nenutikus, jau galvoja kelis žingsnius į priekį „o kas bus, jeigu nutiks tas ir tas“ ir iš karto leidžiasi padėti savo atžalai.Panašu, kad daugelis šiandieninių tėvų yra įsitikinę, kad jei tik savo vaiką paliks vieną su namų darbų ruoša, ar kitomis užduotimis, jam nustos sektis, jis prisirinks prastų pažymių ir nieko gero gyvenime nepasieks.Bet jeigu tėvai nuolatos darys namų darbus su vaiku ar net už vaiką, jei ištaisys visas jo klaidas, jei gamins darbelius technologijų pamokoms, tai mokysis ne vaikas, o tėvai. O juk kiekvienas mūsų geriausiai mokomės iš savo klaidų. Tad turėtume leisti vaikams tiek klysti, tiek rasti sprendimus patiems.Pagaliau ir atsakomybės jausmą vaikai išsiugdo tik tada, kai patys vieni be perdėtai rūpestingų mamyčių ir tėvelių tampa už kažką atsakingi: namų darbus, r

[\/]

2019-04-03

[\/]

2019-04-01
Lietuvos mokyklos labai įdomios. Kiekviena turi kažką pažangaus, modernaus, netikėto ir naudingo mokiniams. Tai teko patirti aplankius daugiau nei 250 Lietuvos mokyklų. Tačiau kartu mūsų šalies mokyklos ir labai skirtingos, savitos, jos tarsi atskiros respublikos, kurios viena iš kitos nesimoko, kurios kiekviena vis iš naujo išradinėja dviratį, kurios gerąja savo patirtimi ir pavyzdžiais nesidalina, kurios mano, kad kažkas gali jų gerą idėją nugvelbti ir dėl to visiems bus blogiau.Bet gal vis dėlto taip nėra. Gal kaip tik verta dalintis gerąja patirtimi ir ją plėsti. Kad geri modeliai prigytų daugelyje mokyklų ir naudos patirtų kuo daugiau vaikų ir mokytojų.Praėjusią savaitę teko lankytis Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje ir ši mokykla praktikuoja puikią skatinimo priemonę: mokiniams, kurie dalyvauja olimpiadose ir pelno prizines vietas išmoka piniginius prizus, kurie siekia 50 eurų, o pirmūnams kasmet pasiūlo po nemokamą kelionę į užsienį. Vaikams tai tiesiog užaugina sparnus. Ir klausimas, o kodėl panašių metodų negalima taikyti ir kitose šalies mokyklose.Pateiksiu ir daugybę kitų pavyzdžių, kurie tikrai pasiteisintų jeigu būtų taikomi įvairiose Lietuvos mokyklose.Pavyzdžiui, kai kuriuose Lietuvos progimnazijose ir gimnazijose atskirus dalykus dėstantys mokytojai kiekvienais metais keičasi: tarkime, devintokus anglų kalbos moko vienas mokytojas, o jiems tapus dešimtokais juos perima jau kitas anglistas. Kai kurios mokyklos praktikuoja dar kitą modelį – tą patį dalyką dėsto du mokytojai, pavyzdžiui vienas geometriją, kitas – algebrą. Kitaip tariant, iš 3-4 mokytojų matematikos, informatikos, ar biologijos išmoksi daugiau ir įvairiau nei iš vieno.Trečias pavyzdys. Dalis Lietuvos mokyklų labai skatina mokytojų ir tėvų bendradarbiavimą. Šimtai tyrimų pativirtina, kad kur mokykloms pavyksta įtraukti tėvus, mokinių pasiekimai gerėja. Ir daliai mūsų mokyklų pavyko to pasiekti: prededant Šiaulių Salduvės progimnazija ir baigiant Garliavos Jonučių progimnazija. Jeigu mokyklai pavyksta įtraukti daugiau nei pusę

[\/]

2019-03-27

[\/]

2019-03-25
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugėja paauglių ir jaunuolių, kurie save bando atrasti per savanorystę. Ir tai išties pozityvu. Juos galima pamatyti ne tik kultūros, bet ir švietimo ar sporto renginiuose, gyvūnų globos centruose, Maisto banko akcijose, taip pat „Carito“, Raudonojo Kryžiaus, samariečių ar maltiečių renginiuose ir susibūrimuose, vis daugiau mokinių prieš šventes (ir ne tik) skuba į senelių namus, neįgaliųjų centrus, ligonines, pas vaikus našlaičius ar į įvairiausius paramos centrus, kurių Lietuvoje yra per 30, na o dalis neužmiršta sudalyvauti dar ir kraujo donorystės akcijose arba tarnauja vaikų ir suaugusiųjų ligoninėse.Skirtingų šaltinių duomenimis, Lietuvoje dažniau ar rečiau savanoriauja 20 procentų jaunuolių, tai dvigubai daugiau nei prieš 15 metų. Kalbantis su kai kurių mokyklų vadovais, paaiškėjo, kad jose prie savanorystės daugiau ar mažiau prisiliečia net 25-30 proc. mokinių.Atkreiptinas dėmesys, kad maždaug keturiasdešimtyje Lietuvos mokyklų savanorystė labai skatinama, o kai kuriose ši veikla yra netgi privaloma: tai yra, mokiniai privalo savanoriauti tam tikrą valandų skaičių per metus. Manoma, kad tokia veikla jaunuoliams suteikia daug naudos, patirties ir labai brandina.Ir iš tiesų skirtingais tyrimais nustatyta, kad savanoriaujantys vaikai yra daug jautresni, empatiškesni, humaniškesni, nei tie, kurie savanorystės dar nėra išbandę. Jie pamato labai daug skurdo, daug skirtingų žmonių, išgirsta jų istorijas, jie ima suvokti, kad yra ne tik asmeninis jų gyvenimas ir kad pasaulis sukasi ne tik apie juos, jie supranta, kad savo rankomis ir idėjomis gali pagerinti, palengvinti kitų gyvenimą.Čia labai svarbu žinoti, kad savanorystė ne tik labai praplečia akiratį ir suvokimą, ne tik padidina pažinčių ratą, ne tik „padidina“ širdį, bet turi ir labai daug kitų „bonusų“ bei apčiuopiamos naudos. Neretai savanorystė stipriai pakeičia gyvenimą ir paskatina jaunus žmones siekti didžių tikslų.Be to, savanoriavusių jaunuolių ir gyvenimo aprašymai, CV, yra žymiai turtingesni nei nesavanoriavusių

[\/]

2019-03-20

[\/]

2019-03-18
Lietuvoje po pirmo kurso studijas meta vidutiniškai 14–15 proc. jaunuolių, o kai kuriose kolegijose ar universitetų fakultetuose – net 22–25 procentai. Taigi mūsų šalis išsiskiria gana aukštu studentų nubyrėjimu.Nes, pavyzdžiui, Anglijos universitetuose kasmet vidutiniškai nubyra tik apie 6 proc. studentų.Nuo 2012 m. iki dabar procentiškai didžiausiu studentų nubyrėjimu išsiskirdavo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla (dabar ji vadinasi Vilniaus universiteto Verslo mokykla), taip pat Kazimiero Simonavičiaus universitetas, Europos humanitarinis universitetas ir Mykolo Romerio universitetas.Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriaus Alfonso Daniūno duomenimis, iš tų kurie įstoja į aukštąsias mokyklas, studijas galiausiai baigia nuo 30 iki 70 proc. jaunuolių, nelygu specialybė ir studijų programa.Gerai tai ar blogai? Ir gerai, ir blogai. Nelygu, kas vertina. Tarkime, aukštosioms mokykloms ir jų vadovams atrodo, jog gerai, nes gana ženklus studentų nubyrėjimas esą liudija aukštą studijų kokybę, paprasčiau tariant, aukštosios mokyklos atsisveikina su tais, kurie nesugeba ar nenori studijuoti. Tad lieka norintys ir galintys. O studentų teigimu, didelė nubyrančiųjų dalis rodo žemą studijų lygį Lietuvos universitetuose ir kolegijose. Tai neva patvirtina net keletas faktų: pirma, gana reikšminga dalis studijas po pirmo kurso metusių studentų išvažiuoja studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas, antra, kasmet vis mažėja studentų, kurie iš aukštųjų pasitraukia dėl nepažangumo: 2015–2016 mokslo metais tokių buvo 4600, o 2017–2018 m. m. – jau tik 2879. Tai signalizuoja, kad Lietuvos kolegijos ir universitetai tiek reikalavimų, tiek kokybės kartelę leidžia žemyn.„Iš tikrųjų visos aukštosios mokyklos dažnai apklausia savo studentus, o tų, kurie nusprendžia mesti studijas, gana skvarbiai teiraujasi tokio apsisprendimo priežasčių. Ir tiek kolegijos, tiek universitetai žino, kodėl jų pirmakursiai ar antrakursiai nusprendžia trauktis. Tačiau šios informacijos jos neviešina. Matyt, ji nėra labai palanki“, – k

[\/]

2019-03-06

[\/]

2019-03-04
Vakar įvyko pirmieji iš šiais metais numatytų trejų rinkimų – rinkome merus ir savivaldybių tarybas. Atkreiptinas dėmesys, kad šių metų savivaldos rinkimų kampanija gerokai skyrėsi nuo ankstesnių metų, todėl nereikėtų stebėtis, kad ir rezultatai kai kuriuose regionuose gana netikėti.Prieš savivaldos rinkimus labiausiai stebino vienas neadekvatumas – nors švietimas dažnos savivaldybės biudžete sudaro kone 50 proc. visų išlaidų, absoliuti dauguma kandidatų į merus ir kandidatų į savivaldybių tarybų narius bene mažiausiai aptarinėjo būtent švietimo temą. Ir net pažadų čia buvo itin mažai. Ko tik kandidatai nežadėjo: ir nemokamą visuomeninį transportą, ir nemokamo vandens, ir kokybišką gyvenamąją aplinką, ir saugią kaimynystę, ir daugiau kamerų gatvėse, ir sveikus automobilių kamščius, ir galimybę daugiau laiko praleisti su šeima, ir naujų darbo vietų jūrą, ir net išgyvendinti visur įsišaknijusią partvaldystę. Bet švietimo srityje pažadų būta labai mažai.Gal tik tie, kurie norėdavo įkirsti valdantiesiems, kartais pasitelkdavo švietimą. Pavyzdžiui, viena partija paskelbė tokią išvadą: „Ugdymo kokybės skirtumai Vilniaus mokyklose bado akis“. Taip, tai tiesa, bet tai tik kritika ir be jokių pažadų, ką ir kaip planuojama keisti.Na, bet jau šaukštai po pietų, rinkėjai savo balsus jau atidavė ir dabar metas žvelgti į priekį. Ir šį kartą norėtųsi aptarti, ką merai ir savivaldybių tarybos švietimo srityje galėtų nuveikti per artimiausius metus.Svarbu neužmiršti, kad daugumos bendrojo lavinimo mokyklų steigėjos yra būtent savivaldybės. Ne Vyriausybė, ne ministerija ir ne Seimas, o savivaldybės. Taigi savivaldybėms už švietimo kokybę tenka tikrai didelė atsakomybė. Tik gana didelė dalis Lietuvos savivaldybių ir merų tą atsakomybę supranta stipriai iškreiptai.Kiek teko kalbinti merų, tai dauguma jų buvo šventai įsitikinę, kad didžiausia jų pareiga rūpintis mokyklų pastatais, sienomis, langais, stogais, baldais, netgi tualetais. Kiti sutikdavo, kad į jų pareigas įeina dar ir rūpestis įvairia mokyklų įranga bei priemonėmis: prad

[\/]

2019-02-27

[\/]

2019-02-25
Kai Lietuvoje buvo keičiama mokyklų sistema, kai buvo naikinamos vidurinės mokyklos, kai buvo kuriamos progimnazijos ir gimnazijos, tuomet buvo skelbiama, kad gimnazijos bus aukšto lygio institucijos ir į jas pateks tik tie, kurie mokytis nori ir gali.Tačiau šiandien ir šio pažado nebelikę nieko. Ir šiandien į gimnazijas gali patekti kas tik nori. Be to, šiandien gimnazijos Lietuvoje skiriasi kaip dangus ir žemė ir jos seniai nebeturi to žadėto kokybės ženklo. Beje, gimnazijų šiandien turime daugiau nei 360. Šiandien gimnazijose rasime ir motyvuotų, ir talentingų jaunuolių, bet lygiai taip pat jose rasime ir visiškai abejingų ar net daugybos lentelės nemokančių vienuoliktokų. Rasime net tokių gimnazijų, kur visos klasės mokinių matematikos ar fizikos vidurkis nesiekia dviejų balų pagal dešimtbalę sistemą.Nepaisant to, dauguma gimnazijų vis tiek pas save susiurbia visus jaunus žmones, kurie joms tinka bent pagal amžių, nes kiekvienas vaikas į mokyklą atsineša daugiau nei tūkstančio eurų mokinio krepšelį. Taigi kiekvienas jaunuolis yra labai brangus, nesvarbu, kad mokytis jam yra kančia.Ir tiesą sakant, tie nemotyvuotieji ir nenorintys mokytis labai kenkia tiems, kurie mokytis nori. Todėl vis daugiau gimnazijų vadovų ir mokytojų skelbia, kad į gimnazijas neturėtų patekti bet kas. Esą, kaip universitetuose atsirado minimalaus balo kartelės, taip ir gimnazijose jos taip pat turėtų būti.Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus teigimu, jau nedelsiant Lietuvoje turėtų keistis vertinimo sistema, patikrinimų ir egzaminų pasekmės: „Dabar dešimtoje klasėje mokiniams būna žinių ir pasiekimų įvertinimas – pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas. Bet jis visiškai nieko nereiškia, jo prasmė neaiški ir jis vyksta tiesiog šiaip sau, dėl įdomumo. Taip neturėtų būti. Šis patikrinimas turėtų turėti didelę reikšmę ir gal net būti lemtingas mokinio gyvenime. Tarkime, jeigu jaunuolis įveikia tam tikrą nustatytą kartelę (pavyzdžiui, šešetą), jis keliauja į vienuoliktą gimnazijos klasę, jeigu neįveikia – į profesinę mokyk

[\/]

2019-02-20

[\/]

2019-02-18
Abstrakti kritika Lietuvoje jau seniai nieko nebejaudina, o išvados, kad mūsų šalyje matematikos ar fizikos vaikai mokomi labai prastai ir negauna net bazinių pagrindų, daugeliui kelia žiovulį. Todėl šį kartą nusprendžiau kalbėti labai konkrečiai – tai skambės nemaloniai, bet tegul.Taigi, jeigu jūsų šeima gyvena Rietavo, Neringos, Kelmės ar Kupiškio    savivaldybėje, o vaikas mokosi tos savivaldybės mokykloje, šansų, kad jis pramoks fizikos, itin mažai (nes tik 13–17 proc. laikiusiųjų fizikos egzaminą gavo 36–85 balus iš 100, o visi kiti daugiau nei 80 proc. – mažiau). Arba tų šansų apskritai nėra, nes nė vienas abiturientas visoje savivaldybėje fizikos nepasiekė net 36 balų iš 100. Čia labai svarbu turėti omenyje, kad šis egzaminas nėra privalomas ir jį renkasi tik tie, kam jo reikia ir kas mano fiziką mokantys. Taigi manyti jie mano, bet po brandos egzamino paaiškėja, kad fizika jiems kaip paukščių kalba. Ar galite pagalvoti, kokią dramą patiria tokie mokiniai, ar įsivaizduojate, kaip griūna jų ateities planai?O jeigu jūsų šeima gyvena Kalvarijos, Skuodo ar Pagėgių savivaldybėje, tikimybė, kad jūsų vaikas bent šiek tiek pramoks informatikos, labai nedidelė. Nes jos parengimas šiose savivaldybėse apgailėtinas. Egzaminas taip pat nėra privalomas, tad laikomas savo pasirinkimu, tačiau pažvelgus į rezultatus norisi verkti: nuo 86 iki 100 balų šiose savivaldybėse negauna niekas, o 36–85 balus iš 100 tik 10–14 proc. visų laikiusiųjų. Vadinasi, 86–90 proc. laikiusiųjų IT egzaminą gavo mažiau nei 35 balus iš 100, kas išvertus į dešimtbalę sistemą reiškia dvejetą ir trejetą.Na, o matematikos egzaminas jau nebe toks savanoriškas: jį laiko visi, kurie svajoja apie nemokamas studijas. Ir išlaiko pasibaisėtinai prastai. Beje, daugelyje Lietuvos savivaldybių. Tai reiškia mažiausiai du dalykus: kad jie ne tik nebuvo išmokyti matematikos, bet ir tai, kad jie turi ypač mažai šansų gauti nemokamą studijų vietą pagal pasirinktą studijų programą. O tai turės įtakos jų ateičiai. Kalbant konkrečiai, jeigu jūsų šeima gyvena Ignalino

[\/]

2019-02-13

[\/]

2019-02-11
Matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informacinių technologijų mokytojo profesija jau dabar tampa elitine, nors iki 2025-ųjų dar gana toli. Nes ima trūkti, kas mūsų vaikus galėtų mokyti šių dalykų.Geri ir patyrę matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informatikos mokytojai – korepetitoriai jau šiandien uždirba tiek pat, kiek geri chirurgai ar profesionalūs programuotojai.Taigi idėja Lietuvai pildosi gerokai anksčiau laiko. Tik, deja, tai vyksta ne dėl pozityvių pokyčių švietime, o dėl šių disciplinų mokytojų deficito.Štai kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, vien tik 2016-2017 mokslo metais mokyklose dirbančių tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojų sumažėjo 6 proc. Bet kas juos pakeis - nežinia.Tarkime, praėjusiais metais geriausius mokinius atsirenkanti šalies mokykla – Vilniaus licėjus ieškojo matematikos mokytojo. Radosi viena pretendentė, beje, Vilniaus universiteto studentė fizikė.Kitaip tariant, jau ir prestižinės gimnazijos, paskelbusios konkursą matematikos, fizikos, chemijos, biologijos mokytojo vietai užimti, sulaukia vos vieno kandidato. Tad konkursai į matematikos, fizikos, chemijos ar biologijos mokytojo vietą ne tik regionų savivaldybėse, o ir didmiesčiuose yra atgyvena.Kaip dar bemaž prieš aštuonerius metus prognozavo Šiaulių Janonio gimnazijos direktorius, atėjo laikai, kai mokyklų vadovai kaunasi dėl mokytojų. Pirmiausia, dėl tiksliųjų ir gamtos mokslų.Bet štai 2018 m. matematikos mokytoju panūdo tapti vos vienas abiturientas, fizikos - irgi vienas, chemijos ir biologijos - po keturis, o IT pedagogikos nepasirinko nė vienas jaunuolis. Panaši padėtis buvo ir ankstesniais metais.Pastarųjų metų duomenys rodo, kad į mokyklas ateina dirbti tik apie 10 proc. pedagogikos alumnų. Tad jei prognozuotume, kiek po studijų ateis dirbti pasirinkusiųjų šias disciplinas mokytojų, spėjimas būtų itin makabriškas.Be to, vargiai tikėtina, kad ši situacija pasikeis artimiausiu metu, nebent būtų grįžta prie bene prieš dešimtmetį galiojusios tvarkos, kad mokyklose gali dirbti nebūtinai pedago

[\/]

2019-02-06

[\/]

2019-02-04
Tiek Nacionalinio egzaminų centro, tiek pačių mokyklų atliekamos mokinių apklausos rodo, kad 25–50 proc. mūsų šalies vyresniųjų klasių mokinių svajoja apie studijas užsienyje.Tiesa, galiausiai stojamųjų rezultatai parodo, kad daugelis tik svaičioja ir realiai studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose kasmet pradeda vidutiniškai 7 proc. Lietuvos abiturientų.Tačiau Lietuvos aukštosios mokyklos nuogąstauja, kad ilgainiui į užsienio aukštąsias mokyklas stos daugiau mūsų abiturientų, nei stoja dabar. Jau pernai, kai buvo apdovanojami Lietuvos šimtukininkai, buvo pasiteirauta, kiek jų planuoja studijuoti užsienyje ir 80 proc. tų gerųjų mokinių pareiškė, kad studijuos užsienyje.Nerimą kelia ir dar vienas skaičius: 2017 m. stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas per LAMA BPO sistemą registravosi 68 proc. visų abiturientų, o 2018 m. – mažiau – 63,5 proc. Žinant, jog dar 15 proc. abiturientų renkasi profesines mokyklas, aiškėja, kad 2017 m. 17 proc. jaunuolių, baigusių dvyliktą klasę, arba ieškojo galimybių studijuoti užsienyje, arba nestojo niekur. 2018 m. tokių abiturientų buvo jau 21,5 proc.Apskritai pastaraisiais metais vis daugiau šeimų, susėdusios su savo atžalomis, svarsto jau ne vieną variantą, nes galimybių, tiesą sakant, turi daug. Juolab nesnaudžia ir tarsi grybai po lietaus dygstantys tarpininkų centrai, gundantys studijuoti užsienyje. Jie išvardina dešimtis studijų užsienyje privalumų: pradedant šiltais dėstytojų ir studentų santykiais ir baigiant tarptautinėmis pažintimis ar trumpesne studijų trukme. Tačiau 90 proc. Lietuvos šeimų, apsisprendžiant dėl dukros ar sūnaus studijų, svarbiausias veiksnys yra studijų kaina.Iš apsisprendusiųjų studijuoti užsienyje 90 proc. renkasi studijas Europoje. Ir čia galima rasti įvairių variantų ir skirtingų kainų. Kokios jos? Ir kaip šalia jų atrodo studijų kainos Lietuvoje? Dar reikėtų priminti, kad nemokamai studijuoti Lietuvoje gali maždaug 55 proc. visų studentų (jie gauna valstybės finansuojamas studijų vietas), o 45 proc. už studijas turi susimokėti. Ir jie svarsto, kas g

[\/]

2019-01-30

[\/]

2019-01-28
Jau keletą metų iš eilės Lietuvos mokiniai skirtingose tarptautinėse olimpiadose pasirodo gana solidžiai ir garsina Lietuvos vardą. Tačiau skirtingose savivaldybėse ir mokyklose požiūris į mokslo olimpiadas stipriai skiriasi. Vienur tam skiriamas didelis dėmesys ir resursai, o kitur į tai žvelgiama abejingai. Yra toks rodiklis – olimpiadų prizininkai, tenkantys 10 tūkst. mokinių. Ir pagal šį rodiklį Lietuvos savivaldybės stipriai skiriasi: tarkime, Vilniuje dešimčiai tūkstančių mokinių tenka daugiau nei 22 olimpiadų prizininkai, o Šiauliuose net 23,5. Bet štai Panevėžyje jau tik 11. Kauno mieste – dar mažiau – nesiekia nei 5,5.Sakysite, didmiesčiai vaizdą iškreipia. Gerai, tuomet panagrinėkime mažesnius rajonų centrus ir savivaldybes. Taigi Alytaus rajono savivaldybėje 10 tūkst, mokinių tenka tik 2 olimpiadų prizininkai, Anykščių, ar Kupiškio – po pusantro, o Birštono, Rietavo ar Pagėgių savivaldybėse – apskritai nulis, bet yra savivaldybių kur šis rodiklis išties įspūdingas – štai Palangoje 10 tūkst. mokinių tenka net 36,5 olimpiadų prizininkų, Ignalinos rajono savivaldybėje 34,5, Mažeikių savivaldybėje – 21, o Neringos ar Visagino savivaldybėse – po 22. Taigi daugiau nei didmiesčiuose.Kodėl tai svarbu? Todėl kad kiekvienai mokyklai ir net klasei vertinga turėti po vieną ar po kelis miesto, šalies ar tarptautinėse olimpiadose dalyvavusius mokinius.Iš tikro olimpiadininko buvimas ir kitiems mokiniams augina sparnus. Tuo įsitikinę daugybė mokytojų ir, beje, skirtinguose regionuose. Nes kai vienas ar kitas klasės mokinys savo rezultatais nustebina olimpiadoje, tai ir kiti vaikai ima suprasti, kad net ir gyvenant provincijoje įmanoma pasiekti labai daug. Tik reikia dirbti. Daug dirbti.Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos vadovė Asta Žukauskienė teigia, kad olimpiadininko buvimas klasėje yra orientyras ir kitiems vaikams, ko siekti, ir kad vaikai iš Lietuvos paribio, Mažeikių, kur nėra tokių modernių laboratorijų kaip didmiesčiuose, gali pasiekti tiek pat ar net daugiau, jei tik to nori ir stengiasi.Gintaras Petru

[\/]

2019-01-23
Komentarą parengė Žurnalo "IQ" politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.

[\/]

2019-01-21
Mokytojų rengimo sistema Lietuvoje sugriauta ir tik dabar imama lipdyti iš naujo. Lygiai taip pat sugriauta ir mokytojų kvalifikacijos kėlimo bei tobulinimo sistema. Ir ant šių griūvėsių būtų galima pastatyti pažangią sistemą, - taip mano buvusi prezidentės patarėja, švietimo ekspertė Virginija Būdienė.Tačiau čia kyla klausimas, kas ir kada tą mokytojų kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo sistemą sugriovė? Ir kas įsisavino mokytojų kvalifikacijai skirtus 110 milijonų eurų? Ir kodėl įsisavinus tokius pinigus, trečdalis tėvų, sukrapštę net ir paskutinius pinigus, samdo korepetitorius. Lygiai taip pat neaišku ir kodėl mes turime tarsi ir daug aukštos kvalifikacinės kategorijos mokytojų, bet jų mokinių akademiniai rezultatai prasti.Pradžioje pasigilinkime į išleistus milijonus ir atsakingas institucijas. Taigi, Lietuvoje už mokytojų kvalifikaciją buvo ar yra atsakingos tokios institucijos: Ugdymo plėtotės centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Švietimo aprūpinimo centras, Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras.Valstybės kontrolė dar 2016 m. atlikusi pedagogų kvalifikacijos tobulinimo valstybinį auditą konstatavo, kad pedagogų kvalifikacijai tobulinti (tik iš 2007–2013 m. ES finansinio laikotarpio) per kelerius metus išleista daugiau kaip 70 mln. eurų ES paramos fondų bei savivaldybių lėšų, bet rezultato jokio – mokinių akademiniai pasiekimai nepagerėjo. Ir tam, anot auditorių, įtakos turėjo tai, kad pedagogų kvalifikacijos tobulinimas organizuojamas be aiškios sistemos, negalvojant nei apie rezultatą ir poveikį, nei apie rezultatyvaus lėšų panaudojimo užtikrinimą.Todėl vyriausiasis šalies auditorius Arūnas Dulkys dar prieš pusantrų metų kreipėsi į ES struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos vadovaujančiąją instituciją, tai yra Finansų ministeriją, dėl lėšų pedagogų kvalifikacijai tobulinti 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu atsakingesnio leidimo.Deja, kaip aiškėja šiandien, nuo praėjusio ES finansinio laikotarpio niekas beveik nepasikeitė, nebent kai kas pablogėjo.Priminsim

[\/]

2019-01-16

[\/]

2019-01-14
Po ilgų svarstymų ir dvejonių jau ir mūsų šalies mokyklose testai ir egzaminai pradedami kelti į elektroninę erdvę. „Informacinės technologijos ateina ne tik į egzaminų vertinimo, bet jau ir į jų vykdymo procesą. 2018 m. išbandytas elektroninis pasiekimų patikrinimo vykdymas – II gimnazijos klasės mokiniams pasiūlyta atlikti integruotų gamtos mokslų ir socialinių mokslų testus. Maloniai nustebino tai, kad daugiau kaip 8 tūkst. mokinių per trumpą laiką buvo užregistruoti laikyti elektroninius testus ir sėkmingai juos atliko. Šis entuziazmas skatina šiais metais skirtingų klasių mokiniams pasiūlyti dar daugiau testų, vykdomų elektroninėje erdvėje“, – teigia Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė.Priminsime, kad Lietuvos antrokai, ketvirtokai, šeštokai ir aštuntokai atlieka Nacionalinių moksleivių pasiekimų patikrinimo testus. Taigi jau šių metų balandį aštuntokai dalį testų (matematikos ir skaitymo, kitaip vadinamo teksto supratimo) atliks prie kompiuterių. Ligi šiol atliekant šiuos testus buvo pastebimas gana aukštas nusirašinėjimo ir mokytojų pagalbos lygis, tad kai testus mokiniai atliks kompiuteriu ir kiekvienam bus parengtos skirtingos užduotys, nesąžiningumo turėtų sumažėti. Paprasčiausiai mokytojai, net ir norėdami užduotis atlikti už mokinius, nebespės. Kartu nebeliks ir jokių galimybių pačias užduotis nutekinti dar išvakarėse arba pailginti testų ar egzaminų atlikimo laiką.Kaip tai atrodys? Tiesiog mokinys atsisės prie kompiuterio mokykloje, įves savo kodą ir gaus individualų testo variantą. Jį atlikęs, paspaus rodyklę „Siųsti“. Taigi visi atsakymai suplauks žaibiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad Estijoje ar Skandinavijos šalyse panašūs patikrinimo testai kompiuteriu atliekami jau keletą metų.Tiesa, kai kam naujoji sistema gali labai nepatikti ir net siutinti, taigi bus sočiai suinteresuotų asmenų, kurie iš širdies gąsdins tiek mokinius, tiek tėvus ir tirštins spalvas dėl patiriamo streso. Kartu labai didelė tikimybė, kad, testuose iki minimumo sumažinus nesąžiningumo ir manipuliacijų veiks

[\/]

2019-01-07
Svajonės buvo labai gražios. Pažadai – dar žavesni. Startas – labai įkvepiantis. O rezultatai – kaip visada – lietuviški, tai yra grynas nesusipratimas. Tokia lietuviškų mokslo slėnių istorija.Pats terminas „slėnis“ brėžia analogiją su žymiuoju JAV Silicio slėniu, simbolizuojančiu sėkmingą mokslo ir verslo bendradarbiavimą, iš kurio gimė daugybė privačių įmonių bei sėkmingų produktų.Lietuviškieji slėniai buvo inicijuoti prieš dešimtmetį, tai yra 2008 metais. Apsispręsta, kad mums reikia net penkių slėnių: „Santaros“ ir „Saulėtekio“ Vilniuje, „Santakos“ ir „Nemuno“ Kaune bei „Jūrinio“ Klaipėdoje. Nors nusamdyti užsienio ekspertai bandė įrodyti, kad mažai mūsų valstybei tiek akivaizdžiai per daug ir visiškai užtektų vieno ar dviejų, mes nusprendėme kitaip – reikia visų penkių, nesvarbu, kad jie dubliuos vienas kitą. Taip pat nuspręsta, kad ir lėšų jiems reikėtų nepagailėti, tad ir mostelta – net pusė milijardo eurų.Kai kam jau 2009–2012 metais tai kėlė daug abejonių, tad būta gana aštrios kritikos, bet tuomet visi kritikai laikyti kenkėjais, o jiems atkirsta, esą rezultatų iš tokių projektų ir investicijų galima tikėtis tik po dešimties metų. Bet štai jie jau praėjo. Dabar jau 2019-ieji. Tad ir panarstykime rezultatus.Pradžioje atsakykime į klausimą, ar kuris nors mūsų slėnis bent kuo nors primena JAV Silicio slėnį ar bent mažytį jo kampelį?Na kokius tris panašumus gal ir surinktume: tai pavadinimas, didžiulės investicijos ir daug modernios įrangos. Bet skirtumų – nepalyginamai daugiau. Ir čia labai švelniai pasakyta.Iš tikro šie slėniai turėjo sukurti proveržį, išplėtoti mokslo ir verslo bendradarbiavimą Lietuvoje, netgi steigti žinioms imlias įmones, sukurti mokslo rezultatų komercializavimo, technologijų perdavimo, mokslo, studijų ir verslo sąveikos aplinką, na ir sudaryti sąlygas didinti Lietuvos mokslo ir technologijų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Bet nieko panašaus neįvyko.Tiesiog už minėtus milžiniškus pinigus buvo pristatyta daug tūkstančių kvadratinių metrų naujų pastatų ir jie prifarširuoti mode

[\/]

2019-01-02
Komentuoja žurnalo "IQ" ir portalo alfa.lt vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius.

[\/]

2019-01-02

[\/]

2018-12-31
2019-ųjų metų išvakarėse nebesinori kalbėti apie praeitį, norisi prisiliesti prie ateities ir šį bei tą palinkėti.Per metus tenka sutikti tūkstančius žmonių ir pastebėjau, kad dauguma jų turi vieną bendrą vardiklį – jie plaukia pasroviui, jie paskendę rutinoje ir jie nesikelia sau jokių didingų tikslų. Ir taip yra visose amžiaus grupėse, pradedant vaikais ir baigiant senjorais. Natūralu, kad tuomet ir rezultatai nėra džiuginantys, nes tiesą sakant, neaišku, ko apskritai siekta.Čia norėčiau apžvelgti vieną tarsi ir seniai pradėtą, bet nuolat atnaujinamą tyrimą. Taigi, išties seniai, 1979 metais, buvo pradėtas labai įdomus tyrimas – buvo apklausti du tūkstančiai prestižinio Harvardo universiteto absolventų. Ir visų jų buvo teiraujamasi, ar jie turi tikslus ateinantiems 5-10 metų. Atsakymai buvo tokie, kokie būtų tikriausiai ir apklausus Lietuvos visuomenę: 84 proc. jokių tikslų neturėjo, jie tiesiog buvo pasiruošę iš gyvenimo semti visas jo siūlomas galimybes. Pakartosiu: tokių buvo net 84 procentai. 13 proc. apklaustų tyrimo dalyvių tikslus turėjo, bet jų nebuvo užsirašę, paprasčiau tariant, juos turėjo galvoje. Na, o trys procentai tikslus ne tik turėjo, bet ir buvo juos užsirašę ir laikė ant savo darbo stalo. Ir ne tik laikė, bet ir kasdien matydavo, o kartais dar ir atnaujindavo.Po dešimties ir po dvidešimties metų, taigi, 1989 ir 1999 metais, tie patys du tūkstančiai Harvardo universiteto absolventų buvo vėl apklausti. Jų buvo teirautasi, kaip jiems sekėsi kilti karjeros laiptais, ką jie gyvenime pasiekė, kokią gyvenimo kokybę susikūrė, ar juos lydėjo finansinė sėkmė ir dar daug visokių kitokių klausimų. Atsakymus galima nujausti, bet jie pranoko visus įsivaizdavimus. Pasirodo, tų 13 proc., kurie tikslus turėjo, bet nebuvo jų užsirašę, vidutinės pajamos buvo dvigubai didesnės, nei tų 84 proc., kurie tikslų neturėjo. O tų 3 proc., kurie tikslus turėjo ir dar buvo juos užsirašę, pasiekimai ir pajamos buvo 10 kartų didesnės nei abiejų likusių grupių kartu sudėjus. Tai labai iškalbingi duomenys.Ir jie natūraliai

[\/]

2018-12-19

[\/]

2018-12-17
Nors švietimo bendruomenė konkuliuoja ir piktinasi jau pusantro mėnesio, tačiau šį kartą norėtųsi pasidalinti viena gera naujiena – per 190 Lietuvos mokyklų sulauks finansinės paramos. Ir ji leis kilstelėti kokybę.Iš tiesų lyginant Lietuvos ir Skandinavijos šalių mokyklas galima pastebėti, kad Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, taip pat ir Danijoje visų mokyklų lygis gana panašus, o mūsų šalyje skirtumai tarp mokyklų pernelyg dideli. Įvairios analizės rodo, kad netolygumai tarp savivaldybių, jų pačių viduje tarp skirtingų mokyklų yra akivaizdūs, o atskirtis tarp mokyklų, tarp mokinių pasiekimų auga. Mūsų vyresnių klasių mokinių matematikos, gamtos mokslų pasiekimai žemesni nei daugelio šalių, žemesni už EBPO vidurkį. Nerimą kelia ir tai, kad daug mokinių mokyklose jaučiasi prastai.Kitoms išsivysčiusioms šalims pavyko suvienodinti mokyklų lygį ir kilstelėti mokinių pasiekimus. Labiausiai pasiteisino konkrečios pagalbos (taip pat ir finansinės) suteikimas atsiliekančioms arba silpnesnėms mokykloms. Šis metodas išbandytas Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Ir rezultatai akivaizdūs. Jie yra geri.Todėl ir Lietuva nusprendė žengti šiuo keliu. Būtent šiam tikslui įgyvendinti ir startuoja vadinamasis kokybės krepšelis. Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Mokyklų veiklos skyriaus vedėjo Alvydo Puodžiuko, per 190 bendrojo ugdymo mokyklų jau netrukus – nuo 2019 m. pradžios – turėtų gauti tikslines valstybės lėšas ugdymo kokybei kelti. Projektui finansuoti iš ES struktūrinių fondų 2 metams numatoma skirti per 24 mln. eurų. Šios lėšos daugiausia bus skiriamos 5–8 klasių mokinių pasiekimams gerinti: konsultacijoms ir kitai mokymosi pagalbai, ugdymo aplinkai keisti, tiriamajai ir kūrybinei mokinių veiklai organizuoti, taip pat mokytojų kvalifikacijai tobulinti.Išgirdusios apie tokią galimybę, šiuo projektu susidomėjo daugelis savivaldybių ir mokyklų, tačiau svarbu žinoti, kad finansinę paramą gaus ne visos mokyklos, o tik 190 mokyklų. Iš jų 40 – it

[\/]

2018-12-12

[\/]

2018-12-10
Lietuvos švietimo srityje mažoka iškilių, autoritetingų lyderių. Tai patvirtina ir Švietimo ir mokslo ministerija, tai matyti ir plika akimi. Šiuo metu ketvirtadalis šalies mokyklų iš viso neturi nuolatinių vadovų ir primena laivus be kapitonų, o dar nemažos dalies mokyklų vadovai labiau ūkvedžiai negu įkvepiantys ir uždegantys lyderiai. Beje, teoriškai nemažai lyderio savybių turėtų turėti ir mokytojai bei dėstytojai, bet Lietuvoje tokių šviesulių irgi nedaug.Įsivaizduokite, jei mokyklų direktoriai, mokytojai, o vėliau ir dėstytojai suprastų, kad didžiausias jų pašaukimas yra atskleisti žmonių galimybes, jeigu jie stengtųsi įkvėpti, įnorinti, užauginti sparnus vaikams ir jaunuoliams, jeigu jie padėtų jauniems žmonėms suprasti, kaip gyvenimą galima nugyventi prasmingai, jeigu jie uždegtų jaunimą keisti ydingus savo gyvenimo įpročius ir siekti aukštų tikslų, – juk tai turėtų fantastinių padarinių. Beje, abiem pusėms: tiek skatinantiems, tiek besimokantiems.Bet kol kas mūsų švietimo įstaigose išplitęs pesimizmas ir negatyvas. O juk turėtų būti priešingai – dirbant su jaunimu, tiesiog privalo sklisti ir plisti optimizmas bei pozityvumas.Tiesa, čia kyla klausimas: kur jo pasisemti tiek vadovams, tiek pedagogams?Iš tikro galimybių yra, ir ne taip jau mažai. Prie tikrai gausių šaltinių galima priskirti Pasaulinę lyderystės konferenciją, kuri sugeba pripildyti ištuštėjusius entuziazmo ąsočius ir suteikti trūkstamų žinių. Šiemet, visai ką tik, ši konferencija vyko Klaipėdoje ir Vilniuje. 15 skirtingų pranešėjų iš Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių daugiau nei pusantro tūkstančio dalyvių bandė užkrėsti lyderystės virusu ir pakylėti link didingesnių tikslų.Ypač svarbu, kad įkvėpti nesavanaudiškos lyderystės buvo stengiamasi ne vien kalbomis, bet ir darbais. Štai Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas Miša Jakobas dalinosi, kaip jam per 25 metus pavyko iš nieko sukurti vieną pažangiausių mokyklų šalyje ir ką jis darė įtvirtindamas aukštus standartus bei vertybes. O štai Pabradėje irgi prieš 25 me

[\/]

2018-12-03

[\/]

2018-11-28

[\/]

2018-11-26
Praėjusį ketvirtadienį sulaukiau dviejų pakvietimų ir paraginimų. Vienas kvietė penktadienį mesti visus darbus ir skubėti mažiausiai į dvidešimt parduotuvių. Ir skubiai viską pirkti, nes juk „juodasis penktadienis“. O jeigu dar pasirodys per maža, tada dar ir šeštadienį būtina nulėkti į „Jamam“ dienas ir ten nušluoti lentynas.Bet kartu gavau ir dar vieną pakvietimą – lapkričio 23 dieną sudalyvauti akcijoje „Nepirksiu nieko“.Ką siūlo „juodasis penktadienis“, ir „jamam“, viskas aišku, tai nuoladas iki 40 proc. ir pirkimo psichozę. O ką siūlo akcijos „Nepirksiu nieko“ iniciatoriai? Kokie jų argumentai?Taigi jie teigia, kad „Nepirksiu nieko diena“ - tai protestas prieš nesąmoningo, perteklinio vartojimo dieną, visame pasaulyje žinomą, kaip „black Friday“. Būtent „juoduoju penktadieniu“ prasideda didysis perteklinio, nesąmoningo blizgučių, pakuočių, maisto ir plastiko vartojimo periodas. Kurį kaip visumą galima pavadinti tiesiog šiukšlinimo kultūra.„Nepirksiu nieko dienos“ organizatoriai siūlė ne tik tą dieną nieko nepirkti, bet ir surengti pietus iš likučių, skirti laiko peržiūrėti savo poreikius, praleisti laiką su šeima ar draugais, žaisti žaidimus, skaityti knygas, pakviesti kaimynus pažiūrėti gerą filmą, pagroti muzikos instrumentu, kurti tvaraus vartojimo įpročius ir schemas namuose, mainytis daiktais ar sugalvoti, kaip juos prikelti antram gyvenimui.Kartu visi buvo kviečiami pagalvoti, kaip galima mažinti švaistymą savo įmonėje ar organizacijoje, pasidomėti keletu faktų apie vartojimo pasekmes.O tie faktai yra gana šiurpūs: pasirodo, mes kasmet išmetame apie 50 mln. tonų elektros atliekų. Tai yra beveik 4 milijonai dviaukščių autobusų senos kompiuterinės technikos, televizorių, virtuvės technikos, kurių eilė tęsiasi iki mėnulio daugiau nei 3 kartus!Mes kasmet išmetame 7,2 milijono tonų maisto, nors daugiau nei pusė jo yra tinkamas valgyti. Tuo tarpu septintadalis žmonių visame pasaulyje maisto stokoja.Žmonės per minutę nuperka milijonus plastikinių butelių. Dauguma šio plastiko patenka į vandenyną. Iki 2050 m.

[\/]

2018-11-21

[\/]

2018-11-19
Šį mėnesį užgimė fantastiška iniciatyva, kuri ilgainiui galėtų išsivystyti į platų ir labai naudingą projektą. Kalbu apie Vilniaus licėjuje pradėtą iniciatyvą, kurios tikslas – suteikti nemokamą korepetitorių pagalbą mokiniams, kurie už tokias paslaugas susimokėti negali. Juos savanoriškai jau nuo vakar moko Vilniaus licėjaus mokiniai.Kiekvieną sekmadienį akademiškai stiprūs ir savanoriauti norintys gimnazistai rinksis Vilniaus licėjaus patalpose ir kvies 11–14 metų moksleivius atvykti su savo namų darbais ir klausimais, stengsis kartu juos atlikti ir išaiškins temas, kurios buvo nesuprastos. Užsiėmimai truks 2 valandas, jų metu dalyviai poromis dirbs su vienu iš organizacijos narių, kuris atsakys į rūpimus klausimus ir padės perprasti mokyklose mokomas temas. Iš tikro bus stengiamasi padėti jaunesniems mokiniams užpildyti mokymosi spragas bei pasiruošti pamokoms, paaugliai turės gerą progą siekti aukštesnių akademinių rezultatų bei pajusti daugiau džiaugsmo mokantis.Šios idėjos iniciatorius - Vilniaus licėjaus mokinys ir visuomeninės organizacijos „Kartu tikrai galime“ vadovas Lukas Zimantas.„Pirmas mūsų tikslas buvo padėti tiems vaikams, kuriems labiausiai reikia. O dabar mūsų internetiniame puslapyje yra registracija, kur gali užsiregistruoti kas tik nori“, – sakė pats Lukas.Vilniaus licėjus suteikė patalpas, taigi konsultuotis gali ateiti išties daug mokinių. Pasak Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus, aptariama idėja prasminga dviem aspektais: bus padedama mokiniams, kuriems reikia pagalbos, be to, galbūt kai kurie mokiniai atras savyje mokytojo pašaukimą ir ateityje jie galbūt taps šauniais mokytojais.Žinoma, tai tik pati pradžia, bet ilgainiui ji galėtų išsiplėtoti į grandiozinį projektą. Juk galėtų prie šios iniciatyvos prisijungti iš pradžių kitos Vilniaus mokyklos ir stiprūs jų mokiniai, o vėliau ir visos Lietuvos akademiškai stiprūs moksleiviai. Kad pagalbos galėtų sulaukti ne vien vilniečiai, kuriems reikia korepetitorių pagalbos, bet apskritai pagalbos stokojantys mokiniai iš visos L

[\/]

2018-11-12
Praėjusią savaitę Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė atnaujintą informaciją apie priėmimą į šalies aukštąsias mokyklas: nuo kitų metų, tai yra, nuo 2019 m. vasaros, priimant į universitetus ir kolegijas bus atsižvelgiama nebe tik į stojančiųjų brandos egzaminų rezultatus, bet ir į metinių pažymių vidurkį. Į universitetus galės būti priimami stojantieji, kurių penkių privalomų mokytis dalykų įvertinimų vidurkis bus ne mažesnis negu 7, į kolegijas – ne mažesnis negu 6 balai.Be to, kitais metais stojantieji į universitetus turės būti išlaikę lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos bei matematikos valstybinius brandos egzaminus, o jų  įvertinimų aritmetinis vidurkis turės būti ne mažesnis negu 40.Stojant į kolegijas, šių trijų valstybinių brandos egzaminų įvertinimų vidurkis turės būti ne mažesnis negu 25. Išimtis – menų studijos: stosiantiesiems į jas vidurkis bus skaičiuojamas tik iš dviejų valstybinių brandos egzaminų – lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos.Tokios pat priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygos bus ir 2020 m. Bent jau taip skelbiama praėjusią savaitę atnaujintoje informacijoje.O štai kas bus 2021-aisiais dar visiška nežinia, nes svarstymų ir variantų daugybė.Mat be ketinamo įvesti ketvirto – istorijos - privalomo valstybinio brandos egzamino, keliama idėja dar labiau sureikšminti mokyklinių pažymių įtaką stojant į šalies aukštąsias mokyklas. Svarstoma, kad nuo 2021 m. jaunuolius priimant į aukštąsias mokyklas, valstybinių brandos egzaminų rezultatai tesudarys jau tik 60 proc. viso priėmimo svorio, o metinių trimestrų pažymiai – net 30 proc. visos įstojimo sėkmės. Dar 10 proc. nulems vadinamasis brandos darbas.Šiuo atveju tikrai būtų viskas gerai, jei “Kreivagalių kaimo” gimnazijos dešimtukas būtų tokio paties svorio, kaip ir Vilniaus licėjaus, ar Klaipėdos licėjaus dešimtukas. Bet taip nėra. Įvairiose Lietuvos mokyklose tas pats pažymys gali atspindėti visiškai skirtingus gebėjimus. Pavyzdžiui, silpnose mokyklose net ir vidutines žinias turintys mokiniai gali būti įvertinti l

[\/]

2018-11-07

[\/]

2018-11-05
Japonijoje mokiniai mokosi šešias dienas per savaitę nuo 8.30 val. ryto iki 3.30 val. dienos. Vėliau dauguma lanko sporto arba meninės pakraipos būrelius. Negana to, privalo dar ir dirbti, nes mokyklos čia beveik nesamdo valytojų. Taigi mokiniai paeiliui plauna klases, koridorius, sales, valo sienas ir spinteles, tvarko žaidimų aikšteles, grėbia lapus ir dirba įvairiausius kitus darbus mokykloje ar aplink ją. Japonijoje tai yra įprasta, šios valstybės mokyklose apskritai skatinama įvairi kolektyvinė ir bendruomeninė veikla, vaikai pratinami dirbti.O štai Lietuvoje mokiniai ne tik kad neskatinami, bet netgi nušalinti nuo bet kokių darbų, kuriuos ankstesniais laikais dirbdavo. Anksčiau prie daugumos mokyklų veikdavo daržai ir sodai – čia vaikai ir mokydavosi, ir dirbdavo, deja, dabar nei daržų, nei sodų praktiškai nebelikę. Anksčiau jaunuoliai tiek rudenį, tiek pavasarį būdavo vežami dirbti įvairiausių žemės ūkio darbų: rinkti akmenų, skinti obuolių, rauti morkų, kasti bulvių, nuimti kopūstų derliaus ir t. t. Dabar absoliuti dauguma Lietuvos mokyklų to nepraktikuoja. Ankstesniais laikais vaikai dar noriai rinkdavo makulatūrą ar metalo laužą. Anksčiau ne tik Japonijoje, bet ir Lietuvoje mokiniai plaudavo bent jau savo klasę, šveisdavo suolus, palanges, valydavo sienas ir koridorius, darbuodavosi mokyklos valgykloje: padėdavo mažesniesiems, o po pertraukos valydavo stalus. Įprasta būdavo ir prie mokyklos tvarkyti aplinką, grėbti lapus. O dabar viskas yra kitaip: mokyklos aplinką paprastai sutvarko kiemsargiai, ir lapus jie nugrėbia, klases, koridorius plauna valytojai, jie nuvalo ne tik stalus su palangėmis, bet net ir lentas. Taigi mokiniai tiesiog dirbtinai saugomi nuo bet kokių darbų.„Ir tai yra bėda, – įsitikinęs Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, – juk kokius įgūdžius vaikams suformuosime, tokius jie užaugę ir turės. Jeigu juos auginsime kaip lepius augalus, jeigu už juos nudirbsime visus darbus, jeigu nemokysime jų dirbti, išsiauginsime išlaikytinius, kurie ir patys blogai jausis, ir kitiems b

[\/]

2018-11-05
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

[\/]

2018-10-31

[\/]

2018-10-29
Norint, kad mokykla būtų stipri, reikia, kad jos vadyba būtų aukščiausio lygio. Tačiau Lietuvoje žodžiai „vadyba“ ir „švietimas“ dažnai prasilenkia. Tai patvirtina ir Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros išvados: ši agentūra patikrino daugiau nei 500 Lietuvos mokyklų ir tik 21-os iš jų vadybą įvertino aukščiausiu – ketvirtu lygiu, paprasčiau tariant, pavyzdine vadyba išsiskiria tik kas 24-a šalies mokykla. Taigi vaizdas nykokas. Dar niūriau pasidaro, kai imi ieškoti mokyklų, kurios išsiskiria ne tik puikia vadyba, bet ir aukščiausios prabos ugdymo procesu, ar kuriose palankiausios sąlygos asmenybėms augti. Tokių per visą mūsų šalį tėra penkiolika. Absoliučioje daugumoje vadyba įvertinta pirmu arba antru lygiu, o tai žmonių kalba reiškia tik vadybos imitaciją arba vadybos pradžiamokslį.Be to, pastebėta, kad daugumoje šalies mokyklų stiprūs tik pavieniai aspektai, o ne visuma. Net ir ten, kur vadyba aukšto lygio, kiti parametrai, tarkime, mokymo procesas ar pridėtinė vertė kiekvieno mokinio pasiekimams, nėra įspūdingi. „Tai reiškia, kad mokyklos direktorius susitelkęs į administracinius dalykus, už ugdymo proceso kokybę dažniausiai atsako pavaduotojai, o kiekvieno mokinio augimas ir pasiekimai priklauso daugiausia nuo mokytojų. Ir sąsajų ar bendrų tikslų tarp visų šių atsakingų grupių mažoka. Ir tai nėra gerai: išskirtinai puiki ir pavyzdinė mokykla tampa tuomet, kai visi iki vieno: mokyklos direktorius, pavaduotojai, mokytojai, mokyklos psichologai ir socialiniai pedagogai, patys mokiniai ir jų tėvai, stengiasi, kad kiekvienas mokinys pagal savo gebėjimus pasiektų maksimumą“, – paaiškina Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros Mokyklų išorinio vertinimo skyriaus vedėja Snieguolė Vaičekauskienė.Gal pasirodys keista, bet tokį tikslą turi turėti netgi savivaldybės meras, vietos politikai ir švietimo skyrius, kitaip tariant, jiems turėtų labiau rūpėti ugdymo kokybė, mokinių pasiekimai, savijauta ir asmenybės augimas, o ne mokyklų pastatai.„Tikrai liūdna atomazga būna, kai mokyklų savininkai, tai yra savivaldybės

[\/]

2018-10-24

[\/]

2018-10-22
Gana daug Lietuvos mokyklų vadovų ir mokytojų skundžiasi, kad mūsų šalies mokyklose kasmet daugėja nemotyvuotų, abejingų, nesukalbamų, nesuvaldomų, netgi nemokintinų mokinių. Su jais esą neįmanoma susišnekėti ir jie apskritai veikia destruktyviai.Tačiau iš tikro tokių vaikų ir panašių atvejų būdavo visais laikais. Ir visi jie diktuoja vieną išvadą – nė vieno vaiko negalima nurašyti.Kadaise ir išradėjas bei verslininkas Thomas Edisonas buvo paskelbtas nemokintinu ir išmestas iš mokyklos, bet mama jį nuramino, esą jam nėra ką mokykloje veikti, nes jis – genijus ir turi būti mokomas individualiai. Tik po daugelio metų pats T. Edisonas rado mokytojos mamai įteiktą raštą, kuriame pedagogė nurodė, kad jis yra protiškai atsilikęs, todėl negali mokytis drauge su kitais vaikais. Perskaitęs šią išvadą apie save, vienas iškiliausių pasaulio protų, užpatentavęs net 1093 išradimus, pravirko… Bet pasaulis ir po 170 metų vis dar jį mini, jis yra įtrauktas į 1000 įtakingiausių šimtmečio išradėjų sąrašą, o per jo gimimo dieną JAV švenčiama išradėjų diena. O ar kas nors šiandien ką nors žino apie T. Edisono mokytoją? Koks jos indėlis į šviesesnį pasaulį?„Deja, daugelis mokytojų yra fiksuotos mąstysenos“, – sako Kolumbijos ir Stanfordo universiteto profesorė Carol S. Dweck knygoje „Tu gali“.Ji taip pat remiasi ir kitų pasaulio kolegų mokslininkų tyrimais. Štai vienas jų Falko Rheinbergas, Vokietijos tyrėjas, analizavo mokytojus, pasižyminčius skirtinga mąstysena. „Nekintančios mąstysenos mokytojai manė, kad jų klasių mokiniai, turintys skirtingų lygių pasiekimų, yra visiškai nepakeičiamai skirtingi: „Mano patirtis rodo, kad mokinių pasiekimai per metus lieka panašūs“; „Jei žinau, koks protingas yra mokinys, galiu gana gerai nuspėti jo ateitį mokykloje“; „Kaip mokytojas neturiu jokios įtakos protiniams mokinių gebėjimams“, – „užsiciklinusius“ neaugančios mąstysenos mokytojus cituoja F. Rheinbergas bei C. Dweck ir paaiškina, jog šie mokytojai, patys pasižymėję nekintančia mąstysena, ir vaikus skatino manyti, kad viskas nulemta genet

[\/]

2018-10-17

[\/]

2018-10-15
Paaiškėjo, kad iš visų švietimo pakopų didžiausią ekonominę grąžą duoda investicijos į ankstyvąjį ugdymą nuo gimimo iki 5 metų. Kokybiškas ikimokyklinis ugdymas lemia geresnius vaikų pasiekimus vėlesniais etapais, padeda susikurti jiems sėkmingesnę karjerą, ypač teigiamai jis veikia augančius nepalankioje socialinėje aplinkoje. Be to, jis sumažina valstybės socialines išlaidas ir turi reikšmingos įtakos ekonomikos augimui. Tačiau Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose trūksta vietų. Tokias išvadas pateikia Valstybės kontrolė.Priminsime, kad šiuo metu pagal ikimokyklinio ugdymo programas ugdoma maždaug 100 tūkst. vaikų. Per metus beveik 1300-ams Lietuvoje veikiančių darželių finansuoti valstybė ir vaikų tėveliai bendrai skiria daugiau nei 300 mln. eurų.Iš tikro dauguma ikimokyklinio ugdymo skaičių Lietuvoje nėra džiuginantys. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos tikslas yra, kad 95 proc. 4-5 metų vaikų būtų ugdomi pagal ikimokyklinio ugdymo programas, bet Lietuvoje pagal jas ugdomi 88 proc. 4-5 metų vaikų. Be to, įvairiose šalies savivaldybėse vaizdas gana skirtingas. Ypač liūdnas vaizdas su skurde gyvenančių vaikų lavinimu: net 36 proc. socialinės rizikos šeimose augančių Lietuvos vaikų nelanko darželio ir nėra ugdomi pagal ankstyvojo ugdymo programas, nors jiems toks ugdymas būtų naudingiausias.Čia svarbu žinoti, kad Tarptautinio moksleivių vertinimo programos PISA duomenimis, darželių nelankiusių penkiolikmečių jaunuolių rizika prastai mokytis yra net tris kartus didesnė negu tų, kurie darželius lankė ilgiau kaip metus.Iš tikro investuojant į ankstyvąjį ugdymą ir priežiūrą reikia mažiau išlaidų paskesniuose švietimo etapuose, kuriuose atotrūkio tarp gerai ir prastai besimokančių moksleivių mažinimas kainuoja brangiau. Aišku tai, kad investicijos į ikimokyklinį ugdymą atsiperka labiausiai, tačiau Lietuvoje ne visiems norintiems užtikrinama vieta darželyje, su vaikais iki 5 metų amžiaus dirbančios auklėtojos dirba perpildytose grupėse, bet gauna mažiausią atlyginimą iš visų pedagogų - jų atlyginimai yra 36 proc. mažesn

[\/]

2018-10-10
Komentuoja žurnalo "IQ" politikos redaktorius, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesorius Tomas Janeliūnas.

[\/]

2018-10-08
Pradinė alga – 1000 eurų, penkios darbo dienos per savaitę, 7 darbo valandos per dieną (ir nė kiek ne ilgiau), tarnybinis automobilis, tarnybinis išmanusis telefonas (būtinai naujausias modelis), užburiantis vaizdas pro kabineto langą, įmonės fojė – modernūs žaidimų stalai laisvalaikio pertraukėlėms, žinoma, dar ir nemokami vaisiai bei kava. Savaime suprantama, spartus kopimas karjeros laiptais ir dar spartesnis atlyginimo kilimas kas tris mėnesius. Būtent taip savo startą po aukštosios mokyklos įsivaizduoja išties nemažai šių laikų Lietuvos paauglių. Ir netgi dalis studentų.O darbdaviui pasidomėjus, koks būtų pačių jaunuolių indėlis, paaiškėja, kad savybių, galimybių, entuziazmo ir veiksmų sąrašas nepalyginamai trumpesnis nei norų išklotinė. Atrodo, kad mieliausia filosofija – nepersistengti, nepersimokyti, nepersidirbti, gyventi komforto zonoje, o laisvalaikiu keliauti ir pramogauti. Dar jaunuoliams labai norisi būti pastebėtiems, įvertintiems, būti žvaigždėmis ar bent jau kieno nors vadovais ir turėti daug sekėjų.Iš tikro kai kurie iš paminėtų norų ar tikslų nėra labai hipertrofuoti ar nenormalūs, ir kalbu visai be ironijos. Viskas yra pasiekiama ir labai šaunu, kai jauni žmonės turi didingų svajonių. Šiuo atveju keistas tik vienas dalykas, kad tą aukštą gyvenimo kokybę ir išgarsėjimą norima pasiekti įdedant kuo mažiau pastangų. Tiesiog lėto, tingaus pasivaikščiojimo ritmu.Čia natūraliai kyla klausimas, ar tai realu, ar apskritai įmanoma? Pakalbinus dešimtis daug pasiekusių asmenybių iš įvairių sričių - politikos, verslo, teisėsaugos, sporto ar meno – ir jų pasiteiravus, kaip atrodė jų gyvenimas, įprasta diena nuo maždaug devintos klasės iki studijų pabaigos, tai yra maždaug nuo 14 iki 26 metų, neradau nė vieno, kuris būtų daug pasiekęs be pastangų, tiesiog snūduriuodamas. Milžiniškos pastangos, atkaklus mokymasis, mažiausiai po 70 perskaitytų knygų per metus, juodas darbas, valandų neskaičiavimas, užsibrėžtų tikslų siekimas iki pat pabaigos – toks kone visų daug pasiekusių asmenybių bendras vardiklis.Gana ta

[\/]

2018-10-03

[\/]

2018-10-01
Lietuvos aukštajame moksle daugėja nerimo: įtampos niekaip nemažėja universitetų sektoriuje, bet dabar vis daugiau sumaišties ženklų galima pastebėti ir tarp kolegijų. Per universitetus bent jau nuvilnijo jungimosi vajus, o link kolegijų jis dar tik artėja.Praėjusią savaitę visų šalies kolegijų vadovai buvo supažindinti su dramatiškomis šalies demografinėmis tendencijomis, kurios, pasirodo, dar blogės. Tuo pačiu paskelbta, kad artėja optimizavimo valanda, kuri radikaliausiu atveju gali baigtis tuo, kad iš dabar veikiačių 12-os valstybinių kolegijų liks tik keturios. Tiesa, čia svarbu žinoti, kad 2000-aisiais kolegijos susiformavo ne iš nieko – jos jau ir šiaip yra kelių ar keliolikos technikumų ar aukštesniųjų mokyklų junginiai. Ir dabar tuos junginius norima dar jungti. Tiesa, kol kas nėra išgrynintas tikslas, kodėl tai daroma ir ko tuo siekiama.Tačiau jau dabar aišku, kad viso to pasekmės bus liūdnos, ypač regionams. Nesinori gąsdinti, bet planuose pietų Lietuvoje savarankiškų kolegijų nesimato, gali likti tik kitų kolegijų padaliniai ar fakultetai. Lygiai taip pat užsimenama, kad ir Utenos kolegija gali tapti kažkurios kolegijos padaliniu. Ir tai yra šiek tiek keista, nes šiemet Utenos kolegija studentų priėmė daugiau nei pernai.Žinoma, reformatoriai aiškina, kad omptimizavimas ir jungimas dar nereiškia, kad kolegijų apskritai nebeliks, jos esą liks, tik bus nebe savarankiškos, o kitų kolegijų padaliniai. Taip, tai tiesa, bet tapusios kitų kolegijų padaliniais regionų kolegijos dar labiau smigs žemyn. Nes dabar jos stengiasi iš paskutiniųjų ir demonstruoja tiesiog išgyvenimo stebuklus. Bet to ir reikia.Iš tiesų visi puikiausiai žinome, kas nutiko su kolegijomis, kurios kažkada buvo savarankiškos, o vėliau tapo kitų kolegijų padaliniais. Jų tiesiog neliko, vietoje jų dabar tuštuma. Taip nutiko ir Druskininkuose, ir Kėdainiuose, kuriuose nebėra nei kolegijų, nei jų padalinių. Tad baiminimasis, jog taip gali nutikti ir kitur, yra visai natūralus. Ir tada pasekmės būtų ypač skaudžios. Pamėginkime aptarti, kokios

[\/]

2018-09-26

[\/]

2018-09-24
Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, 1995 m. visiškai sveiki (taip vadinamos I-os sveikatos grupės) buvo net 51,9 proc. (iš visų 850 tūkst. profilaktiškai tikrintų vaikų iki penkiolikos metų amžiaus), o tepraėjus penkeriems metams visiškai sveikų vaikų buvo jau tik 45,7 proc. Natūralu, kad nesveikų vaikų skaičius tiek pat padidėjo: II-ai sveikatos grupei priskiriamų (tai yra dažnai sergančių, nutukusių, menko fizinio pajėgumo, sutrikusios regos, netaisyklingos laikysenos) vaikų skaičius  nuo 40,5 proc. (1995 m.) išaugo iki 44,8 proc. (2000 m.), o III-iai sveikatos grupei priskiriamų (tai yra, sergančių lėtinėmis ligomis, turinčių sunkių fizinių trūkumų) vaikų skaičius per penkerius metus ūgtelėjo nuo 6,8 proc. iki 8,3 proc.Na, o aptariant konkrečių ligų (kuriomis sergamumamas per pastarąjį dvidešimtmetį ypač augo) skaičių, vertinamą 1 tūkst. gyventojų, labiausiai į akis krinta tai, kad nuo 2004 m. iki 2014 m. net 3,6 karto padidėjo alergiškų vaikų bei 2,6 karto padaugėjo vaikų, sergančių astma; 2,3 karto - turinčių regėjimo sutrikimų, beveik du kartus išaugo vaikų su nenormalia laikysena skaičius, taip pat ir anemiškų vaikų skaičius. Tai atskleidžia Higienos instituto statistika.Arba dar keletas faktų: pavyzdžiui, tokios ligos, kaip II-o tipo cukrinis diabetas prieš 20–30 metų buvo vadinamos pusamžių žmonių ligomis, nes šio tipo diabetą (priešingai, nei I-o tipo cukrinį diabetą, kurį nulemia genetika) išprovokuoja patogus gyvenimas. Dabar II-o tipo diabetas - jau ir pradinukų liga.Lygiai taip pat dar visai neseniai buvo sunku įsivaizduoti, kad toksikologijos ir alkoholinių psichozių skyriuose nuo alkoholinių psichozių būtų gydomi paaugliai, bet šiandien tai jau toksikologų ir psichiatrų darbo rutina.Ar tai reiškia, kad dėl visos šios ligų statistikos jau turime kelti aliarmą?Ir taip, ir ne, - mano medikai. - Mat, viena vertus, per pastaruosius 25-erius metus ženkliai pagerėjo kai kurių ligų, kurių anksčiau nebuvo galima nustatyti ir išgydyti, diagnostika, kita vertus, dėl bendro neigiamo aplinko

[\/]

2018-09-19

[\/]

2018-09-17
Mokyklos vadovas lemia penktadalį, tai yra 20 proc., kiekvieno mokinio mokymosi sėkmės arba nesėkmės. Tai rodo tiek Valstybės kontrolės, tiek įvairūs kiti tyrimai.Taigi, jeigu kiekvieno mūsų vaikui puikiai sekasi, vadinasi, penktadalis visų nuopelnų priklauso pradinės mokyklos, progimnazijos ar gimnazijos direktoriui, kuris į vieną laivą subūrė profesionalų komandą, ją uždegė ir veda pirmyn, o ne dreifuoja vietoje.Tyrimai taip pat rodo, kad vidutinį mokyklos vadovą pakeitus puikiu, mokinių rezultatai pagerėja 20 proc.O kas būna, kai tikrą lyderį pakeičiame ambicingu vaduku ar autokratu be gebėjimų?Tačiau pastarosiomis dienomis kalbantis su daugybės puikių mokyklų vadovais, iš jų lūpų sklinda nusivylimas ir leitmotyvas: “Vadovauju jau keliolika metų ir tokio pažeminimo, nesiskaitymo tiek su pedagogais, tiek su švietimo, akademinėmis bendruomenėmis dar neteko patirti”.Po premjero Sauliaus Skvernelio mokyklų vadovams mesteltos replikos, girdi, geriausių šalies mokyklų vadovams stinga kompentencijos, nes jie sukritikavo iš tiesų, mano galva, apgailėtinai neparengtą, nelaiku pateiktą ir painią naująją etatinio mokytojų apmokėjimo tvarką, daugelis puikių vadovų pasiryžę padėti pareiškimus ant stalo. “Žinote, tiek stažo turiu pakankamai, tiek ir amžius toks, kad bet kada galiu išeiti į pensiją, aš dar noriu kokybiškai pagyventi, o ne aukoti sveikatą dėl politikų paikysčių. Jei mūsų vadovaujamos mokyklos, kurios yra tiek reitingų viršūnėse, tiek mokiniai ir tėvai veržte veržiasi, kad nebegebame priimti visų pas mus norinčių mokytis vaikų, premjero nuomone, liudija, kad mes esame nekompetentingi, lai ateina kompetentingesni”. Taip kone vienu balsu kalba ne vienos mokinius į sėkmę vedančios mokyklos vadovas.Priminsime, kad trečdalis visų ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir ketvirtadalis bendrojo ugdymo mokyklų direktorių yra vyresni nei 60 metų. Bet dauguma jų yra tikri profesionalai.O štai švietimo ir mokslo ministrė šio premjero antausio geriausių šalies mokyklų vadovams išvakarėse savivaldybių merams bei švietimo skyrių va

[\/]

2018-09-12

[\/]

2018-09-10
Nors yra posakis, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tačiau kartais pasižiūrėti verta, ypač jeigu tą arklį dovanoja politikai ir jeigu jis labai primena kitą vaizdingą palyginimą: „Teoriškai arklys, o praktiškai nesikelia“.Taigi šių metų liepos mėnesį Vilniaus meras labai skambiai pareiškė, kad sostinės savivaldybė yra fantastiškai moderni bei itin dosni ir Vilniaus šeimoms dovanoja ypatingą dovaną - visi sostinės pradinukai mokyklose nemokamai  bus užimti iki vakaro.Žinoma, nėra gerai, kad tokios dovanos dovanojamos tik prieš savivaldos rinkimus ir kad tai yra vienas pagrindinių dabartinių valdančiųjų priešrinkiminių kozirių, bet iš tikro pati idėja yra šauni ir tikrai pažangi. Kad viskas neatrodytų kažkaip primityviai, visas šis projektas buvo apkaišytas skambiomis frazėmis, esą visoje Lietuvoje tik 40 mokyklų pasiryžo išbandyti visos dienos modelį, o štai Vilniuje visos mokyklos jau nuo šio rugsėjo ima įgyvendinti šį prograsyvų modelį.Taigi, pirminis įspūdis nuostabus, idėja gera ir palengvinimas tėvams didžiulis.Bet grįžkime į žemę, į Lietuvą. Priminsime, kad ši naujiena buvo paskelbta liepos viduryje, kai mokyklų vadovai ir mokytojai atostogavo. Įsakymai mokyklas pasiekė rugpjūčio mėnesį, o aplinkraščiai, kaip naujoji tvarka turėtų veikti, rugsėjo 5 d. Nors nuo rugsėjo 5 d. viskas jau turėjo pradėti veikti. Todėl dabar prailgintos dienos grupės, arba minėtoji visos dienos mokykla pradės veikti tik nuo rugsėjo 17 d. Taigi tėvai apgulę mokyklų administracijas ir iš širdies keikiasi, nes neturi, kur palikti savo pradinukų vaikų. Mat šiuo metu dar niekas neveikia.Paradoksalu yra ir tai, kad ir šiandien visiškai neaišku, kas praktiškai įgyvendins tą visos dienos mokyklos projektą. Tokių nelaimingų mokytojų ir direktorių, kokie jie yra dabar, neteko matyti nė vieną ankstesnių metų rugsėjo mėnesį. Nes nežinia yra totali: vis dar niekas neaišku dėl etatinio mokytojų apmokėjimo, lygiai taip pat neaišku ir kaip turėtų būti organizuojama visos dienos mokykla sostinės švietimo įstaigose.Mokyklų vadovams yra pasa

[\/]

2018-09-03

[\/]

2018-08-29

[\/]

2018-08-08

[\/]

2018-08-06
2011 m. Lietuvoje dažniau ar rečiau savanoriavo mažiau nei 15 proc. jaunuolių, o dabar to imasi jau daugiau nei 20 proc. jaunų žmonių. „Labai pozityvu, kad vis daugiau jaunuolių supranta savanorystės naudą ir ji tampa netgi madinga“, – teigia Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros atstovė Aistė Natkevičiūtė.Juolab kad dabar galimybių nepalyginamai daugiau nei prieš dešimtmetį. Ir kalbu tiek apie tarptautinę savanorystę, tiek apie savanorystę nacionaliniu mastu.Pavyzdžiui, per „Erasmus+“ programą ilgalaikę (nuo 2 iki 12 mėn.) tarptautinę savanorystę kasmet pasirenka daugiau nei 120 jaunų žmonių iš Lietuvos. Iš tikro jų galėtų būti gerokai daugiau.Nes tarptautiniu savanoriu gali tapti kiekvienas jaunas žmogus nuo 18 iki 30 metų. Savanoriškos tarnybos metu savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir atlieka pelno nesiekiančią ir vietos bendruomenei naudingą veiklą socialinėje, kultūrinėje, gamtos apsaugos, jaunimo ir visuomenės informavimo ar kitoje srityje.Gali kilti klausimas, o kam to reikia? Na, tiesiog tarptautinės savanorystės įtaka jauno žmogaus brandai, augimui, akiračiui, kultūrinei pajautai yra labai didelė. Be to, ji suteikia daug žinių, supratimo, profesinės patirties, išmoko planuotis gyvenimą, praturtina emociškai, atveria širdį, mažina agresyvumą ir vienija su kitais žmonėmis. Kartu ji išmuša iš galvos tokius žodžius, kaip „nenoriu“, „nebegaliu“, „man nuobodu“ ir pan.Pavyzdžiui, jei vaikinas ar mergina svajoja tapti veterinaru, verta pasavanoriauti gyvūnų prieglaudoje, o norintiems studijuoti geografiją apsispręsti padės savanorystė gamtos rezervate ar nacionaliniame parke. Be to, visai nepastebimai galima išmokti ir tos šalies kalbą.Labai norėtųsi, kad į šiuos privalumus atkreiptų dėmesį ir Lietuvos tėvai, labai svarbu, kad jie vaikų savanorystę vertintų ne kaip tuščiai praleistus metus ar gaišatį, o kaip daugybės galimybių šaltinį ir brandos resursą jų vaikui. Patikrinta tiesa yra ta, kad savanoriaudamas jaunimas išmoksta daugybės naudingų dalykų, kurių neišmoksta nei namuose, nei mokyk

[\/]

2018-08-01

[\/]

2018-07-30
Sunku patikėti, bet šiuo metu Lietuvos valstybė turi daugiau nei 28 tūkstančius nekilnojamojo turto objektų. Aktreipsime dėmesį, kad kalbame ne apie privačius asmenis, o apie Lietuvos valstybę.Bendras visų šių objektų plotas – daugiau nei 10,4 mln. kv. m.Jau dvidešimt aštuonerius metus iš įvairių tribūnų skelbiama, kad šis turtas nėra savitikslis, jis turėtų duoti naudą visuomenei ir turėtų būti racionaliai tvarkomas.Tačiau valstybė nėra išmintingas savo turto tvarkytojas. Tai po paskutinio audito ir jau ne pirmą kartą konstatavo ir Valstybės kontrolė. Iš tikro mūsų valstybės institucijoms tikrai nereikia nei 28 tūkst. statinių, nei 10,5 mln. kvadratinių metrų. Juolab žinant, kad tarp visų šių statinių yra 300 poilsio namelių, 160 pirčių, 2300 butų, netgi tvartai ar kiemo rūsiai. Kam visa tai valstybinėms įstaigoms?Juk išlaikyti visą šį nekilnojamąjį turtą kainuoja tikrai didelius pinigus. Per metus valstybės nekilnojamojo turto išlaikymo sąnaudos sudaro daugiau nei 180 mln. eurų. Ir ši našta, žinoma, gula ant mokesčių mokėtojų pečių.Paprastai valstybės ar savivaldybių turtas turėtų būti naudojamas tik siekiant tenkinti viešuosius interesus. O viešuoju interesu laikoma tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Taigi šis turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojamavadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais.Tačiau kaip konstatuoja Valstybės kontrolė, nedaugelis valstybės turto valdytojų suinteresuoti valstybės nekilnojamąjį turtą valdyti efektyviai: dažnai niekam neįdomu net kiek jo reikia funkcijoms atlikti.Dar daugiau. Niekas neaišku ir dėl ateities. Ilgalaikių gairių, kaip bus valdomas visas valstybės nekilnojamasis turtas, neturi nei jo savininkofunkcijas įgyvendinančios institucijos, nei šios politikos formuotoja Finansų ministerija. Lygiai taip pat neįvertinta ir kiek to turto galimaišnuomoti, ateityje plėtoti ar parduoti.Lietuvos laisvosios rinkos institutas metų metais skatina ir ragina parduoti kuo daugiau va

[\/]

2018-07-25

[\/]

2018-07-23
Dar 2015 m. Lietuvoje veikė 40 privačių mokyklų, dabar jų jau 57, tad per trejus metus – 17 naujų nevalstybinių mokymo įstaigų. Be to, nemažai mokyklų ūgtelėjo – iš pradinių tapo progimnazijomis ar pagrindinėmis, o progimnazijos išaugo iki gimnazijų. Dar keli steigėjai šiuo metu įsirenginėja patalpas ir jų mokyklos veiklą pradės nuo šių metų rugsėjo.Kas nulėmė šiuos pokyčius? „Panašu, kad tai liudija valstybinės švietimo sistemos krizę. Jeigu valstybinės mokyklos dirbtų gerai, privačioms nebūtų per daug erdvės reikštis ir plėstis. Bet dalis valstybinių mokyklų nebetenkina tėvų, todėl jie dairosi alternatyvų. O kai yra paklausa, tai ir pasiūla nesnaudžia, – pažymi Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. – Be to, dalis privačių mokyklų tikrai stengiasi. Kartu nevalstybinės mokyklos – puiki išeitis ir toms šeimoms, kurių vaikai dėl vienokių ar kitokių priežasčių iškrenta iš valstybinės sistemos.“Taigi privačių mokyklų Lietuvoje jau tikrai daug, beje, visos jos labai skirtingos: turime ir krikščioniškų, ir dirbančių pagal Montesori arba Valdorfo sistemas, yra lauko mokyklą, meninės pakraipos, ir mokyklų, kurios skirtos gabiesiems arba, priešingai, kur akcentuojami ne akademiniai pasiekimai, o gera savijauta.Tiesa, šeimoms labiausiai rūpi atsakymai į du klausimus: o kokia yra nevalstybinių mokyklų kokybė ir ar geras jose yra kainos ir kokybės santykis? Iš tikro, kaip ir tarp valstybinių, ir tarp privačių esama visko: ir pasigėrėtinos kokybės, ir tikrai silpnų ar bent jau niekuo neypatingų mokyklų. Akivaizdžiausiai tai matosi nagrinėjant privačias gimnazijas: bent dešimt jų tikrai stiprios ir aukštas pozicijas išlaiko ne vienerius metus. Tikrai gero vardo nusipelno aukštai reitinguose įsitaisiusios Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, taip pat Klaipėdos licėjus, Marijampolės Marijonų gimnazija, na ir visos kitos, kurios patenka į pirmą gimnazijų reitingo šimtuką: tiek Pranciškonų gimnazija Kretingoje, tiek „Saulės“ privati gimnazija Vilniuje, tiek Vilniaus

[\/]

2018-07-18

[\/]

2018-07-16
Prieš dviedešimt metų mes šaipėmės iš Latvijos, kurioje tėra vienas gyvybingas ir klestintis centras Ryga, bet ilgainiui ir patys tapsime panašūs, ir jau, tiesą sakant, tampame.Mums jau niekaip nepavyks pasiekti, kad gyvybingos būtų visos 60 Lietuvos savivaldybių. Deja, apie 10 jau nebeatgaivinamos nei pinigais, nei elektros šoku. Tačiau kitos dar gali atgyti. Na gerai – ne visos, bet bent vadinamieji dešimt apskričių centrų tikrai galėtų būti stiprūs.„Blogiausia, ką galime daryti, tai plaukti pasroviui ir stebėti, kaip mūsų vis mažėja, – mano Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas. – Bet gali būti ir kitaip. Tarkime, savo valstybės strategijoje iki 2030 m. ar savo Baltojoje knygoje galėtume apsibrėžti ir numatyti, kuo remdamiesi toliau statysime Lietuvą: ar sostine (kaip latviai), ar trimis didžiaisiais miestais, ar 10-ia apskričių centrų, ar dabar esančiais rajonų centrais.“Tačiau panašu, kad mums priimtinesnis plaukimi pasroviui kelias. Mes plačiai ir daug šnekame apie emigraciją iš Lietuvos, tačiau labai mažai nagrinėjame vidinę migraciją. Tiek jos priežastis, tiek ir pasekmes. Sutikite, kad jeigu tarkime iš Kupiškio savivaldybės kiekvienais metais išvažiuoja po 200 abiturientų, o po studijų grįžta vienas, tai apie tai reikia nebe šnekėti, o rėkti.Ir taip vyksta trijuose ktvirtadaliuose savivaldybių. Štai Tauragės rajono savivaldybėje 2000-aisiais metais buvo per 10 tūkst. mokinių, 2008 m. - 7700 mokinių, 2019 m. bus tik 4300 mokinių, o 2025 m. - džiaugtis reikės jeigu bus 3500. Tiesą sakant, net visoje Tauragės apskrityje, kurioje yra keturios savivaldybės, bendras tarkime dvyliktokių skaičius 2025 metais nesieks net tūkstančio.Svarbus ir dar vienas faktas - šiuo metu Lietuva yra sparčiausiai senstanti ir nykstanti valstybė visoje Europos Sąjungoje.Tad pasigirsta svarstymų, kad šiuo metu savivaldybių Lietuvoje tiesiog per daug ir gal labiau vertėtų telktis ir stiprinti visus dešimtį apskričių centrų, kurie šalyje išsidėstę gana tol

[\/]

2018-07-11

[\/]

2018-07-09
Šie metai švietimo srityje – virsmo metai. Ir ne tik aukštajame moksle, bet ir profesinių mokyklų sektoriuje. Iš tiesų reikšmingai keičiasi netgi profesinių mokyklų koncepcija ir mokinių srautai. Tiesiog iki šiol profesinės būdavo įpratusios važiuoti senais bėgiais: noriai jaunuolius mokydavo nors ir po kelis kartus, o į suaugusiųjų mokymą žvelgė abejingai.Prieš aiškinant pokyčius, svarbu suprasti dvi sąvokas. Profesinis mokymas būna pirminis ir tęstinis. Pirminis teikiamas asmenims, turintiems pagrindinį, taip pat vidurinį išsilavinimą, ar asmenims, neturintiems vidurinio ar pagrindinio išsilavinimo. O tęstinis mokymas teikiamas vyresnio amžiaus asmenims, jau turintiems kvalifikaciją, tačiau norintiems ją tobulinti ar įgyti kitą profesiją.Pirminio profesinio mokymo įstaigose kartu su kvalifikacija galima įgyti ir pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą. Pirminis profesinis mokymas gali trukti 1–3 metus ir kadangi dažniausiai į profesines mokyklas jaunuoliai stoja po dešimtos klasės, paprastai jie mokosi po trejus metus ir taip įgyja tiek vidurinį išsilavinimą, tiek ir profesiją. Ši mokymo forma profesinėms mokykloms pati naudingiausia, todėl ir labai patraukli, nes tokie mokiniai mokyklai užtikrindavo garantuotą finansavimą iš biudžeto trejus metus. Ir tai joms taip patiko, kad pirminį profesinį mokymą (tai yra išplėstą variantą) jos ėmė siūlyti ir vykdyti net ir asmenims, kurie jį kartą jau baigė. Taip pat ir tiems, kurie jį baigė tris ar net keturis kartus. Ir tokių besimokančiųjų buvo ne taip ir mažai – tūkstančiai. Jie po kelis kartus mokydavosi to paties, ne paslaptis, dažnai „mokydavosi“ taip ir neateidami į profesinę mokyklą, kartais „mokiniais“ tapdavo ir senjorai iš senelių namų, o pinigai iš biudžeto tekėdavo nenutrūkstamu upeliu.Bet, šiemet įsigaliojus naujos redakcijos Profesinio mokymo įstatymui, dauguma ankstesnių landų buvo užkamšytos. „Dabar jau aiškiai apibrėžta, kas ir kada profesinėse mokyklose galės mokytis nemokamai. Tai yra dvi profesijas profesinėje mokykloje jau įgiję asmenys daugiau nebegau

[\/]

2018-07-02
Vyresniųjų klasių mokiniai Lietuvos mokyklose nuolat karštligiškai ieško atsakymų, kokios profesijos bus perspektyvios po trejų, penkerių ar dešimties metų. Tai rūpi ir abiturientų tėvams bei mokytojams.Atrodo, kai viskas taip sparčiai keičiasi, prognozavimas darosi nebeįmanomas.Taip, prognozuoti atskirų profesijų ateitį sunku, bet tendencijas prognozuoti galima. Todėl nors prognozės dabar bendresnės nei prieš dešimtį metų, tačiau jų gausu ir į jomis kliautis galima. Ir jos bent jau padeda išvengti klaidų.Taigi, kaip skelbia „Forbes“, kadangi visuomenė visame pasaulyje sparčiai sensta, aišku tai, kad ir po penkerių, ir po dešimties metų reikės daug sveikatos priežiūros specialistų (pradedant gydytojais, slaugėmis ir baigiant odontologais ar genetikais; prognozuojama, kad po dvidešimties metų išsivysčiusios valstybės kone trečdalį BVP skirs sveikatos apsaugai). Lygiai taip pat ir po penkerių, ir po dešimties metų reikės nemažai žemės ūkio specialistų (nes žmonės visada valgys). Vis daugiau ateityje reikės ir skirtingų technologijų asų, nes jos mūsų gyvenime įsigali ir įsigalės vis labiau.Na, o praėjusiais metais smegenų centro „McKinsey Global Institute“ mokslininkai įvertino, kaip iki 2030 metų kompiuterizacija, automatizavimas ir robotizacija perbraižys profesijų žemėlapį. Studijoje buvo aptartos daugiau nei 800 skirtingų profesijų perspektyvos ir panaudota statistika iš daugiau nei 40 pasaulio valstybių.Galiausiai prieita išvados, kuri tarsi ir nėra tokia baisi, kad tik mažiau nei penkiuose procentuose profesijų žmonės gali būti visiškai pakeisti robotais ar kompiuteriais. Tačiau net šešios iš dešimties šiandien egzistuojančių profesijų turi bent trečdalį užduočių, kurias būtų galima visiškai kompiuterizuoti ar automatizuoti. Tai reiškia, kad net jei robotai kol kas mūsų nepakeis, jie stipriai perkesi mūsų profesijas. Dar daugiau, iki 2030 metų automatizavimas galėtų sunaikinti arba neatpažįstamai pakeisti iki 800 mln. darbo vietų visame pasaulyje – tai palies beveik trečdalį visų pasaulio darbuotojų.Čia svarb

[\/]

2018-06-27

[\/]

2018-06-25

[\/]

2018-06-18
Vos 43 proc. moksleivių savo pasirengimą siekti aukštojo išsilavinimo vertina teigiamai. 37 proc. moksleivių pasirengimą vertino neutraliai, o 13 proc. – neigiamai. Tai paaiškėjo iš Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikto tyrimo.Pasirengimą studijuoti geriausiai vertina gimnazijų mokiniai, beveik pusė jų teigia esą pasirengę siekti aukštojo išsilavinimo. Trečdalis gimnazistų pasirengimą vertino neutraliai, kas dešimtas – neigiamai. Prasčiausiai pasirengimą aukštojo mokslo studijoms vertina profesinių mokymo įstaigų moksleiviai. Tik 16 proc. jų jaučiasi galintys studijuoti, 39 proc. pasirengimą vertino neutraliai, beveik trečdalis – neigiamai.MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas atkreipia dėmesį, kad tik tik kas antras studijuoti planuojantis moksleivis savo pasirengimą vertina teigiamai.Taigi Lietuvos jaunuoliai yra gana savikritiški ir realiai vertina savo galimybes, tačiau galutiniai stojamųjų rezultatai į Lietuvos aukštąsias mokyklas nėra nei labai realūs, nei labai protingi. Iš tikrųjų kasmet į Lietuvos universitetus ir kolegijas įstoja maždaug du trečdaliai abiturientų. Vadinasi, tarp jų yra reikšminga dalis tų, kurie nemano, kad yra pasirengę studijoms aukštosiose mokyklose. Tačiau aukštosios mokyklos, vis dažniau akcentuodamos aukštojo mokslo masiškumą, sukuria įspūdį, kad studijoms aukštosiose mokyklose sutverti praktiškai visi.Šaunu, kad mūsų aukštosios mokyklos bent jau išsikristalizavo į dvi grupes: vienos yra tos, kurios priima bet ką, kas pas jas užeina. Ir tokių mokyklų Lietuvoje yra pakankamai net ir šiais laikais. O kitos aukštosios mokyklos pririma tik tuos jaunuolius, kurie peržengia gana aukštą kartelę, tai yra 3,6 stojamąjį balą į universitetus ir 2 balus – į kolegijas. Šios dvi aukštųjų mokyklų grupės tarpusavyje labai skiriasi tiek savo praba, tiek lygiu, tiek kokybe. Natūralu, kad skiriasi ir šių skirtingų grupių aukštųjų mokyklų absolventų lygis. Ir darbdaviai apie tai kalba gana atvirai. Kai kurių aukštųjų mokyklų diplomų

[\/]

2018-06-13

[\/]

2018-06-11
Jeigu tokie karščiai, kokie gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje buvo pas mus, būtų Vokietijoje, seniausiai būtų buvusi paskelbta ekstremalioji padėtis ir mokiniams būtų prasidėjusios vasaros atostogos. Taip praėjusią savaitę kalbėjo viena pažįstama mokytoja iš Vokietijos, stebėdama, kas vyksta Lietuvos mokyklose, kurių klasėse ištverti sunkiau nei lauke: nuo karščio mokiniai negeba susikaupti net vienai pamokai, o tose mokyklose, kur neleidžiama ateiti be uniformų, vaikai stačiai alpėja, nes be karščio dar prisideda ir tvaikas, kurį skleidžia besilydančios (ypač pietų pusėje esančių langų) žaliuzės, pirktos viešojo konkurso būdu, pagal pigiausios kainos pasiūlymą.Tuo tarpu Lietuvoje viskas kitaip. Švietimo ir mokslo ministerija nerišliai išvedžioja, girdi mokyklos privalo užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams mokytis bet kokiomis oro sąlygomis.    „Gyvename tokioje klimato zonoje, kurioje itin dideli karščiai nėra būdingi, nors karštų dienų per mokslo metus juk pasitaikydavo ir anksčiau“, – kalba švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius.Tiesa, tiek pasaulio, tiek Lietuvos klimatologai jau antras dešimtmetis kalba, kad dėl klimato atšilimo vasaros karštės, o ir kiti metų laikai keisis. Taigi, tam tiek ankstesnių kadencijų švietimo strategai, tiek savivaldybės turėjo laiko pasiruošti ir įrengti bent mokyklų salėse kokybišką kondicionavimą. Bet, matyt, visi galvojo, kad tai nutiks ne jų kadencijos metais, tai kam čia sukti galvą.O štai švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė socialiniuose tinkluose aiškinasi, girdi, abiturientams niekas nedraudžia į egzaminus įsinešti vandens. Tuo tarpu Prezidentės patarėja švietimo klausimais, kurios atžala šiemet laiko abitūros egzaminus, teigia priešingai – mokyklos draudžia įsinešti vandens buteliukus.Ministerijos vadovybė gi egzamino išvakarėse išplatino pranešimą, girdi, mokyklos privalančios užtikrinti higienos normų laikymąsi: mokyklų - egzaminų centrų salėse pastatyti ventiliatorius ir vėdinti patalpas.Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kas jau kas

[\/]

2018-06-06

[\/]

2018-06-04
Lietuvos kolegijoms šių metų stojamieji bus kitokie, mat bent valstybinėms šioms aukštosioms neuniversitetinėms mokykloms ženkliai padidintas valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius. „Visi šiemet mokyklas baigsiantys jaunuoliai, kurie išlaikys 3 brandos egzaminus: mokyklinį arba valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros bei valstybinį matematikos brandos egzaminą ne mažesniu įverčiu nei 25 balai, taip pat valstybinį užsienio kalbos egzaminą ir įveiks 2 balų stojamąją kartelę, iškeltą kolegijų studentams, turi šansą studijuoti nemokamai. Ypač jeigu jie rinksis tas studijų kryptis, kurios įvardintos kaip prioritetinės“, – pažymi LAMA BPO prezidentas prof. Pranas Žiliukas.O prioritetinėmis laikomos inžinerinių, technologinių mokslų srities, fizinių bei agrarinių mokslų sričių kryptys. Numatoma, kad valstybės finansavimą šiemet gaus apie 16,7 tūkst. universitetų ir kolegijų bakalauro studijų studentų, tai 2,2 tūkst. daugiau nei pernai.Tiesa, iki šiol technologinės krypties studijas Lietuvoje rinkdavosi mažai jaunuolių ir iš esmės visi, kurie atitikdavo reikalavimų minimumą, tai yra įveikdavo numatytą stojamojo balo kartelę ir išlaikydavo reikalingus egzaminus, studijų finansavimą gaudavo.Beje, tie, kurie pasirinks įvairias inžinerinės, technologinės krypties studijas, ne tik gali tikėtis nemokamų studijų, bet ir garantuotos darbo vietos“, – pabrėžia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktoriaus pavaduotoja Anna Limanovskaja.Šiuo metu įvairių krypčių inžinieriai, kaip sakoma, ant bangos. Pavyzdžiui, absoliuti dauguma technologinių, inžinerinių profesijų paskutinių kursų kolegijų studentai jau dirba, o tie, kurie dar nedirba, baigiamųjų darbų gynimosi metu paprastai sulaukia pačių komisijos narių siūlymų įsidarbinti. Ir tie siūlymai nėra šiaip darbeliai. Siūlomos iš tiesų geros pozicijos pažangias technologijas vystančiose įmonėse, na ir atlyginimai tikrai geri.O štai Panevėžio kolegijos direktorius dr. Gediminas Sargūnas antrina, kad inžinierių poreikis yra toks didelis, kad jų kolegija jau susiaurino

[\/]

2018-05-28
Mažiau nei pusė – tik tiek Lietuvos mokinių teigia mokykloje nesusiduriantys su rimtesnėmis problemomis. O maždaug 55 proc. vaikų ir jaunuolių į ją keliauja tarsi į karą ar mūšį, kur juos užgriūva problemos problemėlės (ypač daug tokių vaikų provincijos regionų mokyklose). Iš žiniasklaidos gali susidaryti įspūdis, kad didžiausia bėda, su kuria šiandien susiduria moksleiviai Lietuvos mokyklose, yra patyčios, tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas, nes tiesiogines patyčias teigia patiriantys 5,8–11,3 proc. apklaustų mokinių (nelygu amžiaus grupė).Pasirodo, esama kur kas rimtesnių bėdų. Viena didžiausių iš jų yra triukšmas, netvarka, nedarbinga aplinka pamokose ir klasėje įsivyravusi nuostata, kad mokytis yra tiesiog nemadinga ir neprasminga. „Dėl to labiausiai skundžiasi tie vaikai, kurie ir gali, ir nori mokytis, ir kurių pasiekimai patys aukščiausi. Beje, tokių tikrai daug – net penktadalis visų apklaustų aštuntokų“, – paaiškina Nacionalinio egzaminų centro direktorės pavaduotojas dr. Pranas Gudynas.Kiti tyrimai mums siunčia dar niūresnius signalus – pasirodo, net 47,5 proc. apklaustų mokinių teigia, kad pamokų metu jų klasėje būna nedarbinga aplinka (mokiniai užsiima pašaliniais darbais, triukšmauja). Atkreiptinas dėmesys, kad ypač dažnai dėl šios problemos skundžiasi Vilniaus mokiniai. Sutikite, jei dėl to bėdoja daugybė gerai besimokančių vaikų, jiems tikrai metas padėti. Reikšmingi pokyčiai reikalingi ir dar vienoje srityje, nes net 7 proc. apklaustų mokinių (ir dauguma jų tikrai pažangūs) patvirtina, kad mokytojai visiškai nesistengia jų nei motyvuoti, nei sudominti ir nepadeda siekti mokslo aukštumų.Taip pat nemažai ketvirtokų (23,7 proc.) ir net aštuntokų skundžiasi norintys, bet vis dar nemokantys mokytis, be to, jų motyvacijos mokytis nepalaiko ir jiems nepadeda tėvai. Dalis tėvų netgi demotyvuoja aiškindami, kad dėl nieko jaudintis nereikia, esą štai jie nesimokė, nepersistengė ir visai gerai gyvena. Kol kas šie vaikai dar nėra prarasti, bet jeigu niekas nesikeis ir jiems nebus suteikta pagalba, artėdami

[\/]

2018-05-22

[\/]

2018-05-21

[\/]

2018-05-16

[\/]

2018-05-14
Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai? – tokį netikėtą klausimą pirmą kartą per visą savo gyvavimą išsikėlė Valstybės kontrolė. Ir ne tik išsikėlė, bet ir pateikė daugybę atsakymų bei argumentų. Kodėl netikėtą? Todėl, kad paprastai ji narplioja finansinius aspektus, o šį kartą pažvelgė giliau. Auditoriai dirbo ilgiau nei devynis mėnesius, išstudijavo kalnus dokumentų, aplankė 116 mokyklų (tai yra dešimtadalį visų šalies mokyklų) ir, deja, nupiešė gana niūrų paveikslą.Šiaip jau visokiausių tikrintojų nelabai kas mėgsta, nes jie visada išryškina įvairius trūkumus, tačiau jeigu šios auditorių išvados taptų savivaldybių merų, švietimo skyrių vedėjų ar mokyklų vadovų darbo knyga, jiems akyse nušvistų, jie daug ką suprastų, o supratę galėtų šį bei tą pakeisti, tai yra pagerinti. Kad suvoktų, kodėl jų vaikams neprieinamos aukštos kokybės švietimo paslaugos, su Valstybės kontrolės išvadomis susipažinti verta ir visiems mokinių tėvams – tada jie žinotų, ir ko gali reikalauti.Žinoma, savame kieme pranašu nebūsi, todėl nemažai mokyklų skeptiškai žvelgia į kritiką ir patarimus, tačiau net ir ne savo kiemo institucijos, konkrečiai: Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacija, vertindamos Lietuvos pažangą, nuolat kritikuoja šalį dėl negerėjančios ugdymo kokybės ir neefektyvaus švietimo finansavimo.O jis iš tiesų neefektyvus: štai 2014–2016 m. mūsų mokyklose išlaidos vienam mokiniui išaugo 10,7 proc., bet bendri mokinių ugdymo rezultatai negerėjo nė kiek. Neefektyvumą, tik jau kiek kitaip, savo kailiu labai konkrečiai jaučia ir dauguma mokytojų: kadangi Lietuvoje mokytojui vidutiniškai tenka mažiausiai mokinių visoje Europos Sąjungoje, kadangi mokytojų Lietuvoje dabar dirba daugiau nei 10 proc. per daug, tad jų krūviai nedideli, taigi ir atlyginimas menkas. Kalbant konkrečiai, 57 proc. šalies mokytojų uždirba nuo 400–800 Eur per mėnesį.Dar viena mūsų krašto yda yra ta, kad mokyklų pastatai dideli, o mokinių juose mažai, tad išpūsta infrastruktūra lemia, jog didelė dal

[\/]

2018-05-08
Komentuoja žurnalo "Investuok" vyr.redaktorius Liudvikas Gadeikis.

[\/]

2018-05-07

[\/]

2018-05-02
Komentuoja žurnalo IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

[\/]

2018-04-30
Mūsų aukštosioms mokykloms šie metai – tikras išbandymas: virsmai vyksta net keliose srityse. Dalis jų jungiasi, dalis ieško kitokių išgyvenimo alternatyvų, viena kolegija studentų jau nusprendė nebepriiminėti, kita vis mažiau patalpų skiria studentams, o vis daugiau – konferencijoms ir biurams.Bet tai tik nedidelė dalis pokyčių. Universitetų jungimasis šalyje vyko ne visai pagal Švietimo ir mokslo ministerijos planą (tiksliau, visiškai ne taip, negu buvo planuota), bet kai tiek interesų grupių, sunku tikėtis, kad bus kitaip, juk daug kas priklausė ne vien nuo ministerijos.Daugybę didingų tikslų išsikėlusią Švietimo ir mokslo ministeriją universitetai pergudravo, bet ji nusprendė atsigriebti kitoje srityje. Ministerija neatsitraukė nuo savo siekio kelti studijų kokybės kartelę ir tą daro principingai. Visų pirma, jau antrus metus iš eilės keliama stojamojo balo kartelė, ir tai išties teigiamai atsiliepė studijų kokybei (bent jau tose aukštosiose, kur šios kartelės paisoma). Kartu lygiagrečiai dar praėjusių metų vasarą Studijų kokybės vertinimo centrui buvo pavesta atlikti visų aukštųjų mokyklų studijų krypčių vertinimą ir laikinąjį akreditavimą. Atliekant šį vertinimą didžiausia reikšmė buvo suteikta mokslo parametrams, kuriuos pasvėrė Lietuvos mokslo taryba.Visas šis darbas vyko ilgokai, bet jau šių metų kovo 1 d. paaiškėjo rezultatai, kurie aukštosioms mokykloms, ypač universitetams, buvo tarsi šaltas dušas. Nes Studijų kokybės vertinimo centras konstatavo, kad atskirų krypčių ir net sričių (konkrečiai, socialinių ir humanitarinių mokslų) vaizdas yra ypač nykus, nes mokslo beveik nėra, arba jis vos įžiūrimas.Atrodytų, na ir kas, juk tai daugmaž buvo žinoma ir anksčiau. Tačiau šį kartą tai nulėmė kiekvienos aukštosios mokyklos krypties ir studijų programos ateitį. Trumpai tariant, visos kryptys buvo sudėliotos į tris lentynėles, tai yra: tos, kurios tenkina visus nustatytus reikalavimus (o tokių yra 51 proc.), tos, kurios akredituotos su papildomomis sąlygomis (jų – per ketvirtadalis. Ir jas teks skubiai stipri

[\/]

2018-04-25

[\/]

2018-04-24

[\/]

2018-04-23
Dažnas išmaniojo telefono savininkas jį patikrina apie 150 kartų per dieną, arba maždaug kas 6 minutes. Ir tik nedidelė dalis šių ekrano atrakinimų yra išties reikalingi bei naudingi. Bet dauguma vaikų ir jaunuolių taip nemano. Jie nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be telefono.Beje, dabartiniai mokiniai mano, kad šiais laikais galvų nebereikia apsunkinti žiniomis ir informacija, nes viską galima rasti išmaniajame. Tačiau, panašu, kad jie klysta ir, ko gero, tai tokio pat lygio pareiškimai kaip neišmanėlio svaičiojimai, esą nereikia mokytis daugybos lentelės, nes yra skaičiuotuvas. Iš tiesų tik mokantis ir įsimenant iš jauno žmogaus formuojasi išmintinga asmenybė. O mobilieji telefonai dar nė iš vieno vaiko nenulipdė visaverčio, gilaus, išmintingo asmens. Dar daugiau – jie nenuilstamai daugina išsiblaškiusių ir paviršutiniškų jaunų žmonių, kurie mano, kad dėl jų problemų ir bėdų kalti bet kas, tik ne telefonai. Skundžiamasi nežmoniškais krūviais mokyklose, pasibaisėtinais namų darbais ir projektais, griežtais mokytojais, bjauriais tėvais, vaikystės ir jaunystės neturėjimu, bet kuo, nors tuo pat metu randama laiko kiekvieną dieną po 3–7 valandas tūnoti telefone ar feisbuke. Tokiu elgesiu netaupomas savas laikas, na, ir negerbiami kiti žmonės, ypač mokytojai.Dar labiau į išmaniuosius telefonus panirę studentai – dauguma jų net nebesislepia ir telefonus laiko ant stalų. Vis daugiau studentų nebesugeba net paskaitos išsėdėti neįlindę į socialinius tinklus ar nepanaršę naujienų.Vieni paaugliai ir jaunuoliai neigia turintys priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių, kiti aiškina, jog tai – šios kartos bruožas, treti įrodinėja, kad bendraamžiai kitose valstybėse telefonuose tūno dar ilgiau. Tą, beje, patvirtina ir skirtingos apklausos.„Eurobarometro“ duomenimis, Europos Sąjungoje 70 proc. 12–13 metų vaikų ir 23 proc. 8–9 metų vaikų gyvenimo be mobiliojo telefono jau nebeįsivaizduoja. O Jungtinėje Karalystėje net 90 proc. 18–25 metų anglų telefoną nešiojasi visur ir visada, daugiau nei 40 proc. prisipažino, kad be telefono nega

[\/]

2018-04-18

[\/]

2018-04-17

[\/]

2018-04-16
Stebint pastarųjų 20-ies metų Lietuvos gyventojų sociologinių apklausų rezultatus galima pamatyti neįtikėtinų virsmų. Pasitikėjimas kai kuriomis institucijomis smuko kartais, bet kai kuriomis stipriai išaugo.Pirmiausia gal vertėtų aptarti tas, kuriomis žmonės pasitiki vis mažiau. Kaip liudija sociologinių tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausų rezultatai, nuo 1998 metų iki dabar, taigi per 20 metų, bene labiausiai žmonių pasitikėjimas sumenko politinėmis institucijomis, nors jis ir taip buvo nedidelis. Tarkime, 1998 m. pasitikinčiųjų Seimu buvo dar 17 proc., o dabar jau tik 11 proc., o nepasitikinčiųjų – net 54 proc. Panašiai ir su Vyriausybe kaip institucija: prieš dvidešimt metų ja pasitikėjo 30 proc. apklaustųjų, o dabar – tik 21 procentas. Ką jau kalbėti apie partijas, kuriomis dabar pasitiki vos 7 proc. respondentų.Postipriai svyravo ir pasitikėjimas Prezidento institucija – nuo 84 iki 26 proc. pasitikinčiųjų. Dabar jis yra vidutiniškas ir siekia 53,5 proc.Iš tikro pasitikėjimui politinėmis institucijomis daug įtakos turi skandalai, o dabar jų mūsų politinėje padangėje apsčiai.Liūdna, bet labai stipriai smuko ir pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida: kadaise jis siekdavo 80 proc., prieš dvidešimt metų - 66 procentus, o dabar – tik 37 proc. Taigi pasitikėjimas smuko daugiau nei du kartus, be to, žiniasklaida Lietuvoje prarado ir moralinio autoriteto pozicijas ir „paprastų žmonių“ gynėjos vardą.Blogiausia yra tai, kad Lietuvoje linkstama susitaikyti su menku pasitikėjimu atskiromis institucijomis. Ir tai pasakytina tiek apie politines institucijas, tiek apie žiniasklaidą. Pasitikėjimas jomis mažėja, arba nuolat yra žemas, tačiau ar nuo to, kas keičiasi? Regis, ne. O juk 1991 m. Aukščiausiąją Tarybą palankiai vertino net 52 proc. žmonių. Sociologai pabandė pasiteirauti, kodėl Lietuvos gyventojai nepasitiki Seimu, partijomis ir išgirdo tokias priežastis: Seimo nariai – savanaudžiai, kovoja tik už savo interesus, nevykdo pažadų, pjaunasi, barasi, meluoja, jiems nerūpi paprasti žmonės, Seime nesiliauja rietenos, Parl

[\/]

2018-04-11

[\/]

2018-04-09
Šiandien yra balandžio 9 d., taigi stojamieji ant nosies. Pabandykime įsijausti, ką šiandien išgyvena dvyliktokai. Ir šį jausmą tegalima apibūdinti vos trimis žodžiais: „Nerimas ir absoliuti nežinia“.Valstybės vizija neaiški, kokių profesijų atstovų Lietuvoje yra per daug, o kurių per mažai, niekas neskelbia, ką studijuoja dabartiniai studentai, taip pat niekas neinformuoja. Darbdaviai neužmiršta laikas nuo laiko „įspirti“ aukštosioms mokykloms ir eilinį kartą papriekaištauti, kad šios rengia visai ne tai, ko reikia darbdaviams, o absolventų lygis esąs tiesiog apgailėtinas. Tačiau iš tikro Lietuvos darbdaviai dosniai žarsto tik priekaštus, o kai patiems reikia įsitraukti, vienaip ar kitaip prisidėti, neria į krūmus. Nei jie skelbia prognozių apie atskirų profesijų perspektyvas, nei pristatinėja atskiras profesijas, kurios ką tik atsirado, ar kurių atstovų trūkumą Lietuvos darbdaviai jaučia. Neskelbia darbdaviai ir atlyginimų, kuriuos moka ar kuriuos pasižada mokėti. Nes užtektų darbdaviams duoti vieną kitą įsipareigojimą, vieną kitą pažadą ir ne tik pažadėti, bet ir tų pažadų laikytis, ir jaunuoliai juos išgirstų. Tiesa, jeigu būtų pažadėta minimali alga, tai klausančių nebūtų daug, bet jeigu koks stambus darbdavys ar jų grupė paskelbtų, kad Lietuvoje baigusiems gamybos technologijos ar mechanikos inžinerijos studijas jau po studijų būtų mokama 1200 eurų alga, tai šių specialistų trūkumo problema Lietuvoje greitai būtų išspręsta. Tačiau mūsų darbdaviai nenori įsipareigoti, jie mieliau pakritikuoja, pasišaipo iš mūsų aukštųjų mokyklų ir atsiveža dar keletą šimtų užsieniečių.Ką dar girdi ir jaučia mūsų abiturientai? Iš tikro jie girdi labai mažai informacijos, kuri yra tiesiog privaloma. Tarkime, AIKOS duomenų bazėje, kurioje jaunuoliai turėtų ieškotis visų Lietuvoje siūlomų studijų programų ir jas nagrinėtis, šiandien kabo užrašas „Nėra duomenų“. Ką ten jaunuoliai, šiandien net patys universitetai, kolegijos ir profesinės mokyklos skendi nežinioje ir vis dar nežino, ko jie mokys nuo šių metų rugsėjo pirmosios. Ir

[\/]

2018-04-04

[\/]

2018-04-03

[\/]

2018-03-28

[\/]

2018-03-27

[\/]

2018-03-26
Šiuo metu daugeliui dvyliktokų atsakingas metas – jau pats laikas galutinai apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo.Nors šiandien rinkdamiesi, ką ir kur studijuoti, jaunuoliai turi nepalyginamai daugiau galimybių, nei turėjo jų tėvai, nors galimybių ir studijų programų kiekis tiesiog verčia iš koto, tačiau labai daug jaunuolių ir dabar yra visiškai pasimetę, sutrikę ir blaškosi tarp skirtingų norų ir pasirinkimų. Tačiau jie turi išeitį. Dar daugiau, šiuo metu jaunuoliams nebūtina rinktis tik vieną profesiją. Iš tiesų jie gali rinktis dvi, tris ar net keturias profesijas. Ir visas jas įgyti per ketverius metus. Būtent tai siūlo tapkryptinės ir tarpdisciplininės studijos. O jų Lietuvos aukštosios mokyklos siūlo per 180 variantų.Sutikite, ši alternatyva labai patraukli. Tikrai išmintingiau yra per ketverius metus baigti technologijas ir vadybą, nei kiekvieną jų atskirai – per aštuonerius metus, arba tikrai geriau per ketverius metus baigti mechatroniką, nei tris jos dalis – mechaniką, automatiką ir elektroniką – kalti dvylika metų.Tyrimai rodo – kuo toliau, tuo labiau pasauliui reikės žmonių, kurie gali derinti „kietuosius“ ir „minkštuosius“ gebėjimus, pavyzdžiui, matematikos žinias ir komunikacinius įgūdžius. Paprasčiau tariant, plotis, bet kartu ir gylis geriau nei paviršutiniškumas ir siaurumas.„Tiesą sakant, tarpdiscipliniškumo daugėja visur: ir moksle, ir mene, ir versle. Ir tai pažangu, nes iš to atsiranda inovacijos. O norint atliepti šiuolaikinio verslo ir pramonės poreikius, tiek universitetams, tiek kolegijoms technologines ir inžinerijos žinias reikia derinti su fiziniais, socialiniais, humanitariniais mokslais, taip pat ir menais“,  – komentuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Studijų prorektorius Romualdas Kliukas.„Beje, šiuo metu ir įprastos studijų programos visai kitokios, nei buvo prieš 20 ar 30 metų, kitaip tariant, ir vienakryptės studijos turi daugybę tarpkyptiškumo elementų. Tarkime, jeigu dabar žmogus studijuoja inžineriją, tai jis gaus ne tik inžinerijos, bet ir kitų dalykų pagrindus:

[\/]

2018-03-21

[\/]

2018-03-20

[\/]

2018-03-14

[\/]

2018-03-13

[\/]

2018-03-12
Bendraujant su tūkstančiais Lietuvos mokinių galima matyti, kad šiais laikais kiekvienoje mokyklos klasėje yra po savą „Marką Zuckerbergą“, „Eloną Muską“, „Billą Gatesą“, „Larry Page“, ar „Steve Jobsą“. Kiekvienas jų svajoja sukurti savo „Facebook'ą“, „Teslą“, „Google“ ar „Apple“. Kiekvienas svajoja nustebinti pasaulį ir tapti garsiu, na ir žinoma turtingu. Kitaip tariant, mokykloje daugumai vaikų nei mokslas, nei technologijos, nei kūrybiškumas neatrodo atgrasūs. Priešingai, - labai patrauklūs. Nes jie mato kaip per tai galima prasimušti, galima keisti pasaulį, o daliai rūpi, kad per tai galima praturtėti.Tačiau kažkuriuo metu vis dėlto įvyksta lūžis ir daugybė potencialių jaunuolių nuo mokslo, technologijų ir kūrybos nusisuka. Kažkuriuo metu jiems tiesiog paaiškėja, jog sėdint namie prie kompiuterio ir žaidžiant ar šešias valandas per dieną sėdint išmaniajame telefone, savaime stulbinamos idėjos tiesiog nešauna, ir be pastangų pasaulio nenustebinsi. Tiesiog reikia nerti į mokslo vandenis, reikia juodo ir ilgo darbo, dažniausiai matuojamo dešimtmečiais, ir tik tolimoje ateityje gali tikėtis kažkokio proveržio.Bet daugumai jaunuolių visko norisi čia ir dabar, tad jie numoja ranka į ankstesnes savo svajones ir veja šalin mintį savo ateitį sieti su mokslu. Todėl Lietuvoje turime tikrai mažai jaunųjų mokslininkų, tikrai mažai jaunuolių renkasi doktoranto kelią. Šiuo metu Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka kiek daugiau nei tūkstantis doktorantų, o štai Švedijoje vienam milijonui gyventojų tenka 2500 doktorantų.Kas jaunuolius atgraso nuo mokslininko karjeros? Priežasčių esama bent kelių. Visų pirma, finansinės perspektyvos. Doktorantų stipendijos mūsų valstybėje menkos ir neleidžia pragyventi, o ir po jos, pirmaisiais metais, jauniesiems mokslininkams šviečiasi tik vargo vakarienė, nes jų alga nesiekia net 600 eurų. Taigi, nuėję į banką jie net negali gauti paskolos būstui. Tikriausiai žinote ne vieną doktorantą, kurie dėl nepriteklių doktorantūrą metė, nes neįmanoma normaliai dirbti ir rašyti mokslinį darbą

[\/]

2018-03-07

[\/]

2018-03-06

[\/]

2018-03-05
Per pastaruosius penkerius metus teko aplankyti tikrai daug universitetų, kolegijų  ir profesinių mokyklų. Ir visur apimdavo jausmas, kad šių laikų studentai turi fantastines galimybes, bet šito jie dažnai neišnaudoja, o gal net ir nesupranta. Studijų sąlygos Lietuvoje jau daug kur puikios, kai kur net fantastiškos – moderniausios laboratorijos su naujausia įranga, turtingos bibliotekos, galimybė naudotis daugybe tarptautinių duomenų bazių, aukštųjų mokyklų ir profesinių mokyklų lankstumas, augantis tarptautiškumas, tarpkryptiškumas. Regis, ko daugiau reikia, tik švieskis, lavinkis, plėsk akiratį, pažinčių ratą ir stenkis per studijas į save susiurbti kuo daugiau gėrio ir naudos.Taigi kiekvienas turi tokias plačias galimybes, bet ar jomis pasinaudoja?Deja. Mažesnioji dalis. Iš tiesų šiuo metu studentus galima išskirti į dvi grupes: pirma, tai tie, kurie turi labai aiškius tikslus, planus ir jų siekia ir jiems tuos tikslus pasiekti dabar gerokai paprasčiau ir lengviau nei ankstesnių laikų studentams, nes galimybės šiais laikais praktiškai neribotos. O antra grupė, tai jaunuoliai, teturintys vienintelį tikslą - įgyti aukštojo mokslo diplomą. Gaila, bet tokių yra daugiau. Labai blogai yra tai, kad jie demotyvuoja aplinkinius, tai yra ne tik patys regresuoja, bet ir kitus tempia atgal.Prieš ketvirtį amžiaus aukštojo mokslo diplomo siekdavo maždaug ketvirtadalis abiturientų, taigi ir atranka būdavo didesnė, ir studento statusas tuomet būdavo prestižiškesnis. Dabar tiek į universitetus, tiek į kolegijas patenka maždaug per 70 procentų abiturientų, taigi aukštasis mokslas tapo masiniu, o studento statusas ir įvaizdis stipriai sumenko. Šiandien į studentą žvelgiama jau visai kitaip nei buvo žvelgiama prieš 30 metų, ar juolab tarpukaryje. Ir prie to labiausiai prisidėjo tie, kurie į universitetus ateina tik diplomo ir kuriems tas diplomas reikalingas tik pasipuikavimui. Darbdaviai teigia, kad ankstesnių laikų ir dabartinių laikų diplomų vertė esmingai skiriasi. Todėl vis daugiau darbdavių iš potencialių darbuotojų diplom

[\/]

2018-02-28

[\/]

2018-02-26
Ilgainiui Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, išplito daugybė klaidingų stereotipų bei mitų apie mitybą ir sveikatą. Apie tai prileista tūkstančiai knygų, bet tik mažuma jų remiasi moksliniais tyrimais. Tikrai daug leidinių paremti pseudo mokslu. Bet kadangi poreikis didžiulis ir kadangi neperskaičius, neaišku, ar knyga vertinga, ar niekalas, tad vidutinis statistinis pilietis perskaito 2-3 vertingas ir pagrįstas knygas, o šalia jų dar 4-5 niekalus, ant viršaus dar pabarsto keliasdešimt straipsnių iš interneto, kurių absoliuti dauguma prieštarauja vienas kitam ir taip, gana iškreiptai, formuojasi dažno šio laikmečio žmogaus supratimas apie maitinimąsi ir sveikatą.Nemažai daliai visai patinka mintis, kad valgyti galima viską, tik po nedaug, kad besirūpinantieji sveikata negyvena ilgiau nei tie, kurie ja nesirūpina ir apskritai labiausiai ateitį nulemia iš tėvų ir protėvių paveldėti genai. Toks savo neveiklumo ir abejingumo pateisinimas yra labai patogus, bet jis nėra teisingas.“Iš tikro genetika mūsų sveikatą lemia tik dešimčia procentų, – bet kokius išvedžiojimus nukerta profesorius iš Jungtinių Amerikos valstijų Johnas Kelly. – O 70 proc. mūsų sveikatos lemia ne kas kita, o mūsų valia, tai yra gyvensena, dar 10 proc. – aplinka ir 10 proc. – sveikatos priežiūros sistema.“Šis mokslininkas cituoja epigenetinius tyrimus, kurie įrodo, jog pakeitus gyvenimo būdą, tai yra pradėjus sveikai maitintis, aktyviai judėti ir tinkamai išsimiegoti, ligas lemiantys net 450 genų „išsijungia“ ir „įsijungia“ 50 genų, kovojančių su „kūno priešais“. Ir tai esą nutinka jau po trijų mėnesių. Epigenetikos mokslas, anot amerikiečio profesoriaus, įrodo, kad mes patys esame atsakingi už savo sveikumą.Net 80 proc. visų priešlaikinių mirties priežasčių yra nulemtos tik menkavertės mitybos, nejudraus gyvenimo būdo bei žalingų įpročių“, – antrina Jeilio universiteto profesorius Davidas Katzas. Jo žodžiais, žmonėms nustojus valgyti šlamštmaistį ir kardinaliai pakeitus gyvenimo būdą, sergančiųjų debetu sumažėtų 90 proc., širdies ir kraujagysli

[\/]

2018-02-21

[\/]

2018-02-20

[\/]

2018-02-19
Lankantis Lietuvos mokyklose, jose galima pastebėti didžiulių skirtumų. Visame kame: ir pastatuose, ir kabinetuose, ir įrangoje, ir mokinių santykiuose, ir atmosferoje. Bet šį kartą ne apie tai. O apie suaugusiųjų elgesį. Susidarė įspūdis, kad esmingai skiriasi užsieniečių ir lietuvių suaugusiųjų požiūris į mokyklas, į jų rėmimą ir į atsidėkojimą savo buvusiai mokyklai. Tiesą sakant, mūsų krašte švietimo mecenavimas, rėmimas ypač primityvus, praktiškai joks.Štai trys konkrečios istorijos. Tauragėje yra tokia klęstinti “Šaltinio” progiminazija. Ir prie jos klestėjimo labai stipriai prisidėjo amerikiečiai rėmėjai Linda ir Tonis Perizai, mokyklai per dešimt metų paaukoję 150 tūkst. eurų.Pasirodo, mokyklos rėmėja amerikietė Linda yra prieš šimtmetį emigravusios tauragiškės Rozalijos anūkė. O mintis paremti „Šaltinį“ kilo jos tuomet 92-ejų metų mamai Katerinai Simonai Mikals, norėjusiai pagerbti mirusį savo vyrą, Lindos tėvą, Baltramiejų Antaną Mikalauską - Mikalsą. Kuklioje emigrantų iš Lietuvos šeimoje gimęs L. Periz tėvas ypač vertino mokslą. Jis buvo kosmoso technikos inžinierius – mechanikas, JAV projektuodavęs ir pats montuodavęs raketų galvutes.Taigi, iš šių rėmėjų skirtų pinigų tauragiškiai įsirengė gamtos mokslų laboratoriją, dvi modernias kompiuterių klases, 15 interaktyvių lentų, mokyklos virtuvės įrangą ir baldus, spinteles – drabužines, įsigijo baldų ir instrumentų mokyklos orkestrui. Ir dar daugybę kitų inovatyvių dalykų bei erdvių, labai reikalingų mokiniams.O dabar antras pavyzdys. Iš visai kitos vietovės – iš Giedraičių gimnazijos Molėtų rajone. Šiame rajone, prie Giedraičių, kasmet po pusmetį praleidžia turtingas JAV žydas Steavas, kurio žmona lietuvė. Jau senokai mokyklos ir šios šeimos santykiai peraugo į draugystę, o vėliau ir į finansinį rėmimą. Šis verslininkas kasmet mokyklai paaukoja po 6 tūkst. eurų. Jam tai nedidelė suma, o mokyklai didelė paspirtis. Ji leidžia kiekvieną mokinį kasmet nuvežti į teatrą ir po du kartus į skirtingas kultūrines edukacines erdves Vilniuje arba Kaune. Tai stipria

[\/]

2018-02-13

[\/]

2018-02-12
Panašu, kad Vilniaus dailės akademija nesuvaldo viešųjų ryšių krizės. Skandalas vis labiau įsismarkauja: per savaitę po du tris kartus pateikiami vis nauji seksualinio ir psichologinio priekabiavimo atvejai; prabyla vis kiti garsūs menininkai – ne tik merginos, bet ir vaikinai, tuo tarpu rektorate olimpinė ramybė.“Atskirkite profesorių Joną Gasiūną nuo Vilniaus dailės akademijos”, - tai “Delfi” videokonferencijoje pareiškė akademijos galva, profesorius Audrius Klimas.Bet ar tikrai turėtume tai atskirti?Jo vadovaujama aukštoji mokykla kaltinama vienais sunkiausių nusikaltimų prieš jaunus žmones, o jis teigia, kad reikia atriboti jo bei jo pirmtakų nusamdytus dėstytojus nuo aukštosios mokyklos reputacijos.Rektorius, kuriam svarbi jo vadovaujamos aukštosios mokyklos reputacija, turėjo jau pirmą skandalo dieną surengti spaudos konferenciją, sukviesti žurnalistus ir viešai atsiprašyti visų buvusių ir esamų studentų bei jų tėvų ir užganėdinti, kad tai daugiau niekada nebepasikartos.Tuo tarpu dabar rektorius lyg kokį užkeikimą kartoja, kad jis nežinojęs, kas dedasi už rektorato sienų. Nors kiti Vilniaus dailės akademijos darbuotojai teigia, kad to neįmanoma nežinoti ir rektoratas žino kur kas daugiau nei iki šiol paskelbta.Negana to, rektorius parlamentinės komisijos nariams pareiškė, girdi jo vadovaujamoje Dailės akademijoje skandalus inspiruoja tai, kad daugybė studentų bei dėstytojų lankosi pas psichikos sveikatos specialistus.Po tokių rektoriaus paaiškinimų, komentarų nebelieka. Dauguma iki šiol girdėtų pateisinimų ir pasiteisinimų kažkokie paranormalūs. Juk jeigu gydytojai, remdamiesi medicinine paciento diagnoze, leidžia konkrečiam dėstytojui dėstyti, o studentui studijuoti, vadinasi, negali būti nė kalbos apie jų sveikatos būklę. Dar daugiau: gal šios aukštosios mokyklos vadovai nepastebėjo, bet sovietmetis, kai bet koks valdžiai neįtinkantis asmuo sulaukdavo diagnozės esą jis pakrikusios psichikos, seniai baigėsi.Aš mėginu įsivaizduoti, kas dedasi tėvų, kurių vaikai kada nors studijavo tapybą Vilniaus dailės ak

[\/]

2018-02-07

[\/]

2018-02-06

[\/]

2018-02-05
Socialinis kontekstas – tai naujas Lietuvos švietimo užkeikimas. Juo tarsi XXI a. figos lapu savo neveiklumą, negebėjimą ar nenorą spręsti įsisenėjusių švietimo vočių, mokyti sunkiau gyvenančių vaikų, dangstosi ir kartoja absoliuti dauguma mokytojų, švietimo valdininkų ir net politikų.Ir tada randa visų problemų šaknį – pasirodo, tai reitingai. Girdi, jei nebūtų reitingų, viskas būtų gerai. Taip gerai, kaip Suomijoje.Bet juk tokios išvados yra vėjai. Ir iki reitingų mokyklos Lietuvoje skyrėsi labai stipriai ir tikrai ne reitingai lemia, kad tie skirtumai nuolat tik didėja.Ir iki reitingų atsiradimo tiek politikai, tiek kiti apsukresni tėvai, tiek švietimo funkcionieriai, prieinantys prie švietimo statistinės informacijos savo vaikus vedė tikrai į ne šalia namų esančias, o į geriausias mokyklas.Švietimo politiką formuojančių valdininkų nelaimei, atsiradus reitingams, ši ribotam žmonių ratui prieinama informacija, tapo vieša. Ir, o, varge, dabar reitingai visiems tėvams parodo, kam jie patiki savo brangiausio turto, savo vaikų ateitį. O tėvai nenori, kad jų vaikai mokytųsi ten, kur mokytojai ir mokyklų administracijos dangstosi figos lapais, todėl jų vaikai balsuoja kojomis į tas mokyklas, kuriose vaikas ir jo ateitis yra prioritetas.Dar daugiau: reitingai parodo, kad švietimo valdininkija nieko nesprendžia, kad mažėtų atotrūkis tarp elitinių mokyklų ir tų, kuriose mokosi vaikai, kurių nepriima prestižinės mokyklos.Dažniausias priekaištas kurį, girdime, kad mes lyginame morkas su obuoliais ir kad visai nevertiname socialinio bei ekonominio konteksto. Dėja, tai nėra tiesa. Obuolius mes lyginame su obuoliais ir morkas su morkomis. Tai yra, tarpusavyje lyginame tik pradines mokyklas, tik progimnazijas, tik pagrindines mokyklas ir tik gimnazijas. Ir atskiriame tas mokyklas, kurios mokinius atsirenka nuo tų, kurios mokinių nesirenka ir priima visus pagal gyvenamąją vietą. Vertiname ir mokyklos dydį, ir socialinį kontekstą, daugybę parametrų, bet net ir viską įvertinus matyti, kad skirtumai tarp mokyklų yra milžiniški i

[\/]

2018-01-31

[\/]

2018-01-30

[\/]

2018-01-29
Per pastaruosius trejus metus daugiau nei 20 Lietuvos mokyklų įsirengė 3D klases. Į pamokas šiose klasėse veržiasi visi mokiniai. Ir svarbiausia, kad jose daug išmoksta.“Iš tiesų vaikus biologijos pamokos 3D klasėje labai traukia, skatina domėtis, o vaizdumas padeda įsigilinti“, – teigia Rokiškio J. Tūbelio progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas.„Mūsų mokinių motyvacija irgi keičiasi tiesiog akyse”, - sako Raseinių Šaltinio progimnazijos direktorės pavaduotoja Jolanta Stankaitienė. Naudodami 3D technologijas raseiniškiai mokomi ir anglų kalbos, ir fizikos, ir astronomijos, o pradinukai – matematikos ir pasaulio pažinimo.Priminsime, kad 3D klasės principas analogiškas 3D kinui, kai su specializuotais akiniais yra matomi erdviniai vaizdai ir sukuriama galimybė virtualiai pažinti reiškinius, procesus: pavyzdžiui, regėti smegenų veiklą, matyti molekulių dalijimosi ir jungimosi procesus, stebėti lapo augimą, įvairiausius cheminius bandymus ar erdvinių figūrų pjūvius.„Bet tai tikrai nėra žaidimas. Tai priemonė, kad mokymasis taptų efektyvesnis ir greitesnis. Kartu tai didžiulė pagalba ir mūsų vaizduotei. 3D klasėje iš pažiūros „sausas“ mokslas tampa kur kas įdomesnis“, – dėsto Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė. Tačiau šios klasės turi ir vieną trūkumą – jos yra gana brangios. Būtent gana didelė kaina ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl 3D klasės Lietuvoje plinta lėtai. Daugybė ne tik mokyklų, bet ir ištisų rajonų dar ne tik kad jų neturi, bet ir neplanuoja įsirengti, ir net neįsivaizduoja nei 3D klasių privalumų, nei kaip jose vyksta pamokos.Nors šios technologijos smarkiai keičia pamokų kokybę, efektyvumą ir rezultatyvumą. Ypač tai pasakytina apie biologijos, geografijos, chemijos, fizikos, anglų kalbos ar matematikos pamokas. „Aišku tai, kad 3D technologijos nė vieno nepalieka abejingo, į tokias pamokas veržiasi net nemotyvuoti mokiniai. Svarbu tai, kad jos padeda greičiau įsisavinti informaciją. Kontroliniai rodo, kad ir rezultatai per metus pagerėjo maždaug 15 procentų. Ypač – geo

[\/]

2018-01-24

[\/]

2018-01-23

[\/]

2018-01-22
Nuo šių metų sausio trečdaliu, tai yra 2 mln. 800 tūkst. eurų padidėjo neformaliojo švietimo, tai yra įvairios popamokinės veiklos, kurią organizuoja ne mokyklų mokytojai, finansavimas. Iš viso savivaldybės šiemet gaus net 11 mln. eurų vaikų neformaliojo švietimo krepšeliui finansuoti.Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė išreiškė lūkestį, kad nuo šiol savo įtraukios popamokinės veiklos paslaugas, būrelius galės siūlyti dar daugiau nevyriausybinių organizacijų bei laisvųjų mokytojų; be to, daugiau vaikų galėsią kokybiškai ugdytis, lavintis po pamokų, gilintis į tas veiklas, kurios juos traukia, padeda atskleisti jų talentus.Bet ar iš tikrųjų yra taip? Ar tikrai kiekvienas vaikas nuo šiol gaus kas mėnesį jam priklausančius vidutiniškai 15 eurų bet kokiam jo norimam būreliui, kurį organizuoja jo miesto neformalios švietimo veiklos organizatoriai, tarkime, skautai, maltiečiai, šauliai, programuotojai, robotikos entuziastai, kovų menų atstovai ir kiti? “Deja”, - sako Judita Akromienė, Švietimo nevyriausybinių organizacijų tinklo koordinatorė, - Iš esmės niekas nepasikeis bent jau didmiesčiuose. Ir, pirmiausia, Vilniuje, kur didžiąją dalį visų neformaliojo švietimo krepšelio lėšų susižeria du iš biudžeto išlaikomi didžiuliai centrai, tai: Lietuvos vaikų ir jaunimo centras bei Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centras”.Tiesa, abiejų jų tiesioginė misija organizuoti vaikų neformalaus švietimo veiklą. Už tai šių centrų darbuotojai gauna atlyginimą, be to, valstybė sumoka už šių institucijų grandiozinių pastatų išlaikymą.Beje, kuomet 2014 m. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius su komanda rengė neformaliojo švietimo krepšelio koncepciją, vienas aktyviausių šios idėjos autorių buvo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vadovas Valdas Jankauskas.Ir jau anuomet kuluaruose buvo kalbama esą ministro bičiulis ne be reikalo taip stengiasi, kad atsirastų neformalaus švietimo krepšelis.Maža to, kaip šiandien pastebi nevyriausybininkė J. Akromienė, minėtų centriukų specialistai ne tik prisidėjo prie neformalau

[\/]

2018-01-16

[\/]

2018-01-15
Nors ir lėtokai, nors ir su visokiausiais trikdžiais, nors ir visiškai kitaip nei buvo planuota prieš metus, tačiau bent jau valstybinių universitetų reforma Lietuvoje vyksta. Kai kurie universitetai jungiasi noriau, kai kurie ne taip noriai, bet permainos matyti. Besidubliuojančių studijų programų taip pat mažėja. Vis svarbesni tampa kokybiniai parametrai, mokslo lygis.Tačiau aukštasis mokslas – tai ne vien universitetai, bet ir kolegijos. O štai jų stovykloje aiškumo gerokai mažiau. Tiksliau visai nėra. Nes šiandien visiškai neaišku, kas laukia ne tik valstybinių, bet ir privačių kolegijų.Tiek valstybinių, tiek privačių kolegijų akademinėms bendruomenės kyla klausimų, koks ateityje Lietuvoje apskritai bus kolegijų tinklas. „Mes nesuprantame, kodėl stiprias valstybines kolegijas siūloma jungti prie silpnų universitetų arba stiprias specializuotas kolegijas – prie stambių ir stiprių kolegijų, kuriose specializuotos aukštosios mokyklose paskęs“, – kalba privačios Vilniaus dizaino kolegijos vadovas Aldis Fledžinskas. Deja, į aukštųjų mokyklų bendruomenių argumentus neįsiklausoma, kolegijų vadovai ir atstovai žalio supratimo neturi, kokie ekspertai dirba reformos darbo grupėse, o privačios aukštosios mokyklos apskritai paliktos nuošalėje, su jomis niekas nesitaria.A. Fledžinskas pabrėžia, kad daugelio kolegijų dėstytojų nuotaikos šiuo metu tragiškos: dėl nesibaigiančių aukštojo mokslo permainų akademiniai darbuotojai yra netekę vilties. „Nesuprantama, kodėl taip nepasitikima akademinėmis bendruomenėmis, kodėl nepriimami jokie jų siūlymai“, – stebėjosi privačios kolegijos vadovas.Iš kai kurių politikų pasigirsta pasvarstymų, esą galbūt kai kurios valstybinės kolegijos bus jungiamos, paminimi ir galimi variantai, bet jie keisti ir negirdėti jokios argumentacijos, kam ir kodėl taip norima daryti. Tarkime, tiek Vilniuje, tiek Kaune norima sujungti po dvi stiprias kolegijas, o silpnų kolegijų jungti neplanuojama.Šio sektoriaus atstovai nesupranta nei tokių jungčių motyvų, nei naudos, nes šiuo metu valtybinių kolegijų Li

[\/]

2018-01-10

[\/]

2018-01-09

[\/]

2018-01-08
Pernai Lietuvoje pirmą kartą vyko Vidurio Europos matematikos olimpiada. Deja, mūsų šalies moksleiviai šiame tarptautiniame renginyje nepelnė nė vienos prizinės vietos.Tiesa, iš vasarą Brazilijoje vykusios tarptautinės matematikos olimpiados lietuviai parsivežė du bronzos medalius.Vis dėlto, kaip pažymi daugiausia mokinių tarptautinėms olimpiadoms parengiantys mokytojai, taip pat ir moksleivių tarptautinių olimpiadų kuratoriai, aukštesnieji bei aukščiausieji mūsų mokinių gebėjimai smunka. Ypač liūdnas vaizdas dėl matematikos, filosofijos, o jau ir dėl kai kurių gamtos mokslų. Tad kas nutiko?„Tiek mūsų mokinių valstybinių brandos egzaminų rezultatai, tiek pasiekimai tarptautinėse olimpiadose blogėja, nes vadovėliai lengvinami ir mokiniai per pamokas nebegauna spręsti rimtesnių uždavinių. Šiandien olimpiadininkai per papildomus matematikos užsiėmimus sprendžia tokius uždavinius, kokius jų tėvai ir seneliai sprendė per pamokas iš vadovėlio“, – sako daugybę mokinių tarptautinėms matematikos olimpiadoms parengusi matematikos mokytoja Zina Šiaulienė.  O juk moksle, kaip ir sporte, kuo labiau leidi reikalavimų kartelę, tuo žemiau sminga pasiekimai. O moksle, ypač matematikoje, mes taip ir elgiamės – paprastiname, lengviname siauriname etc.Išanalizavęs šiandieninius matematikos vadovėlius ir tuos, iš kurių 1975 m. mokėsi jis pats, Kauno technologijos universiteto gimnazijos matematikos mokytojas Leonas Narkevičius nustėro: dabartiniai penktokai šeštokai sprendžia tokius uždavinius, kokius jo kartos vaikai sprendė jau pradinėse klasėse. O kai kartelė nuleidžiama jau pradinėje mokykloje, vėliau ją kilstelėti vargiai sekasi.Z. Šiaulienės vertinimu, didelė blogybė ta, kad vadovėlius rašyti buvo patikėta visiems, kas tik turi iniciatyvos. Iš tikro taip neturėtų būti. Turime begales vadovėlių, kuriuos parašė įvairūs autoriai, tarp jų nemažai matematikos mokytojų entuziastų, bet jų kokybė apgailėtina, o klaidų kiekis pasibaisėtinas.Z. Šiaulienės manymu, vadovėlius turėtų rašyti ne mokytojai, o universitetų dėstytojai, tai yra

[\/]

2018-01-01
Su Naujaisiais metais Jus, tegul jie būna dar dosnesni pakylėjančių potyrių, atradimų, įžvalgų. O kartu tegul šie metai bus ir mokėjimo dalintis su kitais metai. Dalintis tiek materialiu, tiek nematerialiu gėriu, tai yra drąsinančiu žodžiu, įkvepiančiu pagyrimu, laiminančiu palinkėjimu.Iš tiesų sakyti kitam, ir nesvarbu kam, namiškiui ar kolegai, pavaldiniui ar mokiniui gerą žodį yra ne mažiau sunku nei atsisakyti dalies pajamų ir juos skirti labdarai, aukojimui.Metų gale teko kalbėtis su paaugliais savanoriais iš įvairių sostinės mokyklų, kurie didžiuosiuose prekybos centruose dalyvavo “Caritas” skirtoje akcijoje stokojantiems paremti.Buvo nepaprastai liūdna girdėti tai, ką jie pasakojo patyrę iš mūsų, suaugusiųjų, kurie buvome prašomi už auką įsigyti “Carito” žvakelę.Mes, suaugusieji, dažnai plakame savo vaikus, mokinius, studentus esą jie savanaudžiai, neempatiški, nelinkę tarnauti, į mus, tėvus ir senelius žvelgiantys tik kaip į “grynųjų pinigų automatus”; tačiau, o kaip dažnai mes patys susimąstome, o ką savo elgesiu diegiame savo vaikams ar mokiniams.Stovi prieššventiniame šurmulyje keturios dvylikos – penkliolikos metų mergaičiukės su “Caritas” žvakelėmis Lietuvos pirkinių “mekoje” “Akropolyje ir prašo paaukoti vargstantiesiems. Teta, nešina šešiais ne pirmo būtinumo vardinių prekių ženklų krepšiais, atšauna, girdi, ji ir pati stokojanti, ją pačią reikia paremti, tad negalinti skirti nė euro.Dėdės, kuriems iš perpildytų prekių vežimėlių virto dešros, kumpiai ir alkoholis siuntė paaugles rusiškais keiksmais dar toliau.Vaikai, savanoriavę žvakelių akcijoje nebe pirmus metus, atkreipė dėmesį, kad tokio šaltumo, nedosnumo, piktumo ir negatyvumo nepatyrę nė vienais ankstesniais metais. Ir tai šalyje, kurioje visuotinio gyventojų surašymo duomenimis apie 90 proc. gyventojų save vadina krikščionimis. Krikščionybė žinia yra džiaugsminga religija. Kartu tai religija, mokanti atjautos, dosnumo.Deja, dažnas krikščionis lietuvis yra amžinu gavėnios veidu: piktas, susiraukęs, dejuojantis, besiskundžiantis ir tik kai k

[\/]

2018-01-01

[\/]

2017-12-27
Komentuoja žurnalo IQ redaktorius Ovidijus Lukošius.

Atgal