Atgal

ziniasklaidos-komentaras

[\/]

2018-11-19
Šį mėnesį užgimė fantastiška iniciatyva, kuri ilgainiui galėtų išsivystyti į platų ir labai naudingą projektą. Kalbu apie Vilniaus licėjuje pradėtą iniciatyvą, kurios tikslas – suteikti nemokamą korepetitorių pagalbą mokiniams, kurie už tokias paslaugas susimokėti negali. Juos savanoriškai jau nuo vakar moko Vilniaus licėjaus mokiniai.Kiekvieną sekmadienį akademiškai stiprūs ir savanoriauti norintys gimnazistai rinksis Vilniaus licėjaus patalpose ir kvies 11–14 metų moksleivius atvykti su savo namų darbais ir klausimais, stengsis kartu juos atlikti ir išaiškins temas, kurios buvo nesuprastos. Užsiėmimai truks 2 valandas, jų metu dalyviai poromis dirbs su vienu iš organizacijos narių, kuris atsakys į rūpimus klausimus ir padės perprasti mokyklose mokomas temas. Iš tikro bus stengiamasi padėti jaunesniems mokiniams užpildyti mokymosi spragas bei pasiruošti pamokoms, paaugliai turės gerą progą siekti aukštesnių akademinių rezultatų bei pajusti daugiau džiaugsmo mokantis.Šios idėjos iniciatorius - Vilniaus licėjaus mokinys ir visuomeninės organizacijos „Kartu tikrai galime“ vadovas Lukas Zimantas.„Pirmas mūsų tikslas buvo padėti tiems vaikams, kuriems labiausiai reikia. O dabar mūsų internetiniame puslapyje yra registracija, kur gali užsiregistruoti kas tik nori“, – sakė pats Lukas.Vilniaus licėjus suteikė patalpas, taigi konsultuotis gali ateiti išties daug mokinių. Pasak Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus, aptariama idėja prasminga dviem aspektais: bus padedama mokiniams, kuriems reikia pagalbos, be to, galbūt kai kurie mokiniai atras savyje mokytojo pašaukimą ir ateityje jie galbūt taps šauniais mokytojais.Žinoma, tai tik pati pradžia, bet ilgainiui ji galėtų išsiplėtoti į grandiozinį projektą. Juk galėtų prie šios iniciatyvos prisijungti iš pradžių kitos Vilniaus mokyklos ir stiprūs jų mokiniai, o vėliau ir visos Lietuvos akademiškai stiprūs moksleiviai. Kad pagalbos galėtų sulaukti ne vien vilniečiai, kuriems reikia korepetitorių pagalbos, bet apskritai pagalbos stokojantys mokiniai iš visos L

[\/]

2018-11-12
Praėjusią savaitę Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė atnaujintą informaciją apie priėmimą į šalies aukštąsias mokyklas: nuo kitų metų, tai yra, nuo 2019 m. vasaros, priimant į universitetus ir kolegijas bus atsižvelgiama nebe tik į stojančiųjų brandos egzaminų rezultatus, bet ir į metinių pažymių vidurkį. Į universitetus galės būti priimami stojantieji, kurių penkių privalomų mokytis dalykų įvertinimų vidurkis bus ne mažesnis negu 7, į kolegijas – ne mažesnis negu 6 balai.Be to, kitais metais stojantieji į universitetus turės būti išlaikę lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos bei matematikos valstybinius brandos egzaminus, o jų  įvertinimų aritmetinis vidurkis turės būti ne mažesnis negu 40.Stojant į kolegijas, šių trijų valstybinių brandos egzaminų įvertinimų vidurkis turės būti ne mažesnis negu 25. Išimtis – menų studijos: stosiantiesiems į jas vidurkis bus skaičiuojamas tik iš dviejų valstybinių brandos egzaminų – lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos.Tokios pat priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygos bus ir 2020 m. Bent jau taip skelbiama praėjusią savaitę atnaujintoje informacijoje.O štai kas bus 2021-aisiais dar visiška nežinia, nes svarstymų ir variantų daugybė.Mat be ketinamo įvesti ketvirto – istorijos - privalomo valstybinio brandos egzamino, keliama idėja dar labiau sureikšminti mokyklinių pažymių įtaką stojant į šalies aukštąsias mokyklas. Svarstoma, kad nuo 2021 m. jaunuolius priimant į aukštąsias mokyklas, valstybinių brandos egzaminų rezultatai tesudarys jau tik 60 proc. viso priėmimo svorio, o metinių trimestrų pažymiai – net 30 proc. visos įstojimo sėkmės. Dar 10 proc. nulems vadinamasis brandos darbas.Šiuo atveju tikrai būtų viskas gerai, jei “Kreivagalių kaimo” gimnazijos dešimtukas būtų tokio paties svorio, kaip ir Vilniaus licėjaus, ar Klaipėdos licėjaus dešimtukas. Bet taip nėra. Įvairiose Lietuvos mokyklose tas pats pažymys gali atspindėti visiškai skirtingus gebėjimus. Pavyzdžiui, silpnose mokyklose net ir vidutines žinias turintys mokiniai gali būti įvertinti l

[\/]

2018-11-07

[\/]

2018-11-05
Japonijoje mokiniai mokosi šešias dienas per savaitę nuo 8.30 val. ryto iki 3.30 val. dienos. Vėliau dauguma lanko sporto arba meninės pakraipos būrelius. Negana to, privalo dar ir dirbti, nes mokyklos čia beveik nesamdo valytojų. Taigi mokiniai paeiliui plauna klases, koridorius, sales, valo sienas ir spinteles, tvarko žaidimų aikšteles, grėbia lapus ir dirba įvairiausius kitus darbus mokykloje ar aplink ją. Japonijoje tai yra įprasta, šios valstybės mokyklose apskritai skatinama įvairi kolektyvinė ir bendruomeninė veikla, vaikai pratinami dirbti.O štai Lietuvoje mokiniai ne tik kad neskatinami, bet netgi nušalinti nuo bet kokių darbų, kuriuos ankstesniais laikais dirbdavo. Anksčiau prie daugumos mokyklų veikdavo daržai ir sodai – čia vaikai ir mokydavosi, ir dirbdavo, deja, dabar nei daržų, nei sodų praktiškai nebelikę. Anksčiau jaunuoliai tiek rudenį, tiek pavasarį būdavo vežami dirbti įvairiausių žemės ūkio darbų: rinkti akmenų, skinti obuolių, rauti morkų, kasti bulvių, nuimti kopūstų derliaus ir t. t. Dabar absoliuti dauguma Lietuvos mokyklų to nepraktikuoja. Ankstesniais laikais vaikai dar noriai rinkdavo makulatūrą ar metalo laužą. Anksčiau ne tik Japonijoje, bet ir Lietuvoje mokiniai plaudavo bent jau savo klasę, šveisdavo suolus, palanges, valydavo sienas ir koridorius, darbuodavosi mokyklos valgykloje: padėdavo mažesniesiems, o po pertraukos valydavo stalus. Įprasta būdavo ir prie mokyklos tvarkyti aplinką, grėbti lapus. O dabar viskas yra kitaip: mokyklos aplinką paprastai sutvarko kiemsargiai, ir lapus jie nugrėbia, klases, koridorius plauna valytojai, jie nuvalo ne tik stalus su palangėmis, bet net ir lentas. Taigi mokiniai tiesiog dirbtinai saugomi nuo bet kokių darbų.„Ir tai yra bėda, – įsitikinęs Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, – juk kokius įgūdžius vaikams suformuosime, tokius jie užaugę ir turės. Jeigu juos auginsime kaip lepius augalus, jeigu už juos nudirbsime visus darbus, jeigu nemokysime jų dirbti, išsiauginsime išlaikytinius, kurie ir patys blogai jausis, ir kitiems b

[\/]

2018-11-05
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

[\/]

2018-10-31

[\/]

2018-10-29
Norint, kad mokykla būtų stipri, reikia, kad jos vadyba būtų aukščiausio lygio. Tačiau Lietuvoje žodžiai „vadyba“ ir „švietimas“ dažnai prasilenkia. Tai patvirtina ir Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros išvados: ši agentūra patikrino daugiau nei 500 Lietuvos mokyklų ir tik 21-os iš jų vadybą įvertino aukščiausiu – ketvirtu lygiu, paprasčiau tariant, pavyzdine vadyba išsiskiria tik kas 24-a šalies mokykla. Taigi vaizdas nykokas. Dar niūriau pasidaro, kai imi ieškoti mokyklų, kurios išsiskiria ne tik puikia vadyba, bet ir aukščiausios prabos ugdymo procesu, ar kuriose palankiausios sąlygos asmenybėms augti. Tokių per visą mūsų šalį tėra penkiolika. Absoliučioje daugumoje vadyba įvertinta pirmu arba antru lygiu, o tai žmonių kalba reiškia tik vadybos imitaciją arba vadybos pradžiamokslį.Be to, pastebėta, kad daugumoje šalies mokyklų stiprūs tik pavieniai aspektai, o ne visuma. Net ir ten, kur vadyba aukšto lygio, kiti parametrai, tarkime, mokymo procesas ar pridėtinė vertė kiekvieno mokinio pasiekimams, nėra įspūdingi. „Tai reiškia, kad mokyklos direktorius susitelkęs į administracinius dalykus, už ugdymo proceso kokybę dažniausiai atsako pavaduotojai, o kiekvieno mokinio augimas ir pasiekimai priklauso daugiausia nuo mokytojų. Ir sąsajų ar bendrų tikslų tarp visų šių atsakingų grupių mažoka. Ir tai nėra gerai: išskirtinai puiki ir pavyzdinė mokykla tampa tuomet, kai visi iki vieno: mokyklos direktorius, pavaduotojai, mokytojai, mokyklos psichologai ir socialiniai pedagogai, patys mokiniai ir jų tėvai, stengiasi, kad kiekvienas mokinys pagal savo gebėjimus pasiektų maksimumą“, – paaiškina Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros Mokyklų išorinio vertinimo skyriaus vedėja Snieguolė Vaičekauskienė.Gal pasirodys keista, bet tokį tikslą turi turėti netgi savivaldybės meras, vietos politikai ir švietimo skyrius, kitaip tariant, jiems turėtų labiau rūpėti ugdymo kokybė, mokinių pasiekimai, savijauta ir asmenybės augimas, o ne mokyklų pastatai.„Tikrai liūdna atomazga būna, kai mokyklų savininkai, tai yra savivaldybės

[\/]

2018-10-24

[\/]

2018-10-22
Gana daug Lietuvos mokyklų vadovų ir mokytojų skundžiasi, kad mūsų šalies mokyklose kasmet daugėja nemotyvuotų, abejingų, nesukalbamų, nesuvaldomų, netgi nemokintinų mokinių. Su jais esą neįmanoma susišnekėti ir jie apskritai veikia destruktyviai.Tačiau iš tikro tokių vaikų ir panašių atvejų būdavo visais laikais. Ir visi jie diktuoja vieną išvadą – nė vieno vaiko negalima nurašyti.Kadaise ir išradėjas bei verslininkas Thomas Edisonas buvo paskelbtas nemokintinu ir išmestas iš mokyklos, bet mama jį nuramino, esą jam nėra ką mokykloje veikti, nes jis – genijus ir turi būti mokomas individualiai. Tik po daugelio metų pats T. Edisonas rado mokytojos mamai įteiktą raštą, kuriame pedagogė nurodė, kad jis yra protiškai atsilikęs, todėl negali mokytis drauge su kitais vaikais. Perskaitęs šią išvadą apie save, vienas iškiliausių pasaulio protų, užpatentavęs net 1093 išradimus, pravirko… Bet pasaulis ir po 170 metų vis dar jį mini, jis yra įtrauktas į 1000 įtakingiausių šimtmečio išradėjų sąrašą, o per jo gimimo dieną JAV švenčiama išradėjų diena. O ar kas nors šiandien ką nors žino apie T. Edisono mokytoją? Koks jos indėlis į šviesesnį pasaulį?„Deja, daugelis mokytojų yra fiksuotos mąstysenos“, – sako Kolumbijos ir Stanfordo universiteto profesorė Carol S. Dweck knygoje „Tu gali“.Ji taip pat remiasi ir kitų pasaulio kolegų mokslininkų tyrimais. Štai vienas jų Falko Rheinbergas, Vokietijos tyrėjas, analizavo mokytojus, pasižyminčius skirtinga mąstysena. „Nekintančios mąstysenos mokytojai manė, kad jų klasių mokiniai, turintys skirtingų lygių pasiekimų, yra visiškai nepakeičiamai skirtingi: „Mano patirtis rodo, kad mokinių pasiekimai per metus lieka panašūs“; „Jei žinau, koks protingas yra mokinys, galiu gana gerai nuspėti jo ateitį mokykloje“; „Kaip mokytojas neturiu jokios įtakos protiniams mokinių gebėjimams“, – „užsiciklinusius“ neaugančios mąstysenos mokytojus cituoja F. Rheinbergas bei C. Dweck ir paaiškina, jog šie mokytojai, patys pasižymėję nekintančia mąstysena, ir vaikus skatino manyti, kad viskas nulemta genet

[\/]

2018-10-17

[\/]

2018-10-15
Paaiškėjo, kad iš visų švietimo pakopų didžiausią ekonominę grąžą duoda investicijos į ankstyvąjį ugdymą nuo gimimo iki 5 metų. Kokybiškas ikimokyklinis ugdymas lemia geresnius vaikų pasiekimus vėlesniais etapais, padeda susikurti jiems sėkmingesnę karjerą, ypač teigiamai jis veikia augančius nepalankioje socialinėje aplinkoje. Be to, jis sumažina valstybės socialines išlaidas ir turi reikšmingos įtakos ekonomikos augimui. Tačiau Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose trūksta vietų. Tokias išvadas pateikia Valstybės kontrolė.Priminsime, kad šiuo metu pagal ikimokyklinio ugdymo programas ugdoma maždaug 100 tūkst. vaikų. Per metus beveik 1300-ams Lietuvoje veikiančių darželių finansuoti valstybė ir vaikų tėveliai bendrai skiria daugiau nei 300 mln. eurų.Iš tikro dauguma ikimokyklinio ugdymo skaičių Lietuvoje nėra džiuginantys. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos tikslas yra, kad 95 proc. 4-5 metų vaikų būtų ugdomi pagal ikimokyklinio ugdymo programas, bet Lietuvoje pagal jas ugdomi 88 proc. 4-5 metų vaikų. Be to, įvairiose šalies savivaldybėse vaizdas gana skirtingas. Ypač liūdnas vaizdas su skurde gyvenančių vaikų lavinimu: net 36 proc. socialinės rizikos šeimose augančių Lietuvos vaikų nelanko darželio ir nėra ugdomi pagal ankstyvojo ugdymo programas, nors jiems toks ugdymas būtų naudingiausias.Čia svarbu žinoti, kad Tarptautinio moksleivių vertinimo programos PISA duomenimis, darželių nelankiusių penkiolikmečių jaunuolių rizika prastai mokytis yra net tris kartus didesnė negu tų, kurie darželius lankė ilgiau kaip metus.Iš tikro investuojant į ankstyvąjį ugdymą ir priežiūrą reikia mažiau išlaidų paskesniuose švietimo etapuose, kuriuose atotrūkio tarp gerai ir prastai besimokančių moksleivių mažinimas kainuoja brangiau. Aišku tai, kad investicijos į ikimokyklinį ugdymą atsiperka labiausiai, tačiau Lietuvoje ne visiems norintiems užtikrinama vieta darželyje, su vaikais iki 5 metų amžiaus dirbančios auklėtojos dirba perpildytose grupėse, bet gauna mažiausią atlyginimą iš visų pedagogų - jų atlyginimai yra 36 proc. mažesn

[\/]

2018-10-10
Komentuoja žurnalo "IQ" politikos redaktorius, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesorius Tomas Janeliūnas.

[\/]

2018-10-08
Pradinė alga – 1000 eurų, penkios darbo dienos per savaitę, 7 darbo valandos per dieną (ir nė kiek ne ilgiau), tarnybinis automobilis, tarnybinis išmanusis telefonas (būtinai naujausias modelis), užburiantis vaizdas pro kabineto langą, įmonės fojė – modernūs žaidimų stalai laisvalaikio pertraukėlėms, žinoma, dar ir nemokami vaisiai bei kava. Savaime suprantama, spartus kopimas karjeros laiptais ir dar spartesnis atlyginimo kilimas kas tris mėnesius. Būtent taip savo startą po aukštosios mokyklos įsivaizduoja išties nemažai šių laikų Lietuvos paauglių. Ir netgi dalis studentų.O darbdaviui pasidomėjus, koks būtų pačių jaunuolių indėlis, paaiškėja, kad savybių, galimybių, entuziazmo ir veiksmų sąrašas nepalyginamai trumpesnis nei norų išklotinė. Atrodo, kad mieliausia filosofija – nepersistengti, nepersimokyti, nepersidirbti, gyventi komforto zonoje, o laisvalaikiu keliauti ir pramogauti. Dar jaunuoliams labai norisi būti pastebėtiems, įvertintiems, būti žvaigždėmis ar bent jau kieno nors vadovais ir turėti daug sekėjų.Iš tikro kai kurie iš paminėtų norų ar tikslų nėra labai hipertrofuoti ar nenormalūs, ir kalbu visai be ironijos. Viskas yra pasiekiama ir labai šaunu, kai jauni žmonės turi didingų svajonių. Šiuo atveju keistas tik vienas dalykas, kad tą aukštą gyvenimo kokybę ir išgarsėjimą norima pasiekti įdedant kuo mažiau pastangų. Tiesiog lėto, tingaus pasivaikščiojimo ritmu.Čia natūraliai kyla klausimas, ar tai realu, ar apskritai įmanoma? Pakalbinus dešimtis daug pasiekusių asmenybių iš įvairių sričių - politikos, verslo, teisėsaugos, sporto ar meno – ir jų pasiteiravus, kaip atrodė jų gyvenimas, įprasta diena nuo maždaug devintos klasės iki studijų pabaigos, tai yra maždaug nuo 14 iki 26 metų, neradau nė vieno, kuris būtų daug pasiekęs be pastangų, tiesiog snūduriuodamas. Milžiniškos pastangos, atkaklus mokymasis, mažiausiai po 70 perskaitytų knygų per metus, juodas darbas, valandų neskaičiavimas, užsibrėžtų tikslų siekimas iki pat pabaigos – toks kone visų daug pasiekusių asmenybių bendras vardiklis.Gana ta

[\/]

2018-10-03

[\/]

2018-10-01
Lietuvos aukštajame moksle daugėja nerimo: įtampos niekaip nemažėja universitetų sektoriuje, bet dabar vis daugiau sumaišties ženklų galima pastebėti ir tarp kolegijų. Per universitetus bent jau nuvilnijo jungimosi vajus, o link kolegijų jis dar tik artėja.Praėjusią savaitę visų šalies kolegijų vadovai buvo supažindinti su dramatiškomis šalies demografinėmis tendencijomis, kurios, pasirodo, dar blogės. Tuo pačiu paskelbta, kad artėja optimizavimo valanda, kuri radikaliausiu atveju gali baigtis tuo, kad iš dabar veikiačių 12-os valstybinių kolegijų liks tik keturios. Tiesa, čia svarbu žinoti, kad 2000-aisiais kolegijos susiformavo ne iš nieko – jos jau ir šiaip yra kelių ar keliolikos technikumų ar aukštesniųjų mokyklų junginiai. Ir dabar tuos junginius norima dar jungti. Tiesa, kol kas nėra išgrynintas tikslas, kodėl tai daroma ir ko tuo siekiama.Tačiau jau dabar aišku, kad viso to pasekmės bus liūdnos, ypač regionams. Nesinori gąsdinti, bet planuose pietų Lietuvoje savarankiškų kolegijų nesimato, gali likti tik kitų kolegijų padaliniai ar fakultetai. Lygiai taip pat užsimenama, kad ir Utenos kolegija gali tapti kažkurios kolegijos padaliniu. Ir tai yra šiek tiek keista, nes šiemet Utenos kolegija studentų priėmė daugiau nei pernai.Žinoma, reformatoriai aiškina, kad omptimizavimas ir jungimas dar nereiškia, kad kolegijų apskritai nebeliks, jos esą liks, tik bus nebe savarankiškos, o kitų kolegijų padaliniai. Taip, tai tiesa, bet tapusios kitų kolegijų padaliniais regionų kolegijos dar labiau smigs žemyn. Nes dabar jos stengiasi iš paskutiniųjų ir demonstruoja tiesiog išgyvenimo stebuklus. Bet to ir reikia.Iš tiesų visi puikiausiai žinome, kas nutiko su kolegijomis, kurios kažkada buvo savarankiškos, o vėliau tapo kitų kolegijų padaliniais. Jų tiesiog neliko, vietoje jų dabar tuštuma. Taip nutiko ir Druskininkuose, ir Kėdainiuose, kuriuose nebėra nei kolegijų, nei jų padalinių. Tad baiminimasis, jog taip gali nutikti ir kitur, yra visai natūralus. Ir tada pasekmės būtų ypač skaudžios. Pamėginkime aptarti, kokios

[\/]

2018-09-26

[\/]

2018-09-24
Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, 1995 m. visiškai sveiki (taip vadinamos I-os sveikatos grupės) buvo net 51,9 proc. (iš visų 850 tūkst. profilaktiškai tikrintų vaikų iki penkiolikos metų amžiaus), o tepraėjus penkeriems metams visiškai sveikų vaikų buvo jau tik 45,7 proc. Natūralu, kad nesveikų vaikų skaičius tiek pat padidėjo: II-ai sveikatos grupei priskiriamų (tai yra dažnai sergančių, nutukusių, menko fizinio pajėgumo, sutrikusios regos, netaisyklingos laikysenos) vaikų skaičius  nuo 40,5 proc. (1995 m.) išaugo iki 44,8 proc. (2000 m.), o III-iai sveikatos grupei priskiriamų (tai yra, sergančių lėtinėmis ligomis, turinčių sunkių fizinių trūkumų) vaikų skaičius per penkerius metus ūgtelėjo nuo 6,8 proc. iki 8,3 proc.Na, o aptariant konkrečių ligų (kuriomis sergamumamas per pastarąjį dvidešimtmetį ypač augo) skaičių, vertinamą 1 tūkst. gyventojų, labiausiai į akis krinta tai, kad nuo 2004 m. iki 2014 m. net 3,6 karto padidėjo alergiškų vaikų bei 2,6 karto padaugėjo vaikų, sergančių astma; 2,3 karto - turinčių regėjimo sutrikimų, beveik du kartus išaugo vaikų su nenormalia laikysena skaičius, taip pat ir anemiškų vaikų skaičius. Tai atskleidžia Higienos instituto statistika.Arba dar keletas faktų: pavyzdžiui, tokios ligos, kaip II-o tipo cukrinis diabetas prieš 20–30 metų buvo vadinamos pusamžių žmonių ligomis, nes šio tipo diabetą (priešingai, nei I-o tipo cukrinį diabetą, kurį nulemia genetika) išprovokuoja patogus gyvenimas. Dabar II-o tipo diabetas - jau ir pradinukų liga.Lygiai taip pat dar visai neseniai buvo sunku įsivaizduoti, kad toksikologijos ir alkoholinių psichozių skyriuose nuo alkoholinių psichozių būtų gydomi paaugliai, bet šiandien tai jau toksikologų ir psichiatrų darbo rutina.Ar tai reiškia, kad dėl visos šios ligų statistikos jau turime kelti aliarmą?Ir taip, ir ne, - mano medikai. - Mat, viena vertus, per pastaruosius 25-erius metus ženkliai pagerėjo kai kurių ligų, kurių anksčiau nebuvo galima nustatyti ir išgydyti, diagnostika, kita vertus, dėl bendro neigiamo aplinko

[\/]

2018-09-19

[\/]

2018-09-17
Mokyklos vadovas lemia penktadalį, tai yra 20 proc., kiekvieno mokinio mokymosi sėkmės arba nesėkmės. Tai rodo tiek Valstybės kontrolės, tiek įvairūs kiti tyrimai.Taigi, jeigu kiekvieno mūsų vaikui puikiai sekasi, vadinasi, penktadalis visų nuopelnų priklauso pradinės mokyklos, progimnazijos ar gimnazijos direktoriui, kuris į vieną laivą subūrė profesionalų komandą, ją uždegė ir veda pirmyn, o ne dreifuoja vietoje.Tyrimai taip pat rodo, kad vidutinį mokyklos vadovą pakeitus puikiu, mokinių rezultatai pagerėja 20 proc.O kas būna, kai tikrą lyderį pakeičiame ambicingu vaduku ar autokratu be gebėjimų?Tačiau pastarosiomis dienomis kalbantis su daugybės puikių mokyklų vadovais, iš jų lūpų sklinda nusivylimas ir leitmotyvas: “Vadovauju jau keliolika metų ir tokio pažeminimo, nesiskaitymo tiek su pedagogais, tiek su švietimo, akademinėmis bendruomenėmis dar neteko patirti”.Po premjero Sauliaus Skvernelio mokyklų vadovams mesteltos replikos, girdi, geriausių šalies mokyklų vadovams stinga kompentencijos, nes jie sukritikavo iš tiesų, mano galva, apgailėtinai neparengtą, nelaiku pateiktą ir painią naująją etatinio mokytojų apmokėjimo tvarką, daugelis puikių vadovų pasiryžę padėti pareiškimus ant stalo. “Žinote, tiek stažo turiu pakankamai, tiek ir amžius toks, kad bet kada galiu išeiti į pensiją, aš dar noriu kokybiškai pagyventi, o ne aukoti sveikatą dėl politikų paikysčių. Jei mūsų vadovaujamos mokyklos, kurios yra tiek reitingų viršūnėse, tiek mokiniai ir tėvai veržte veržiasi, kad nebegebame priimti visų pas mus norinčių mokytis vaikų, premjero nuomone, liudija, kad mes esame nekompetentingi, lai ateina kompetentingesni”. Taip kone vienu balsu kalba ne vienos mokinius į sėkmę vedančios mokyklos vadovas.Priminsime, kad trečdalis visų ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir ketvirtadalis bendrojo ugdymo mokyklų direktorių yra vyresni nei 60 metų. Bet dauguma jų yra tikri profesionalai.O štai švietimo ir mokslo ministrė šio premjero antausio geriausių šalies mokyklų vadovams išvakarėse savivaldybių merams bei švietimo skyrių va

[\/]

2018-09-12

[\/]

2018-09-10
Nors yra posakis, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tačiau kartais pasižiūrėti verta, ypač jeigu tą arklį dovanoja politikai ir jeigu jis labai primena kitą vaizdingą palyginimą: „Teoriškai arklys, o praktiškai nesikelia“.Taigi šių metų liepos mėnesį Vilniaus meras labai skambiai pareiškė, kad sostinės savivaldybė yra fantastiškai moderni bei itin dosni ir Vilniaus šeimoms dovanoja ypatingą dovaną - visi sostinės pradinukai mokyklose nemokamai  bus užimti iki vakaro.Žinoma, nėra gerai, kad tokios dovanos dovanojamos tik prieš savivaldos rinkimus ir kad tai yra vienas pagrindinių dabartinių valdančiųjų priešrinkiminių kozirių, bet iš tikro pati idėja yra šauni ir tikrai pažangi. Kad viskas neatrodytų kažkaip primityviai, visas šis projektas buvo apkaišytas skambiomis frazėmis, esą visoje Lietuvoje tik 40 mokyklų pasiryžo išbandyti visos dienos modelį, o štai Vilniuje visos mokyklos jau nuo šio rugsėjo ima įgyvendinti šį prograsyvų modelį.Taigi, pirminis įspūdis nuostabus, idėja gera ir palengvinimas tėvams didžiulis.Bet grįžkime į žemę, į Lietuvą. Priminsime, kad ši naujiena buvo paskelbta liepos viduryje, kai mokyklų vadovai ir mokytojai atostogavo. Įsakymai mokyklas pasiekė rugpjūčio mėnesį, o aplinkraščiai, kaip naujoji tvarka turėtų veikti, rugsėjo 5 d. Nors nuo rugsėjo 5 d. viskas jau turėjo pradėti veikti. Todėl dabar prailgintos dienos grupės, arba minėtoji visos dienos mokykla pradės veikti tik nuo rugsėjo 17 d. Taigi tėvai apgulę mokyklų administracijas ir iš širdies keikiasi, nes neturi, kur palikti savo pradinukų vaikų. Mat šiuo metu dar niekas neveikia.Paradoksalu yra ir tai, kad ir šiandien visiškai neaišku, kas praktiškai įgyvendins tą visos dienos mokyklos projektą. Tokių nelaimingų mokytojų ir direktorių, kokie jie yra dabar, neteko matyti nė vieną ankstesnių metų rugsėjo mėnesį. Nes nežinia yra totali: vis dar niekas neaišku dėl etatinio mokytojų apmokėjimo, lygiai taip pat neaišku ir kaip turėtų būti organizuojama visos dienos mokykla sostinės švietimo įstaigose.Mokyklų vadovams yra pasa

[\/]

2018-09-03

[\/]

2018-08-29

[\/]

2018-08-08

[\/]

2018-08-06
2011 m. Lietuvoje dažniau ar rečiau savanoriavo mažiau nei 15 proc. jaunuolių, o dabar to imasi jau daugiau nei 20 proc. jaunų žmonių. „Labai pozityvu, kad vis daugiau jaunuolių supranta savanorystės naudą ir ji tampa netgi madinga“, – teigia Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros atstovė Aistė Natkevičiūtė.Juolab kad dabar galimybių nepalyginamai daugiau nei prieš dešimtmetį. Ir kalbu tiek apie tarptautinę savanorystę, tiek apie savanorystę nacionaliniu mastu.Pavyzdžiui, per „Erasmus+“ programą ilgalaikę (nuo 2 iki 12 mėn.) tarptautinę savanorystę kasmet pasirenka daugiau nei 120 jaunų žmonių iš Lietuvos. Iš tikro jų galėtų būti gerokai daugiau.Nes tarptautiniu savanoriu gali tapti kiekvienas jaunas žmogus nuo 18 iki 30 metų. Savanoriškos tarnybos metu savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir atlieka pelno nesiekiančią ir vietos bendruomenei naudingą veiklą socialinėje, kultūrinėje, gamtos apsaugos, jaunimo ir visuomenės informavimo ar kitoje srityje.Gali kilti klausimas, o kam to reikia? Na, tiesiog tarptautinės savanorystės įtaka jauno žmogaus brandai, augimui, akiračiui, kultūrinei pajautai yra labai didelė. Be to, ji suteikia daug žinių, supratimo, profesinės patirties, išmoko planuotis gyvenimą, praturtina emociškai, atveria širdį, mažina agresyvumą ir vienija su kitais žmonėmis. Kartu ji išmuša iš galvos tokius žodžius, kaip „nenoriu“, „nebegaliu“, „man nuobodu“ ir pan.Pavyzdžiui, jei vaikinas ar mergina svajoja tapti veterinaru, verta pasavanoriauti gyvūnų prieglaudoje, o norintiems studijuoti geografiją apsispręsti padės savanorystė gamtos rezervate ar nacionaliniame parke. Be to, visai nepastebimai galima išmokti ir tos šalies kalbą.Labai norėtųsi, kad į šiuos privalumus atkreiptų dėmesį ir Lietuvos tėvai, labai svarbu, kad jie vaikų savanorystę vertintų ne kaip tuščiai praleistus metus ar gaišatį, o kaip daugybės galimybių šaltinį ir brandos resursą jų vaikui. Patikrinta tiesa yra ta, kad savanoriaudamas jaunimas išmoksta daugybės naudingų dalykų, kurių neišmoksta nei namuose, nei mokyk

[\/]

2018-08-01

[\/]

2018-07-30
Sunku patikėti, bet šiuo metu Lietuvos valstybė turi daugiau nei 28 tūkstančius nekilnojamojo turto objektų. Aktreipsime dėmesį, kad kalbame ne apie privačius asmenis, o apie Lietuvos valstybę.Bendras visų šių objektų plotas – daugiau nei 10,4 mln. kv. m.Jau dvidešimt aštuonerius metus iš įvairių tribūnų skelbiama, kad šis turtas nėra savitikslis, jis turėtų duoti naudą visuomenei ir turėtų būti racionaliai tvarkomas.Tačiau valstybė nėra išmintingas savo turto tvarkytojas. Tai po paskutinio audito ir jau ne pirmą kartą konstatavo ir Valstybės kontrolė. Iš tikro mūsų valstybės institucijoms tikrai nereikia nei 28 tūkst. statinių, nei 10,5 mln. kvadratinių metrų. Juolab žinant, kad tarp visų šių statinių yra 300 poilsio namelių, 160 pirčių, 2300 butų, netgi tvartai ar kiemo rūsiai. Kam visa tai valstybinėms įstaigoms?Juk išlaikyti visą šį nekilnojamąjį turtą kainuoja tikrai didelius pinigus. Per metus valstybės nekilnojamojo turto išlaikymo sąnaudos sudaro daugiau nei 180 mln. eurų. Ir ši našta, žinoma, gula ant mokesčių mokėtojų pečių.Paprastai valstybės ar savivaldybių turtas turėtų būti naudojamas tik siekiant tenkinti viešuosius interesus. O viešuoju interesu laikoma tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Taigi šis turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojamavadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais.Tačiau kaip konstatuoja Valstybės kontrolė, nedaugelis valstybės turto valdytojų suinteresuoti valstybės nekilnojamąjį turtą valdyti efektyviai: dažnai niekam neįdomu net kiek jo reikia funkcijoms atlikti.Dar daugiau. Niekas neaišku ir dėl ateities. Ilgalaikių gairių, kaip bus valdomas visas valstybės nekilnojamasis turtas, neturi nei jo savininkofunkcijas įgyvendinančios institucijos, nei šios politikos formuotoja Finansų ministerija. Lygiai taip pat neįvertinta ir kiek to turto galimaišnuomoti, ateityje plėtoti ar parduoti.Lietuvos laisvosios rinkos institutas metų metais skatina ir ragina parduoti kuo daugiau va

[\/]

2018-07-25

[\/]

2018-07-23
Dar 2015 m. Lietuvoje veikė 40 privačių mokyklų, dabar jų jau 57, tad per trejus metus – 17 naujų nevalstybinių mokymo įstaigų. Be to, nemažai mokyklų ūgtelėjo – iš pradinių tapo progimnazijomis ar pagrindinėmis, o progimnazijos išaugo iki gimnazijų. Dar keli steigėjai šiuo metu įsirenginėja patalpas ir jų mokyklos veiklą pradės nuo šių metų rugsėjo.Kas nulėmė šiuos pokyčius? „Panašu, kad tai liudija valstybinės švietimo sistemos krizę. Jeigu valstybinės mokyklos dirbtų gerai, privačioms nebūtų per daug erdvės reikštis ir plėstis. Bet dalis valstybinių mokyklų nebetenkina tėvų, todėl jie dairosi alternatyvų. O kai yra paklausa, tai ir pasiūla nesnaudžia, – pažymi Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. – Be to, dalis privačių mokyklų tikrai stengiasi. Kartu nevalstybinės mokyklos – puiki išeitis ir toms šeimoms, kurių vaikai dėl vienokių ar kitokių priežasčių iškrenta iš valstybinės sistemos.“Taigi privačių mokyklų Lietuvoje jau tikrai daug, beje, visos jos labai skirtingos: turime ir krikščioniškų, ir dirbančių pagal Montesori arba Valdorfo sistemas, yra lauko mokyklą, meninės pakraipos, ir mokyklų, kurios skirtos gabiesiems arba, priešingai, kur akcentuojami ne akademiniai pasiekimai, o gera savijauta.Tiesa, šeimoms labiausiai rūpi atsakymai į du klausimus: o kokia yra nevalstybinių mokyklų kokybė ir ar geras jose yra kainos ir kokybės santykis? Iš tikro, kaip ir tarp valstybinių, ir tarp privačių esama visko: ir pasigėrėtinos kokybės, ir tikrai silpnų ar bent jau niekuo neypatingų mokyklų. Akivaizdžiausiai tai matosi nagrinėjant privačias gimnazijas: bent dešimt jų tikrai stiprios ir aukštas pozicijas išlaiko ne vienerius metus. Tikrai gero vardo nusipelno aukštai reitinguose įsitaisiusios Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, taip pat Klaipėdos licėjus, Marijampolės Marijonų gimnazija, na ir visos kitos, kurios patenka į pirmą gimnazijų reitingo šimtuką: tiek Pranciškonų gimnazija Kretingoje, tiek „Saulės“ privati gimnazija Vilniuje, tiek Vilniaus

[\/]

2018-07-18

[\/]

2018-07-16
Prieš dviedešimt metų mes šaipėmės iš Latvijos, kurioje tėra vienas gyvybingas ir klestintis centras Ryga, bet ilgainiui ir patys tapsime panašūs, ir jau, tiesą sakant, tampame.Mums jau niekaip nepavyks pasiekti, kad gyvybingos būtų visos 60 Lietuvos savivaldybių. Deja, apie 10 jau nebeatgaivinamos nei pinigais, nei elektros šoku. Tačiau kitos dar gali atgyti. Na gerai – ne visos, bet bent vadinamieji dešimt apskričių centrų tikrai galėtų būti stiprūs.„Blogiausia, ką galime daryti, tai plaukti pasroviui ir stebėti, kaip mūsų vis mažėja, – mano Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas. – Bet gali būti ir kitaip. Tarkime, savo valstybės strategijoje iki 2030 m. ar savo Baltojoje knygoje galėtume apsibrėžti ir numatyti, kuo remdamiesi toliau statysime Lietuvą: ar sostine (kaip latviai), ar trimis didžiaisiais miestais, ar 10-ia apskričių centrų, ar dabar esančiais rajonų centrais.“Tačiau panašu, kad mums priimtinesnis plaukimi pasroviui kelias. Mes plačiai ir daug šnekame apie emigraciją iš Lietuvos, tačiau labai mažai nagrinėjame vidinę migraciją. Tiek jos priežastis, tiek ir pasekmes. Sutikite, kad jeigu tarkime iš Kupiškio savivaldybės kiekvienais metais išvažiuoja po 200 abiturientų, o po studijų grįžta vienas, tai apie tai reikia nebe šnekėti, o rėkti.Ir taip vyksta trijuose ktvirtadaliuose savivaldybių. Štai Tauragės rajono savivaldybėje 2000-aisiais metais buvo per 10 tūkst. mokinių, 2008 m. - 7700 mokinių, 2019 m. bus tik 4300 mokinių, o 2025 m. - džiaugtis reikės jeigu bus 3500. Tiesą sakant, net visoje Tauragės apskrityje, kurioje yra keturios savivaldybės, bendras tarkime dvyliktokių skaičius 2025 metais nesieks net tūkstančio.Svarbus ir dar vienas faktas - šiuo metu Lietuva yra sparčiausiai senstanti ir nykstanti valstybė visoje Europos Sąjungoje.Tad pasigirsta svarstymų, kad šiuo metu savivaldybių Lietuvoje tiesiog per daug ir gal labiau vertėtų telktis ir stiprinti visus dešimtį apskričių centrų, kurie šalyje išsidėstę gana tol

[\/]

2018-07-11

[\/]

2018-07-09
Šie metai švietimo srityje – virsmo metai. Ir ne tik aukštajame moksle, bet ir profesinių mokyklų sektoriuje. Iš tiesų reikšmingai keičiasi netgi profesinių mokyklų koncepcija ir mokinių srautai. Tiesiog iki šiol profesinės būdavo įpratusios važiuoti senais bėgiais: noriai jaunuolius mokydavo nors ir po kelis kartus, o į suaugusiųjų mokymą žvelgė abejingai.Prieš aiškinant pokyčius, svarbu suprasti dvi sąvokas. Profesinis mokymas būna pirminis ir tęstinis. Pirminis teikiamas asmenims, turintiems pagrindinį, taip pat vidurinį išsilavinimą, ar asmenims, neturintiems vidurinio ar pagrindinio išsilavinimo. O tęstinis mokymas teikiamas vyresnio amžiaus asmenims, jau turintiems kvalifikaciją, tačiau norintiems ją tobulinti ar įgyti kitą profesiją.Pirminio profesinio mokymo įstaigose kartu su kvalifikacija galima įgyti ir pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą. Pirminis profesinis mokymas gali trukti 1–3 metus ir kadangi dažniausiai į profesines mokyklas jaunuoliai stoja po dešimtos klasės, paprastai jie mokosi po trejus metus ir taip įgyja tiek vidurinį išsilavinimą, tiek ir profesiją. Ši mokymo forma profesinėms mokykloms pati naudingiausia, todėl ir labai patraukli, nes tokie mokiniai mokyklai užtikrindavo garantuotą finansavimą iš biudžeto trejus metus. Ir tai joms taip patiko, kad pirminį profesinį mokymą (tai yra išplėstą variantą) jos ėmė siūlyti ir vykdyti net ir asmenims, kurie jį kartą jau baigė. Taip pat ir tiems, kurie jį baigė tris ar net keturis kartus. Ir tokių besimokančiųjų buvo ne taip ir mažai – tūkstančiai. Jie po kelis kartus mokydavosi to paties, ne paslaptis, dažnai „mokydavosi“ taip ir neateidami į profesinę mokyklą, kartais „mokiniais“ tapdavo ir senjorai iš senelių namų, o pinigai iš biudžeto tekėdavo nenutrūkstamu upeliu.Bet, šiemet įsigaliojus naujos redakcijos Profesinio mokymo įstatymui, dauguma ankstesnių landų buvo užkamšytos. „Dabar jau aiškiai apibrėžta, kas ir kada profesinėse mokyklose galės mokytis nemokamai. Tai yra dvi profesijas profesinėje mokykloje jau įgiję asmenys daugiau nebegau

[\/]

2018-07-02
Vyresniųjų klasių mokiniai Lietuvos mokyklose nuolat karštligiškai ieško atsakymų, kokios profesijos bus perspektyvios po trejų, penkerių ar dešimties metų. Tai rūpi ir abiturientų tėvams bei mokytojams.Atrodo, kai viskas taip sparčiai keičiasi, prognozavimas darosi nebeįmanomas.Taip, prognozuoti atskirų profesijų ateitį sunku, bet tendencijas prognozuoti galima. Todėl nors prognozės dabar bendresnės nei prieš dešimtį metų, tačiau jų gausu ir į jomis kliautis galima. Ir jos bent jau padeda išvengti klaidų.Taigi, kaip skelbia „Forbes“, kadangi visuomenė visame pasaulyje sparčiai sensta, aišku tai, kad ir po penkerių, ir po dešimties metų reikės daug sveikatos priežiūros specialistų (pradedant gydytojais, slaugėmis ir baigiant odontologais ar genetikais; prognozuojama, kad po dvidešimties metų išsivysčiusios valstybės kone trečdalį BVP skirs sveikatos apsaugai). Lygiai taip pat ir po penkerių, ir po dešimties metų reikės nemažai žemės ūkio specialistų (nes žmonės visada valgys). Vis daugiau ateityje reikės ir skirtingų technologijų asų, nes jos mūsų gyvenime įsigali ir įsigalės vis labiau.Na, o praėjusiais metais smegenų centro „McKinsey Global Institute“ mokslininkai įvertino, kaip iki 2030 metų kompiuterizacija, automatizavimas ir robotizacija perbraižys profesijų žemėlapį. Studijoje buvo aptartos daugiau nei 800 skirtingų profesijų perspektyvos ir panaudota statistika iš daugiau nei 40 pasaulio valstybių.Galiausiai prieita išvados, kuri tarsi ir nėra tokia baisi, kad tik mažiau nei penkiuose procentuose profesijų žmonės gali būti visiškai pakeisti robotais ar kompiuteriais. Tačiau net šešios iš dešimties šiandien egzistuojančių profesijų turi bent trečdalį užduočių, kurias būtų galima visiškai kompiuterizuoti ar automatizuoti. Tai reiškia, kad net jei robotai kol kas mūsų nepakeis, jie stipriai perkesi mūsų profesijas. Dar daugiau, iki 2030 metų automatizavimas galėtų sunaikinti arba neatpažįstamai pakeisti iki 800 mln. darbo vietų visame pasaulyje – tai palies beveik trečdalį visų pasaulio darbuotojų.Čia svarb

[\/]

2018-06-27

[\/]

2018-06-25

[\/]

2018-06-18
Vos 43 proc. moksleivių savo pasirengimą siekti aukštojo išsilavinimo vertina teigiamai. 37 proc. moksleivių pasirengimą vertino neutraliai, o 13 proc. – neigiamai. Tai paaiškėjo iš Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikto tyrimo.Pasirengimą studijuoti geriausiai vertina gimnazijų mokiniai, beveik pusė jų teigia esą pasirengę siekti aukštojo išsilavinimo. Trečdalis gimnazistų pasirengimą vertino neutraliai, kas dešimtas – neigiamai. Prasčiausiai pasirengimą aukštojo mokslo studijoms vertina profesinių mokymo įstaigų moksleiviai. Tik 16 proc. jų jaučiasi galintys studijuoti, 39 proc. pasirengimą vertino neutraliai, beveik trečdalis – neigiamai.MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas atkreipia dėmesį, kad tik tik kas antras studijuoti planuojantis moksleivis savo pasirengimą vertina teigiamai.Taigi Lietuvos jaunuoliai yra gana savikritiški ir realiai vertina savo galimybes, tačiau galutiniai stojamųjų rezultatai į Lietuvos aukštąsias mokyklas nėra nei labai realūs, nei labai protingi. Iš tikrųjų kasmet į Lietuvos universitetus ir kolegijas įstoja maždaug du trečdaliai abiturientų. Vadinasi, tarp jų yra reikšminga dalis tų, kurie nemano, kad yra pasirengę studijoms aukštosiose mokyklose. Tačiau aukštosios mokyklos, vis dažniau akcentuodamos aukštojo mokslo masiškumą, sukuria įspūdį, kad studijoms aukštosiose mokyklose sutverti praktiškai visi.Šaunu, kad mūsų aukštosios mokyklos bent jau išsikristalizavo į dvi grupes: vienos yra tos, kurios priima bet ką, kas pas jas užeina. Ir tokių mokyklų Lietuvoje yra pakankamai net ir šiais laikais. O kitos aukštosios mokyklos pririma tik tuos jaunuolius, kurie peržengia gana aukštą kartelę, tai yra 3,6 stojamąjį balą į universitetus ir 2 balus – į kolegijas. Šios dvi aukštųjų mokyklų grupės tarpusavyje labai skiriasi tiek savo praba, tiek lygiu, tiek kokybe. Natūralu, kad skiriasi ir šių skirtingų grupių aukštųjų mokyklų absolventų lygis. Ir darbdaviai apie tai kalba gana atvirai. Kai kurių aukštųjų mokyklų diplomų

[\/]

2018-06-13

[\/]

2018-06-11
Jeigu tokie karščiai, kokie gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje buvo pas mus, būtų Vokietijoje, seniausiai būtų buvusi paskelbta ekstremalioji padėtis ir mokiniams būtų prasidėjusios vasaros atostogos. Taip praėjusią savaitę kalbėjo viena pažįstama mokytoja iš Vokietijos, stebėdama, kas vyksta Lietuvos mokyklose, kurių klasėse ištverti sunkiau nei lauke: nuo karščio mokiniai negeba susikaupti net vienai pamokai, o tose mokyklose, kur neleidžiama ateiti be uniformų, vaikai stačiai alpėja, nes be karščio dar prisideda ir tvaikas, kurį skleidžia besilydančios (ypač pietų pusėje esančių langų) žaliuzės, pirktos viešojo konkurso būdu, pagal pigiausios kainos pasiūlymą.Tuo tarpu Lietuvoje viskas kitaip. Švietimo ir mokslo ministerija nerišliai išvedžioja, girdi mokyklos privalo užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams mokytis bet kokiomis oro sąlygomis.    „Gyvename tokioje klimato zonoje, kurioje itin dideli karščiai nėra būdingi, nors karštų dienų per mokslo metus juk pasitaikydavo ir anksčiau“, – kalba švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius.Tiesa, tiek pasaulio, tiek Lietuvos klimatologai jau antras dešimtmetis kalba, kad dėl klimato atšilimo vasaros karštės, o ir kiti metų laikai keisis. Taigi, tam tiek ankstesnių kadencijų švietimo strategai, tiek savivaldybės turėjo laiko pasiruošti ir įrengti bent mokyklų salėse kokybišką kondicionavimą. Bet, matyt, visi galvojo, kad tai nutiks ne jų kadencijos metais, tai kam čia sukti galvą.O štai švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė socialiniuose tinkluose aiškinasi, girdi, abiturientams niekas nedraudžia į egzaminus įsinešti vandens. Tuo tarpu Prezidentės patarėja švietimo klausimais, kurios atžala šiemet laiko abitūros egzaminus, teigia priešingai – mokyklos draudžia įsinešti vandens buteliukus.Ministerijos vadovybė gi egzamino išvakarėse išplatino pranešimą, girdi, mokyklos privalančios užtikrinti higienos normų laikymąsi: mokyklų - egzaminų centrų salėse pastatyti ventiliatorius ir vėdinti patalpas.Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kas jau kas

[\/]

2018-06-06

[\/]

2018-06-04
Lietuvos kolegijoms šių metų stojamieji bus kitokie, mat bent valstybinėms šioms aukštosioms neuniversitetinėms mokykloms ženkliai padidintas valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius. „Visi šiemet mokyklas baigsiantys jaunuoliai, kurie išlaikys 3 brandos egzaminus: mokyklinį arba valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros bei valstybinį matematikos brandos egzaminą ne mažesniu įverčiu nei 25 balai, taip pat valstybinį užsienio kalbos egzaminą ir įveiks 2 balų stojamąją kartelę, iškeltą kolegijų studentams, turi šansą studijuoti nemokamai. Ypač jeigu jie rinksis tas studijų kryptis, kurios įvardintos kaip prioritetinės“, – pažymi LAMA BPO prezidentas prof. Pranas Žiliukas.O prioritetinėmis laikomos inžinerinių, technologinių mokslų srities, fizinių bei agrarinių mokslų sričių kryptys. Numatoma, kad valstybės finansavimą šiemet gaus apie 16,7 tūkst. universitetų ir kolegijų bakalauro studijų studentų, tai 2,2 tūkst. daugiau nei pernai.Tiesa, iki šiol technologinės krypties studijas Lietuvoje rinkdavosi mažai jaunuolių ir iš esmės visi, kurie atitikdavo reikalavimų minimumą, tai yra įveikdavo numatytą stojamojo balo kartelę ir išlaikydavo reikalingus egzaminus, studijų finansavimą gaudavo.Beje, tie, kurie pasirinks įvairias inžinerinės, technologinės krypties studijas, ne tik gali tikėtis nemokamų studijų, bet ir garantuotos darbo vietos“, – pabrėžia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktoriaus pavaduotoja Anna Limanovskaja.Šiuo metu įvairių krypčių inžinieriai, kaip sakoma, ant bangos. Pavyzdžiui, absoliuti dauguma technologinių, inžinerinių profesijų paskutinių kursų kolegijų studentai jau dirba, o tie, kurie dar nedirba, baigiamųjų darbų gynimosi metu paprastai sulaukia pačių komisijos narių siūlymų įsidarbinti. Ir tie siūlymai nėra šiaip darbeliai. Siūlomos iš tiesų geros pozicijos pažangias technologijas vystančiose įmonėse, na ir atlyginimai tikrai geri.O štai Panevėžio kolegijos direktorius dr. Gediminas Sargūnas antrina, kad inžinierių poreikis yra toks didelis, kad jų kolegija jau susiaurino

[\/]

2018-05-28
Mažiau nei pusė – tik tiek Lietuvos mokinių teigia mokykloje nesusiduriantys su rimtesnėmis problemomis. O maždaug 55 proc. vaikų ir jaunuolių į ją keliauja tarsi į karą ar mūšį, kur juos užgriūva problemos problemėlės (ypač daug tokių vaikų provincijos regionų mokyklose). Iš žiniasklaidos gali susidaryti įspūdis, kad didžiausia bėda, su kuria šiandien susiduria moksleiviai Lietuvos mokyklose, yra patyčios, tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas, nes tiesiogines patyčias teigia patiriantys 5,8–11,3 proc. apklaustų mokinių (nelygu amžiaus grupė).Pasirodo, esama kur kas rimtesnių bėdų. Viena didžiausių iš jų yra triukšmas, netvarka, nedarbinga aplinka pamokose ir klasėje įsivyravusi nuostata, kad mokytis yra tiesiog nemadinga ir neprasminga. „Dėl to labiausiai skundžiasi tie vaikai, kurie ir gali, ir nori mokytis, ir kurių pasiekimai patys aukščiausi. Beje, tokių tikrai daug – net penktadalis visų apklaustų aštuntokų“, – paaiškina Nacionalinio egzaminų centro direktorės pavaduotojas dr. Pranas Gudynas.Kiti tyrimai mums siunčia dar niūresnius signalus – pasirodo, net 47,5 proc. apklaustų mokinių teigia, kad pamokų metu jų klasėje būna nedarbinga aplinka (mokiniai užsiima pašaliniais darbais, triukšmauja). Atkreiptinas dėmesys, kad ypač dažnai dėl šios problemos skundžiasi Vilniaus mokiniai. Sutikite, jei dėl to bėdoja daugybė gerai besimokančių vaikų, jiems tikrai metas padėti. Reikšmingi pokyčiai reikalingi ir dar vienoje srityje, nes net 7 proc. apklaustų mokinių (ir dauguma jų tikrai pažangūs) patvirtina, kad mokytojai visiškai nesistengia jų nei motyvuoti, nei sudominti ir nepadeda siekti mokslo aukštumų.Taip pat nemažai ketvirtokų (23,7 proc.) ir net aštuntokų skundžiasi norintys, bet vis dar nemokantys mokytis, be to, jų motyvacijos mokytis nepalaiko ir jiems nepadeda tėvai. Dalis tėvų netgi demotyvuoja aiškindami, kad dėl nieko jaudintis nereikia, esą štai jie nesimokė, nepersistengė ir visai gerai gyvena. Kol kas šie vaikai dar nėra prarasti, bet jeigu niekas nesikeis ir jiems nebus suteikta pagalba, artėdami

[\/]

2018-05-22

[\/]

2018-05-21

[\/]

2018-05-16

[\/]

2018-05-14
Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai? – tokį netikėtą klausimą pirmą kartą per visą savo gyvavimą išsikėlė Valstybės kontrolė. Ir ne tik išsikėlė, bet ir pateikė daugybę atsakymų bei argumentų. Kodėl netikėtą? Todėl, kad paprastai ji narplioja finansinius aspektus, o šį kartą pažvelgė giliau. Auditoriai dirbo ilgiau nei devynis mėnesius, išstudijavo kalnus dokumentų, aplankė 116 mokyklų (tai yra dešimtadalį visų šalies mokyklų) ir, deja, nupiešė gana niūrų paveikslą.Šiaip jau visokiausių tikrintojų nelabai kas mėgsta, nes jie visada išryškina įvairius trūkumus, tačiau jeigu šios auditorių išvados taptų savivaldybių merų, švietimo skyrių vedėjų ar mokyklų vadovų darbo knyga, jiems akyse nušvistų, jie daug ką suprastų, o supratę galėtų šį bei tą pakeisti, tai yra pagerinti. Kad suvoktų, kodėl jų vaikams neprieinamos aukštos kokybės švietimo paslaugos, su Valstybės kontrolės išvadomis susipažinti verta ir visiems mokinių tėvams – tada jie žinotų, ir ko gali reikalauti.Žinoma, savame kieme pranašu nebūsi, todėl nemažai mokyklų skeptiškai žvelgia į kritiką ir patarimus, tačiau net ir ne savo kiemo institucijos, konkrečiai: Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacija, vertindamos Lietuvos pažangą, nuolat kritikuoja šalį dėl negerėjančios ugdymo kokybės ir neefektyvaus švietimo finansavimo.O jis iš tiesų neefektyvus: štai 2014–2016 m. mūsų mokyklose išlaidos vienam mokiniui išaugo 10,7 proc., bet bendri mokinių ugdymo rezultatai negerėjo nė kiek. Neefektyvumą, tik jau kiek kitaip, savo kailiu labai konkrečiai jaučia ir dauguma mokytojų: kadangi Lietuvoje mokytojui vidutiniškai tenka mažiausiai mokinių visoje Europos Sąjungoje, kadangi mokytojų Lietuvoje dabar dirba daugiau nei 10 proc. per daug, tad jų krūviai nedideli, taigi ir atlyginimas menkas. Kalbant konkrečiai, 57 proc. šalies mokytojų uždirba nuo 400–800 Eur per mėnesį.Dar viena mūsų krašto yda yra ta, kad mokyklų pastatai dideli, o mokinių juose mažai, tad išpūsta infrastruktūra lemia, jog didelė dal

[\/]

2018-05-08
Komentuoja žurnalo "Investuok" vyr.redaktorius Liudvikas Gadeikis.

[\/]

2018-05-07

[\/]

2018-05-02
Komentuoja žurnalo IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

[\/]

2018-04-30
Mūsų aukštosioms mokykloms šie metai – tikras išbandymas: virsmai vyksta net keliose srityse. Dalis jų jungiasi, dalis ieško kitokių išgyvenimo alternatyvų, viena kolegija studentų jau nusprendė nebepriiminėti, kita vis mažiau patalpų skiria studentams, o vis daugiau – konferencijoms ir biurams.Bet tai tik nedidelė dalis pokyčių. Universitetų jungimasis šalyje vyko ne visai pagal Švietimo ir mokslo ministerijos planą (tiksliau, visiškai ne taip, negu buvo planuota), bet kai tiek interesų grupių, sunku tikėtis, kad bus kitaip, juk daug kas priklausė ne vien nuo ministerijos.Daugybę didingų tikslų išsikėlusią Švietimo ir mokslo ministeriją universitetai pergudravo, bet ji nusprendė atsigriebti kitoje srityje. Ministerija neatsitraukė nuo savo siekio kelti studijų kokybės kartelę ir tą daro principingai. Visų pirma, jau antrus metus iš eilės keliama stojamojo balo kartelė, ir tai išties teigiamai atsiliepė studijų kokybei (bent jau tose aukštosiose, kur šios kartelės paisoma). Kartu lygiagrečiai dar praėjusių metų vasarą Studijų kokybės vertinimo centrui buvo pavesta atlikti visų aukštųjų mokyklų studijų krypčių vertinimą ir laikinąjį akreditavimą. Atliekant šį vertinimą didžiausia reikšmė buvo suteikta mokslo parametrams, kuriuos pasvėrė Lietuvos mokslo taryba.Visas šis darbas vyko ilgokai, bet jau šių metų kovo 1 d. paaiškėjo rezultatai, kurie aukštosioms mokykloms, ypač universitetams, buvo tarsi šaltas dušas. Nes Studijų kokybės vertinimo centras konstatavo, kad atskirų krypčių ir net sričių (konkrečiai, socialinių ir humanitarinių mokslų) vaizdas yra ypač nykus, nes mokslo beveik nėra, arba jis vos įžiūrimas.Atrodytų, na ir kas, juk tai daugmaž buvo žinoma ir anksčiau. Tačiau šį kartą tai nulėmė kiekvienos aukštosios mokyklos krypties ir studijų programos ateitį. Trumpai tariant, visos kryptys buvo sudėliotos į tris lentynėles, tai yra: tos, kurios tenkina visus nustatytus reikalavimus (o tokių yra 51 proc.), tos, kurios akredituotos su papildomomis sąlygomis (jų – per ketvirtadalis. Ir jas teks skubiai stipri

[\/]

2018-04-25

[\/]

2018-04-24

[\/]

2018-04-23
Dažnas išmaniojo telefono savininkas jį patikrina apie 150 kartų per dieną, arba maždaug kas 6 minutes. Ir tik nedidelė dalis šių ekrano atrakinimų yra išties reikalingi bei naudingi. Bet dauguma vaikų ir jaunuolių taip nemano. Jie nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be telefono.Beje, dabartiniai mokiniai mano, kad šiais laikais galvų nebereikia apsunkinti žiniomis ir informacija, nes viską galima rasti išmaniajame. Tačiau, panašu, kad jie klysta ir, ko gero, tai tokio pat lygio pareiškimai kaip neišmanėlio svaičiojimai, esą nereikia mokytis daugybos lentelės, nes yra skaičiuotuvas. Iš tiesų tik mokantis ir įsimenant iš jauno žmogaus formuojasi išmintinga asmenybė. O mobilieji telefonai dar nė iš vieno vaiko nenulipdė visaverčio, gilaus, išmintingo asmens. Dar daugiau – jie nenuilstamai daugina išsiblaškiusių ir paviršutiniškų jaunų žmonių, kurie mano, kad dėl jų problemų ir bėdų kalti bet kas, tik ne telefonai. Skundžiamasi nežmoniškais krūviais mokyklose, pasibaisėtinais namų darbais ir projektais, griežtais mokytojais, bjauriais tėvais, vaikystės ir jaunystės neturėjimu, bet kuo, nors tuo pat metu randama laiko kiekvieną dieną po 3–7 valandas tūnoti telefone ar feisbuke. Tokiu elgesiu netaupomas savas laikas, na, ir negerbiami kiti žmonės, ypač mokytojai.Dar labiau į išmaniuosius telefonus panirę studentai – dauguma jų net nebesislepia ir telefonus laiko ant stalų. Vis daugiau studentų nebesugeba net paskaitos išsėdėti neįlindę į socialinius tinklus ar nepanaršę naujienų.Vieni paaugliai ir jaunuoliai neigia turintys priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių, kiti aiškina, jog tai – šios kartos bruožas, treti įrodinėja, kad bendraamžiai kitose valstybėse telefonuose tūno dar ilgiau. Tą, beje, patvirtina ir skirtingos apklausos.„Eurobarometro“ duomenimis, Europos Sąjungoje 70 proc. 12–13 metų vaikų ir 23 proc. 8–9 metų vaikų gyvenimo be mobiliojo telefono jau nebeįsivaizduoja. O Jungtinėje Karalystėje net 90 proc. 18–25 metų anglų telefoną nešiojasi visur ir visada, daugiau nei 40 proc. prisipažino, kad be telefono nega

[\/]

2018-04-18

[\/]

2018-04-17

[\/]

2018-04-16
Stebint pastarųjų 20-ies metų Lietuvos gyventojų sociologinių apklausų rezultatus galima pamatyti neįtikėtinų virsmų. Pasitikėjimas kai kuriomis institucijomis smuko kartais, bet kai kuriomis stipriai išaugo.Pirmiausia gal vertėtų aptarti tas, kuriomis žmonės pasitiki vis mažiau. Kaip liudija sociologinių tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausų rezultatai, nuo 1998 metų iki dabar, taigi per 20 metų, bene labiausiai žmonių pasitikėjimas sumenko politinėmis institucijomis, nors jis ir taip buvo nedidelis. Tarkime, 1998 m. pasitikinčiųjų Seimu buvo dar 17 proc., o dabar jau tik 11 proc., o nepasitikinčiųjų – net 54 proc. Panašiai ir su Vyriausybe kaip institucija: prieš dvidešimt metų ja pasitikėjo 30 proc. apklaustųjų, o dabar – tik 21 procentas. Ką jau kalbėti apie partijas, kuriomis dabar pasitiki vos 7 proc. respondentų.Postipriai svyravo ir pasitikėjimas Prezidento institucija – nuo 84 iki 26 proc. pasitikinčiųjų. Dabar jis yra vidutiniškas ir siekia 53,5 proc.Iš tikro pasitikėjimui politinėmis institucijomis daug įtakos turi skandalai, o dabar jų mūsų politinėje padangėje apsčiai.Liūdna, bet labai stipriai smuko ir pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida: kadaise jis siekdavo 80 proc., prieš dvidešimt metų - 66 procentus, o dabar – tik 37 proc. Taigi pasitikėjimas smuko daugiau nei du kartus, be to, žiniasklaida Lietuvoje prarado ir moralinio autoriteto pozicijas ir „paprastų žmonių“ gynėjos vardą.Blogiausia yra tai, kad Lietuvoje linkstama susitaikyti su menku pasitikėjimu atskiromis institucijomis. Ir tai pasakytina tiek apie politines institucijas, tiek apie žiniasklaidą. Pasitikėjimas jomis mažėja, arba nuolat yra žemas, tačiau ar nuo to, kas keičiasi? Regis, ne. O juk 1991 m. Aukščiausiąją Tarybą palankiai vertino net 52 proc. žmonių. Sociologai pabandė pasiteirauti, kodėl Lietuvos gyventojai nepasitiki Seimu, partijomis ir išgirdo tokias priežastis: Seimo nariai – savanaudžiai, kovoja tik už savo interesus, nevykdo pažadų, pjaunasi, barasi, meluoja, jiems nerūpi paprasti žmonės, Seime nesiliauja rietenos, Parl

[\/]

2018-04-11

[\/]

2018-04-09
Šiandien yra balandžio 9 d., taigi stojamieji ant nosies. Pabandykime įsijausti, ką šiandien išgyvena dvyliktokai. Ir šį jausmą tegalima apibūdinti vos trimis žodžiais: „Nerimas ir absoliuti nežinia“.Valstybės vizija neaiški, kokių profesijų atstovų Lietuvoje yra per daug, o kurių per mažai, niekas neskelbia, ką studijuoja dabartiniai studentai, taip pat niekas neinformuoja. Darbdaviai neužmiršta laikas nuo laiko „įspirti“ aukštosioms mokykloms ir eilinį kartą papriekaištauti, kad šios rengia visai ne tai, ko reikia darbdaviams, o absolventų lygis esąs tiesiog apgailėtinas. Tačiau iš tikro Lietuvos darbdaviai dosniai žarsto tik priekaštus, o kai patiems reikia įsitraukti, vienaip ar kitaip prisidėti, neria į krūmus. Nei jie skelbia prognozių apie atskirų profesijų perspektyvas, nei pristatinėja atskiras profesijas, kurios ką tik atsirado, ar kurių atstovų trūkumą Lietuvos darbdaviai jaučia. Neskelbia darbdaviai ir atlyginimų, kuriuos moka ar kuriuos pasižada mokėti. Nes užtektų darbdaviams duoti vieną kitą įsipareigojimą, vieną kitą pažadą ir ne tik pažadėti, bet ir tų pažadų laikytis, ir jaunuoliai juos išgirstų. Tiesa, jeigu būtų pažadėta minimali alga, tai klausančių nebūtų daug, bet jeigu koks stambus darbdavys ar jų grupė paskelbtų, kad Lietuvoje baigusiems gamybos technologijos ar mechanikos inžinerijos studijas jau po studijų būtų mokama 1200 eurų alga, tai šių specialistų trūkumo problema Lietuvoje greitai būtų išspręsta. Tačiau mūsų darbdaviai nenori įsipareigoti, jie mieliau pakritikuoja, pasišaipo iš mūsų aukštųjų mokyklų ir atsiveža dar keletą šimtų užsieniečių.Ką dar girdi ir jaučia mūsų abiturientai? Iš tikro jie girdi labai mažai informacijos, kuri yra tiesiog privaloma. Tarkime, AIKOS duomenų bazėje, kurioje jaunuoliai turėtų ieškotis visų Lietuvoje siūlomų studijų programų ir jas nagrinėtis, šiandien kabo užrašas „Nėra duomenų“. Ką ten jaunuoliai, šiandien net patys universitetai, kolegijos ir profesinės mokyklos skendi nežinioje ir vis dar nežino, ko jie mokys nuo šių metų rugsėjo pirmosios. Ir

[\/]

2018-04-04

[\/]

2018-04-03

[\/]

2018-03-28

[\/]

2018-03-27

[\/]

2018-03-26
Šiuo metu daugeliui dvyliktokų atsakingas metas – jau pats laikas galutinai apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo.Nors šiandien rinkdamiesi, ką ir kur studijuoti, jaunuoliai turi nepalyginamai daugiau galimybių, nei turėjo jų tėvai, nors galimybių ir studijų programų kiekis tiesiog verčia iš koto, tačiau labai daug jaunuolių ir dabar yra visiškai pasimetę, sutrikę ir blaškosi tarp skirtingų norų ir pasirinkimų. Tačiau jie turi išeitį. Dar daugiau, šiuo metu jaunuoliams nebūtina rinktis tik vieną profesiją. Iš tiesų jie gali rinktis dvi, tris ar net keturias profesijas. Ir visas jas įgyti per ketverius metus. Būtent tai siūlo tapkryptinės ir tarpdisciplininės studijos. O jų Lietuvos aukštosios mokyklos siūlo per 180 variantų.Sutikite, ši alternatyva labai patraukli. Tikrai išmintingiau yra per ketverius metus baigti technologijas ir vadybą, nei kiekvieną jų atskirai – per aštuonerius metus, arba tikrai geriau per ketverius metus baigti mechatroniką, nei tris jos dalis – mechaniką, automatiką ir elektroniką – kalti dvylika metų.Tyrimai rodo – kuo toliau, tuo labiau pasauliui reikės žmonių, kurie gali derinti „kietuosius“ ir „minkštuosius“ gebėjimus, pavyzdžiui, matematikos žinias ir komunikacinius įgūdžius. Paprasčiau tariant, plotis, bet kartu ir gylis geriau nei paviršutiniškumas ir siaurumas.„Tiesą sakant, tarpdiscipliniškumo daugėja visur: ir moksle, ir mene, ir versle. Ir tai pažangu, nes iš to atsiranda inovacijos. O norint atliepti šiuolaikinio verslo ir pramonės poreikius, tiek universitetams, tiek kolegijoms technologines ir inžinerijos žinias reikia derinti su fiziniais, socialiniais, humanitariniais mokslais, taip pat ir menais“,  – komentuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Studijų prorektorius Romualdas Kliukas.„Beje, šiuo metu ir įprastos studijų programos visai kitokios, nei buvo prieš 20 ar 30 metų, kitaip tariant, ir vienakryptės studijos turi daugybę tarpkyptiškumo elementų. Tarkime, jeigu dabar žmogus studijuoja inžineriją, tai jis gaus ne tik inžinerijos, bet ir kitų dalykų pagrindus:

[\/]

2018-03-21

[\/]

2018-03-20

[\/]

2018-03-14

[\/]

2018-03-13

[\/]

2018-03-12
Bendraujant su tūkstančiais Lietuvos mokinių galima matyti, kad šiais laikais kiekvienoje mokyklos klasėje yra po savą „Marką Zuckerbergą“, „Eloną Muską“, „Billą Gatesą“, „Larry Page“, ar „Steve Jobsą“. Kiekvienas jų svajoja sukurti savo „Facebook'ą“, „Teslą“, „Google“ ar „Apple“. Kiekvienas svajoja nustebinti pasaulį ir tapti garsiu, na ir žinoma turtingu. Kitaip tariant, mokykloje daugumai vaikų nei mokslas, nei technologijos, nei kūrybiškumas neatrodo atgrasūs. Priešingai, - labai patrauklūs. Nes jie mato kaip per tai galima prasimušti, galima keisti pasaulį, o daliai rūpi, kad per tai galima praturtėti.Tačiau kažkuriuo metu vis dėlto įvyksta lūžis ir daugybė potencialių jaunuolių nuo mokslo, technologijų ir kūrybos nusisuka. Kažkuriuo metu jiems tiesiog paaiškėja, jog sėdint namie prie kompiuterio ir žaidžiant ar šešias valandas per dieną sėdint išmaniajame telefone, savaime stulbinamos idėjos tiesiog nešauna, ir be pastangų pasaulio nenustebinsi. Tiesiog reikia nerti į mokslo vandenis, reikia juodo ir ilgo darbo, dažniausiai matuojamo dešimtmečiais, ir tik tolimoje ateityje gali tikėtis kažkokio proveržio.Bet daugumai jaunuolių visko norisi čia ir dabar, tad jie numoja ranka į ankstesnes savo svajones ir veja šalin mintį savo ateitį sieti su mokslu. Todėl Lietuvoje turime tikrai mažai jaunųjų mokslininkų, tikrai mažai jaunuolių renkasi doktoranto kelią. Šiuo metu Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka kiek daugiau nei tūkstantis doktorantų, o štai Švedijoje vienam milijonui gyventojų tenka 2500 doktorantų.Kas jaunuolius atgraso nuo mokslininko karjeros? Priežasčių esama bent kelių. Visų pirma, finansinės perspektyvos. Doktorantų stipendijos mūsų valstybėje menkos ir neleidžia pragyventi, o ir po jos, pirmaisiais metais, jauniesiems mokslininkams šviečiasi tik vargo vakarienė, nes jų alga nesiekia net 600 eurų. Taigi, nuėję į banką jie net negali gauti paskolos būstui. Tikriausiai žinote ne vieną doktorantą, kurie dėl nepriteklių doktorantūrą metė, nes neįmanoma normaliai dirbti ir rašyti mokslinį darbą

[\/]

2018-03-07

[\/]

2018-03-06

[\/]

2018-03-05
Per pastaruosius penkerius metus teko aplankyti tikrai daug universitetų, kolegijų  ir profesinių mokyklų. Ir visur apimdavo jausmas, kad šių laikų studentai turi fantastines galimybes, bet šito jie dažnai neišnaudoja, o gal net ir nesupranta. Studijų sąlygos Lietuvoje jau daug kur puikios, kai kur net fantastiškos – moderniausios laboratorijos su naujausia įranga, turtingos bibliotekos, galimybė naudotis daugybe tarptautinių duomenų bazių, aukštųjų mokyklų ir profesinių mokyklų lankstumas, augantis tarptautiškumas, tarpkryptiškumas. Regis, ko daugiau reikia, tik švieskis, lavinkis, plėsk akiratį, pažinčių ratą ir stenkis per studijas į save susiurbti kuo daugiau gėrio ir naudos.Taigi kiekvienas turi tokias plačias galimybes, bet ar jomis pasinaudoja?Deja. Mažesnioji dalis. Iš tiesų šiuo metu studentus galima išskirti į dvi grupes: pirma, tai tie, kurie turi labai aiškius tikslus, planus ir jų siekia ir jiems tuos tikslus pasiekti dabar gerokai paprasčiau ir lengviau nei ankstesnių laikų studentams, nes galimybės šiais laikais praktiškai neribotos. O antra grupė, tai jaunuoliai, teturintys vienintelį tikslą - įgyti aukštojo mokslo diplomą. Gaila, bet tokių yra daugiau. Labai blogai yra tai, kad jie demotyvuoja aplinkinius, tai yra ne tik patys regresuoja, bet ir kitus tempia atgal.Prieš ketvirtį amžiaus aukštojo mokslo diplomo siekdavo maždaug ketvirtadalis abiturientų, taigi ir atranka būdavo didesnė, ir studento statusas tuomet būdavo prestižiškesnis. Dabar tiek į universitetus, tiek į kolegijas patenka maždaug per 70 procentų abiturientų, taigi aukštasis mokslas tapo masiniu, o studento statusas ir įvaizdis stipriai sumenko. Šiandien į studentą žvelgiama jau visai kitaip nei buvo žvelgiama prieš 30 metų, ar juolab tarpukaryje. Ir prie to labiausiai prisidėjo tie, kurie į universitetus ateina tik diplomo ir kuriems tas diplomas reikalingas tik pasipuikavimui. Darbdaviai teigia, kad ankstesnių laikų ir dabartinių laikų diplomų vertė esmingai skiriasi. Todėl vis daugiau darbdavių iš potencialių darbuotojų diplom

[\/]

2018-02-28

[\/]

2018-02-26
Ilgainiui Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, išplito daugybė klaidingų stereotipų bei mitų apie mitybą ir sveikatą. Apie tai prileista tūkstančiai knygų, bet tik mažuma jų remiasi moksliniais tyrimais. Tikrai daug leidinių paremti pseudo mokslu. Bet kadangi poreikis didžiulis ir kadangi neperskaičius, neaišku, ar knyga vertinga, ar niekalas, tad vidutinis statistinis pilietis perskaito 2-3 vertingas ir pagrįstas knygas, o šalia jų dar 4-5 niekalus, ant viršaus dar pabarsto keliasdešimt straipsnių iš interneto, kurių absoliuti dauguma prieštarauja vienas kitam ir taip, gana iškreiptai, formuojasi dažno šio laikmečio žmogaus supratimas apie maitinimąsi ir sveikatą.Nemažai daliai visai patinka mintis, kad valgyti galima viską, tik po nedaug, kad besirūpinantieji sveikata negyvena ilgiau nei tie, kurie ja nesirūpina ir apskritai labiausiai ateitį nulemia iš tėvų ir protėvių paveldėti genai. Toks savo neveiklumo ir abejingumo pateisinimas yra labai patogus, bet jis nėra teisingas.“Iš tikro genetika mūsų sveikatą lemia tik dešimčia procentų, – bet kokius išvedžiojimus nukerta profesorius iš Jungtinių Amerikos valstijų Johnas Kelly. – O 70 proc. mūsų sveikatos lemia ne kas kita, o mūsų valia, tai yra gyvensena, dar 10 proc. – aplinka ir 10 proc. – sveikatos priežiūros sistema.“Šis mokslininkas cituoja epigenetinius tyrimus, kurie įrodo, jog pakeitus gyvenimo būdą, tai yra pradėjus sveikai maitintis, aktyviai judėti ir tinkamai išsimiegoti, ligas lemiantys net 450 genų „išsijungia“ ir „įsijungia“ 50 genų, kovojančių su „kūno priešais“. Ir tai esą nutinka jau po trijų mėnesių. Epigenetikos mokslas, anot amerikiečio profesoriaus, įrodo, kad mes patys esame atsakingi už savo sveikumą.Net 80 proc. visų priešlaikinių mirties priežasčių yra nulemtos tik menkavertės mitybos, nejudraus gyvenimo būdo bei žalingų įpročių“, – antrina Jeilio universiteto profesorius Davidas Katzas. Jo žodžiais, žmonėms nustojus valgyti šlamštmaistį ir kardinaliai pakeitus gyvenimo būdą, sergančiųjų debetu sumažėtų 90 proc., širdies ir kraujagysli

[\/]

2018-02-21

[\/]

2018-02-20

[\/]

2018-02-19
Lankantis Lietuvos mokyklose, jose galima pastebėti didžiulių skirtumų. Visame kame: ir pastatuose, ir kabinetuose, ir įrangoje, ir mokinių santykiuose, ir atmosferoje. Bet šį kartą ne apie tai. O apie suaugusiųjų elgesį. Susidarė įspūdis, kad esmingai skiriasi užsieniečių ir lietuvių suaugusiųjų požiūris į mokyklas, į jų rėmimą ir į atsidėkojimą savo buvusiai mokyklai. Tiesą sakant, mūsų krašte švietimo mecenavimas, rėmimas ypač primityvus, praktiškai joks.Štai trys konkrečios istorijos. Tauragėje yra tokia klęstinti “Šaltinio” progiminazija. Ir prie jos klestėjimo labai stipriai prisidėjo amerikiečiai rėmėjai Linda ir Tonis Perizai, mokyklai per dešimt metų paaukoję 150 tūkst. eurų.Pasirodo, mokyklos rėmėja amerikietė Linda yra prieš šimtmetį emigravusios tauragiškės Rozalijos anūkė. O mintis paremti „Šaltinį“ kilo jos tuomet 92-ejų metų mamai Katerinai Simonai Mikals, norėjusiai pagerbti mirusį savo vyrą, Lindos tėvą, Baltramiejų Antaną Mikalauską - Mikalsą. Kuklioje emigrantų iš Lietuvos šeimoje gimęs L. Periz tėvas ypač vertino mokslą. Jis buvo kosmoso technikos inžinierius – mechanikas, JAV projektuodavęs ir pats montuodavęs raketų galvutes.Taigi, iš šių rėmėjų skirtų pinigų tauragiškiai įsirengė gamtos mokslų laboratoriją, dvi modernias kompiuterių klases, 15 interaktyvių lentų, mokyklos virtuvės įrangą ir baldus, spinteles – drabužines, įsigijo baldų ir instrumentų mokyklos orkestrui. Ir dar daugybę kitų inovatyvių dalykų bei erdvių, labai reikalingų mokiniams.O dabar antras pavyzdys. Iš visai kitos vietovės – iš Giedraičių gimnazijos Molėtų rajone. Šiame rajone, prie Giedraičių, kasmet po pusmetį praleidžia turtingas JAV žydas Steavas, kurio žmona lietuvė. Jau senokai mokyklos ir šios šeimos santykiai peraugo į draugystę, o vėliau ir į finansinį rėmimą. Šis verslininkas kasmet mokyklai paaukoja po 6 tūkst. eurų. Jam tai nedidelė suma, o mokyklai didelė paspirtis. Ji leidžia kiekvieną mokinį kasmet nuvežti į teatrą ir po du kartus į skirtingas kultūrines edukacines erdves Vilniuje arba Kaune. Tai stipria

[\/]

2018-02-13

[\/]

2018-02-12
Panašu, kad Vilniaus dailės akademija nesuvaldo viešųjų ryšių krizės. Skandalas vis labiau įsismarkauja: per savaitę po du tris kartus pateikiami vis nauji seksualinio ir psichologinio priekabiavimo atvejai; prabyla vis kiti garsūs menininkai – ne tik merginos, bet ir vaikinai, tuo tarpu rektorate olimpinė ramybė.“Atskirkite profesorių Joną Gasiūną nuo Vilniaus dailės akademijos”, - tai “Delfi” videokonferencijoje pareiškė akademijos galva, profesorius Audrius Klimas.Bet ar tikrai turėtume tai atskirti?Jo vadovaujama aukštoji mokykla kaltinama vienais sunkiausių nusikaltimų prieš jaunus žmones, o jis teigia, kad reikia atriboti jo bei jo pirmtakų nusamdytus dėstytojus nuo aukštosios mokyklos reputacijos.Rektorius, kuriam svarbi jo vadovaujamos aukštosios mokyklos reputacija, turėjo jau pirmą skandalo dieną surengti spaudos konferenciją, sukviesti žurnalistus ir viešai atsiprašyti visų buvusių ir esamų studentų bei jų tėvų ir užganėdinti, kad tai daugiau niekada nebepasikartos.Tuo tarpu dabar rektorius lyg kokį užkeikimą kartoja, kad jis nežinojęs, kas dedasi už rektorato sienų. Nors kiti Vilniaus dailės akademijos darbuotojai teigia, kad to neįmanoma nežinoti ir rektoratas žino kur kas daugiau nei iki šiol paskelbta.Negana to, rektorius parlamentinės komisijos nariams pareiškė, girdi jo vadovaujamoje Dailės akademijoje skandalus inspiruoja tai, kad daugybė studentų bei dėstytojų lankosi pas psichikos sveikatos specialistus.Po tokių rektoriaus paaiškinimų, komentarų nebelieka. Dauguma iki šiol girdėtų pateisinimų ir pasiteisinimų kažkokie paranormalūs. Juk jeigu gydytojai, remdamiesi medicinine paciento diagnoze, leidžia konkrečiam dėstytojui dėstyti, o studentui studijuoti, vadinasi, negali būti nė kalbos apie jų sveikatos būklę. Dar daugiau: gal šios aukštosios mokyklos vadovai nepastebėjo, bet sovietmetis, kai bet koks valdžiai neįtinkantis asmuo sulaukdavo diagnozės esą jis pakrikusios psichikos, seniai baigėsi.Aš mėginu įsivaizduoti, kas dedasi tėvų, kurių vaikai kada nors studijavo tapybą Vilniaus dailės ak

[\/]

2018-02-07

[\/]

2018-02-06

[\/]

2018-02-05
Socialinis kontekstas – tai naujas Lietuvos švietimo užkeikimas. Juo tarsi XXI a. figos lapu savo neveiklumą, negebėjimą ar nenorą spręsti įsisenėjusių švietimo vočių, mokyti sunkiau gyvenančių vaikų, dangstosi ir kartoja absoliuti dauguma mokytojų, švietimo valdininkų ir net politikų.Ir tada randa visų problemų šaknį – pasirodo, tai reitingai. Girdi, jei nebūtų reitingų, viskas būtų gerai. Taip gerai, kaip Suomijoje.Bet juk tokios išvados yra vėjai. Ir iki reitingų mokyklos Lietuvoje skyrėsi labai stipriai ir tikrai ne reitingai lemia, kad tie skirtumai nuolat tik didėja.Ir iki reitingų atsiradimo tiek politikai, tiek kiti apsukresni tėvai, tiek švietimo funkcionieriai, prieinantys prie švietimo statistinės informacijos savo vaikus vedė tikrai į ne šalia namų esančias, o į geriausias mokyklas.Švietimo politiką formuojančių valdininkų nelaimei, atsiradus reitingams, ši ribotam žmonių ratui prieinama informacija, tapo vieša. Ir, o, varge, dabar reitingai visiems tėvams parodo, kam jie patiki savo brangiausio turto, savo vaikų ateitį. O tėvai nenori, kad jų vaikai mokytųsi ten, kur mokytojai ir mokyklų administracijos dangstosi figos lapais, todėl jų vaikai balsuoja kojomis į tas mokyklas, kuriose vaikas ir jo ateitis yra prioritetas.Dar daugiau: reitingai parodo, kad švietimo valdininkija nieko nesprendžia, kad mažėtų atotrūkis tarp elitinių mokyklų ir tų, kuriose mokosi vaikai, kurių nepriima prestižinės mokyklos.Dažniausias priekaištas kurį, girdime, kad mes lyginame morkas su obuoliais ir kad visai nevertiname socialinio bei ekonominio konteksto. Dėja, tai nėra tiesa. Obuolius mes lyginame su obuoliais ir morkas su morkomis. Tai yra, tarpusavyje lyginame tik pradines mokyklas, tik progimnazijas, tik pagrindines mokyklas ir tik gimnazijas. Ir atskiriame tas mokyklas, kurios mokinius atsirenka nuo tų, kurios mokinių nesirenka ir priima visus pagal gyvenamąją vietą. Vertiname ir mokyklos dydį, ir socialinį kontekstą, daugybę parametrų, bet net ir viską įvertinus matyti, kad skirtumai tarp mokyklų yra milžiniški i

[\/]

2018-01-31

[\/]

2018-01-30

[\/]

2018-01-29
Per pastaruosius trejus metus daugiau nei 20 Lietuvos mokyklų įsirengė 3D klases. Į pamokas šiose klasėse veržiasi visi mokiniai. Ir svarbiausia, kad jose daug išmoksta.“Iš tiesų vaikus biologijos pamokos 3D klasėje labai traukia, skatina domėtis, o vaizdumas padeda įsigilinti“, – teigia Rokiškio J. Tūbelio progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas.„Mūsų mokinių motyvacija irgi keičiasi tiesiog akyse”, - sako Raseinių Šaltinio progimnazijos direktorės pavaduotoja Jolanta Stankaitienė. Naudodami 3D technologijas raseiniškiai mokomi ir anglų kalbos, ir fizikos, ir astronomijos, o pradinukai – matematikos ir pasaulio pažinimo.Priminsime, kad 3D klasės principas analogiškas 3D kinui, kai su specializuotais akiniais yra matomi erdviniai vaizdai ir sukuriama galimybė virtualiai pažinti reiškinius, procesus: pavyzdžiui, regėti smegenų veiklą, matyti molekulių dalijimosi ir jungimosi procesus, stebėti lapo augimą, įvairiausius cheminius bandymus ar erdvinių figūrų pjūvius.„Bet tai tikrai nėra žaidimas. Tai priemonė, kad mokymasis taptų efektyvesnis ir greitesnis. Kartu tai didžiulė pagalba ir mūsų vaizduotei. 3D klasėje iš pažiūros „sausas“ mokslas tampa kur kas įdomesnis“, – dėsto Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė. Tačiau šios klasės turi ir vieną trūkumą – jos yra gana brangios. Būtent gana didelė kaina ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl 3D klasės Lietuvoje plinta lėtai. Daugybė ne tik mokyklų, bet ir ištisų rajonų dar ne tik kad jų neturi, bet ir neplanuoja įsirengti, ir net neįsivaizduoja nei 3D klasių privalumų, nei kaip jose vyksta pamokos.Nors šios technologijos smarkiai keičia pamokų kokybę, efektyvumą ir rezultatyvumą. Ypač tai pasakytina apie biologijos, geografijos, chemijos, fizikos, anglų kalbos ar matematikos pamokas. „Aišku tai, kad 3D technologijos nė vieno nepalieka abejingo, į tokias pamokas veržiasi net nemotyvuoti mokiniai. Svarbu tai, kad jos padeda greičiau įsisavinti informaciją. Kontroliniai rodo, kad ir rezultatai per metus pagerėjo maždaug 15 procentų. Ypač – geo

[\/]

2018-01-24

[\/]

2018-01-23

[\/]

2018-01-22
Nuo šių metų sausio trečdaliu, tai yra 2 mln. 800 tūkst. eurų padidėjo neformaliojo švietimo, tai yra įvairios popamokinės veiklos, kurią organizuoja ne mokyklų mokytojai, finansavimas. Iš viso savivaldybės šiemet gaus net 11 mln. eurų vaikų neformaliojo švietimo krepšeliui finansuoti.Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė išreiškė lūkestį, kad nuo šiol savo įtraukios popamokinės veiklos paslaugas, būrelius galės siūlyti dar daugiau nevyriausybinių organizacijų bei laisvųjų mokytojų; be to, daugiau vaikų galėsią kokybiškai ugdytis, lavintis po pamokų, gilintis į tas veiklas, kurios juos traukia, padeda atskleisti jų talentus.Bet ar iš tikrųjų yra taip? Ar tikrai kiekvienas vaikas nuo šiol gaus kas mėnesį jam priklausančius vidutiniškai 15 eurų bet kokiam jo norimam būreliui, kurį organizuoja jo miesto neformalios švietimo veiklos organizatoriai, tarkime, skautai, maltiečiai, šauliai, programuotojai, robotikos entuziastai, kovų menų atstovai ir kiti? “Deja”, - sako Judita Akromienė, Švietimo nevyriausybinių organizacijų tinklo koordinatorė, - Iš esmės niekas nepasikeis bent jau didmiesčiuose. Ir, pirmiausia, Vilniuje, kur didžiąją dalį visų neformaliojo švietimo krepšelio lėšų susižeria du iš biudžeto išlaikomi didžiuliai centrai, tai: Lietuvos vaikų ir jaunimo centras bei Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centras”.Tiesa, abiejų jų tiesioginė misija organizuoti vaikų neformalaus švietimo veiklą. Už tai šių centrų darbuotojai gauna atlyginimą, be to, valstybė sumoka už šių institucijų grandiozinių pastatų išlaikymą.Beje, kuomet 2014 m. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius su komanda rengė neformaliojo švietimo krepšelio koncepciją, vienas aktyviausių šios idėjos autorių buvo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vadovas Valdas Jankauskas.Ir jau anuomet kuluaruose buvo kalbama esą ministro bičiulis ne be reikalo taip stengiasi, kad atsirastų neformalaus švietimo krepšelis.Maža to, kaip šiandien pastebi nevyriausybininkė J. Akromienė, minėtų centriukų specialistai ne tik prisidėjo prie neformalau

[\/]

2018-01-16

[\/]

2018-01-15
Nors ir lėtokai, nors ir su visokiausiais trikdžiais, nors ir visiškai kitaip nei buvo planuota prieš metus, tačiau bent jau valstybinių universitetų reforma Lietuvoje vyksta. Kai kurie universitetai jungiasi noriau, kai kurie ne taip noriai, bet permainos matyti. Besidubliuojančių studijų programų taip pat mažėja. Vis svarbesni tampa kokybiniai parametrai, mokslo lygis.Tačiau aukštasis mokslas – tai ne vien universitetai, bet ir kolegijos. O štai jų stovykloje aiškumo gerokai mažiau. Tiksliau visai nėra. Nes šiandien visiškai neaišku, kas laukia ne tik valstybinių, bet ir privačių kolegijų.Tiek valstybinių, tiek privačių kolegijų akademinėms bendruomenės kyla klausimų, koks ateityje Lietuvoje apskritai bus kolegijų tinklas. „Mes nesuprantame, kodėl stiprias valstybines kolegijas siūloma jungti prie silpnų universitetų arba stiprias specializuotas kolegijas – prie stambių ir stiprių kolegijų, kuriose specializuotos aukštosios mokyklose paskęs“, – kalba privačios Vilniaus dizaino kolegijos vadovas Aldis Fledžinskas. Deja, į aukštųjų mokyklų bendruomenių argumentus neįsiklausoma, kolegijų vadovai ir atstovai žalio supratimo neturi, kokie ekspertai dirba reformos darbo grupėse, o privačios aukštosios mokyklos apskritai paliktos nuošalėje, su jomis niekas nesitaria.A. Fledžinskas pabrėžia, kad daugelio kolegijų dėstytojų nuotaikos šiuo metu tragiškos: dėl nesibaigiančių aukštojo mokslo permainų akademiniai darbuotojai yra netekę vilties. „Nesuprantama, kodėl taip nepasitikima akademinėmis bendruomenėmis, kodėl nepriimami jokie jų siūlymai“, – stebėjosi privačios kolegijos vadovas.Iš kai kurių politikų pasigirsta pasvarstymų, esą galbūt kai kurios valstybinės kolegijos bus jungiamos, paminimi ir galimi variantai, bet jie keisti ir negirdėti jokios argumentacijos, kam ir kodėl taip norima daryti. Tarkime, tiek Vilniuje, tiek Kaune norima sujungti po dvi stiprias kolegijas, o silpnų kolegijų jungti neplanuojama.Šio sektoriaus atstovai nesupranta nei tokių jungčių motyvų, nei naudos, nes šiuo metu valtybinių kolegijų Li

[\/]

2018-01-10

[\/]

2018-01-09

[\/]

2018-01-08
Pernai Lietuvoje pirmą kartą vyko Vidurio Europos matematikos olimpiada. Deja, mūsų šalies moksleiviai šiame tarptautiniame renginyje nepelnė nė vienos prizinės vietos.Tiesa, iš vasarą Brazilijoje vykusios tarptautinės matematikos olimpiados lietuviai parsivežė du bronzos medalius.Vis dėlto, kaip pažymi daugiausia mokinių tarptautinėms olimpiadoms parengiantys mokytojai, taip pat ir moksleivių tarptautinių olimpiadų kuratoriai, aukštesnieji bei aukščiausieji mūsų mokinių gebėjimai smunka. Ypač liūdnas vaizdas dėl matematikos, filosofijos, o jau ir dėl kai kurių gamtos mokslų. Tad kas nutiko?„Tiek mūsų mokinių valstybinių brandos egzaminų rezultatai, tiek pasiekimai tarptautinėse olimpiadose blogėja, nes vadovėliai lengvinami ir mokiniai per pamokas nebegauna spręsti rimtesnių uždavinių. Šiandien olimpiadininkai per papildomus matematikos užsiėmimus sprendžia tokius uždavinius, kokius jų tėvai ir seneliai sprendė per pamokas iš vadovėlio“, – sako daugybę mokinių tarptautinėms matematikos olimpiadoms parengusi matematikos mokytoja Zina Šiaulienė.  O juk moksle, kaip ir sporte, kuo labiau leidi reikalavimų kartelę, tuo žemiau sminga pasiekimai. O moksle, ypač matematikoje, mes taip ir elgiamės – paprastiname, lengviname siauriname etc.Išanalizavęs šiandieninius matematikos vadovėlius ir tuos, iš kurių 1975 m. mokėsi jis pats, Kauno technologijos universiteto gimnazijos matematikos mokytojas Leonas Narkevičius nustėro: dabartiniai penktokai šeštokai sprendžia tokius uždavinius, kokius jo kartos vaikai sprendė jau pradinėse klasėse. O kai kartelė nuleidžiama jau pradinėje mokykloje, vėliau ją kilstelėti vargiai sekasi.Z. Šiaulienės vertinimu, didelė blogybė ta, kad vadovėlius rašyti buvo patikėta visiems, kas tik turi iniciatyvos. Iš tikro taip neturėtų būti. Turime begales vadovėlių, kuriuos parašė įvairūs autoriai, tarp jų nemažai matematikos mokytojų entuziastų, bet jų kokybė apgailėtina, o klaidų kiekis pasibaisėtinas.Z. Šiaulienės manymu, vadovėlius turėtų rašyti ne mokytojai, o universitetų dėstytojai, tai yra

[\/]

2018-01-01
Su Naujaisiais metais Jus, tegul jie būna dar dosnesni pakylėjančių potyrių, atradimų, įžvalgų. O kartu tegul šie metai bus ir mokėjimo dalintis su kitais metai. Dalintis tiek materialiu, tiek nematerialiu gėriu, tai yra drąsinančiu žodžiu, įkvepiančiu pagyrimu, laiminančiu palinkėjimu.Iš tiesų sakyti kitam, ir nesvarbu kam, namiškiui ar kolegai, pavaldiniui ar mokiniui gerą žodį yra ne mažiau sunku nei atsisakyti dalies pajamų ir juos skirti labdarai, aukojimui.Metų gale teko kalbėtis su paaugliais savanoriais iš įvairių sostinės mokyklų, kurie didžiuosiuose prekybos centruose dalyvavo “Caritas” skirtoje akcijoje stokojantiems paremti.Buvo nepaprastai liūdna girdėti tai, ką jie pasakojo patyrę iš mūsų, suaugusiųjų, kurie buvome prašomi už auką įsigyti “Carito” žvakelę.Mes, suaugusieji, dažnai plakame savo vaikus, mokinius, studentus esą jie savanaudžiai, neempatiški, nelinkę tarnauti, į mus, tėvus ir senelius žvelgiantys tik kaip į “grynųjų pinigų automatus”; tačiau, o kaip dažnai mes patys susimąstome, o ką savo elgesiu diegiame savo vaikams ar mokiniams.Stovi prieššventiniame šurmulyje keturios dvylikos – penkliolikos metų mergaičiukės su “Caritas” žvakelėmis Lietuvos pirkinių “mekoje” “Akropolyje ir prašo paaukoti vargstantiesiems. Teta, nešina šešiais ne pirmo būtinumo vardinių prekių ženklų krepšiais, atšauna, girdi, ji ir pati stokojanti, ją pačią reikia paremti, tad negalinti skirti nė euro.Dėdės, kuriems iš perpildytų prekių vežimėlių virto dešros, kumpiai ir alkoholis siuntė paaugles rusiškais keiksmais dar toliau.Vaikai, savanoriavę žvakelių akcijoje nebe pirmus metus, atkreipė dėmesį, kad tokio šaltumo, nedosnumo, piktumo ir negatyvumo nepatyrę nė vienais ankstesniais metais. Ir tai šalyje, kurioje visuotinio gyventojų surašymo duomenimis apie 90 proc. gyventojų save vadina krikščionimis. Krikščionybė žinia yra džiaugsminga religija. Kartu tai religija, mokanti atjautos, dosnumo.Deja, dažnas krikščionis lietuvis yra amžinu gavėnios veidu: piktas, susiraukęs, dejuojantis, besiskundžiantis ir tik kai k

[\/]

2018-01-01

[\/]

2017-12-27
Komentuoja žurnalo IQ redaktorius Ovidijus Lukošius.

Atgal