Atgal

ziniasklaidos-komentaras

[\/]

2018-05-16

[\/]

2018-05-14
Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai? – tokį netikėtą klausimą pirmą kartą per visą savo gyvavimą išsikėlė Valstybės kontrolė. Ir ne tik išsikėlė, bet ir pateikė daugybę atsakymų bei argumentų. Kodėl netikėtą? Todėl, kad paprastai ji narplioja finansinius aspektus, o šį kartą pažvelgė giliau. Auditoriai dirbo ilgiau nei devynis mėnesius, išstudijavo kalnus dokumentų, aplankė 116 mokyklų (tai yra dešimtadalį visų šalies mokyklų) ir, deja, nupiešė gana niūrų paveikslą.Šiaip jau visokiausių tikrintojų nelabai kas mėgsta, nes jie visada išryškina įvairius trūkumus, tačiau jeigu šios auditorių išvados taptų savivaldybių merų, švietimo skyrių vedėjų ar mokyklų vadovų darbo knyga, jiems akyse nušvistų, jie daug ką suprastų, o supratę galėtų šį bei tą pakeisti, tai yra pagerinti. Kad suvoktų, kodėl jų vaikams neprieinamos aukštos kokybės švietimo paslaugos, su Valstybės kontrolės išvadomis susipažinti verta ir visiems mokinių tėvams – tada jie žinotų, ir ko gali reikalauti.Žinoma, savame kieme pranašu nebūsi, todėl nemažai mokyklų skeptiškai žvelgia į kritiką ir patarimus, tačiau net ir ne savo kiemo institucijos, konkrečiai: Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacija, vertindamos Lietuvos pažangą, nuolat kritikuoja šalį dėl negerėjančios ugdymo kokybės ir neefektyvaus švietimo finansavimo.O jis iš tiesų neefektyvus: štai 2014–2016 m. mūsų mokyklose išlaidos vienam mokiniui išaugo 10,7 proc., bet bendri mokinių ugdymo rezultatai negerėjo nė kiek. Neefektyvumą, tik jau kiek kitaip, savo kailiu labai konkrečiai jaučia ir dauguma mokytojų: kadangi Lietuvoje mokytojui vidutiniškai tenka mažiausiai mokinių visoje Europos Sąjungoje, kadangi mokytojų Lietuvoje dabar dirba daugiau nei 10 proc. per daug, tad jų krūviai nedideli, taigi ir atlyginimas menkas. Kalbant konkrečiai, 57 proc. šalies mokytojų uždirba nuo 400–800 Eur per mėnesį.Dar viena mūsų krašto yda yra ta, kad mokyklų pastatai dideli, o mokinių juose mažai, tad išpūsta infrastruktūra lemia, jog didelė dal

[\/]

2018-05-08
Komentuoja žurnalo "Investuok" vyr.redaktorius Liudvikas Gadeikis.

[\/]

2018-05-07

[\/]

2018-05-02
Komentuoja žurnalo IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

[\/]

2018-04-30
Mūsų aukštosioms mokykloms šie metai – tikras išbandymas: virsmai vyksta net keliose srityse. Dalis jų jungiasi, dalis ieško kitokių išgyvenimo alternatyvų, viena kolegija studentų jau nusprendė nebepriiminėti, kita vis mažiau patalpų skiria studentams, o vis daugiau – konferencijoms ir biurams.Bet tai tik nedidelė dalis pokyčių. Universitetų jungimasis šalyje vyko ne visai pagal Švietimo ir mokslo ministerijos planą (tiksliau, visiškai ne taip, negu buvo planuota), bet kai tiek interesų grupių, sunku tikėtis, kad bus kitaip, juk daug kas priklausė ne vien nuo ministerijos.Daugybę didingų tikslų išsikėlusią Švietimo ir mokslo ministeriją universitetai pergudravo, bet ji nusprendė atsigriebti kitoje srityje. Ministerija neatsitraukė nuo savo siekio kelti studijų kokybės kartelę ir tą daro principingai. Visų pirma, jau antrus metus iš eilės keliama stojamojo balo kartelė, ir tai išties teigiamai atsiliepė studijų kokybei (bent jau tose aukštosiose, kur šios kartelės paisoma). Kartu lygiagrečiai dar praėjusių metų vasarą Studijų kokybės vertinimo centrui buvo pavesta atlikti visų aukštųjų mokyklų studijų krypčių vertinimą ir laikinąjį akreditavimą. Atliekant šį vertinimą didžiausia reikšmė buvo suteikta mokslo parametrams, kuriuos pasvėrė Lietuvos mokslo taryba.Visas šis darbas vyko ilgokai, bet jau šių metų kovo 1 d. paaiškėjo rezultatai, kurie aukštosioms mokykloms, ypač universitetams, buvo tarsi šaltas dušas. Nes Studijų kokybės vertinimo centras konstatavo, kad atskirų krypčių ir net sričių (konkrečiai, socialinių ir humanitarinių mokslų) vaizdas yra ypač nykus, nes mokslo beveik nėra, arba jis vos įžiūrimas.Atrodytų, na ir kas, juk tai daugmaž buvo žinoma ir anksčiau. Tačiau šį kartą tai nulėmė kiekvienos aukštosios mokyklos krypties ir studijų programos ateitį. Trumpai tariant, visos kryptys buvo sudėliotos į tris lentynėles, tai yra: tos, kurios tenkina visus nustatytus reikalavimus (o tokių yra 51 proc.), tos, kurios akredituotos su papildomomis sąlygomis (jų – per ketvirtadalis. Ir jas teks skubiai stipri

[\/]

2018-04-25

[\/]

2018-04-24

[\/]

2018-04-23
Dažnas išmaniojo telefono savininkas jį patikrina apie 150 kartų per dieną, arba maždaug kas 6 minutes. Ir tik nedidelė dalis šių ekrano atrakinimų yra išties reikalingi bei naudingi. Bet dauguma vaikų ir jaunuolių taip nemano. Jie nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be telefono.Beje, dabartiniai mokiniai mano, kad šiais laikais galvų nebereikia apsunkinti žiniomis ir informacija, nes viską galima rasti išmaniajame. Tačiau, panašu, kad jie klysta ir, ko gero, tai tokio pat lygio pareiškimai kaip neišmanėlio svaičiojimai, esą nereikia mokytis daugybos lentelės, nes yra skaičiuotuvas. Iš tiesų tik mokantis ir įsimenant iš jauno žmogaus formuojasi išmintinga asmenybė. O mobilieji telefonai dar nė iš vieno vaiko nenulipdė visaverčio, gilaus, išmintingo asmens. Dar daugiau – jie nenuilstamai daugina išsiblaškiusių ir paviršutiniškų jaunų žmonių, kurie mano, kad dėl jų problemų ir bėdų kalti bet kas, tik ne telefonai. Skundžiamasi nežmoniškais krūviais mokyklose, pasibaisėtinais namų darbais ir projektais, griežtais mokytojais, bjauriais tėvais, vaikystės ir jaunystės neturėjimu, bet kuo, nors tuo pat metu randama laiko kiekvieną dieną po 3–7 valandas tūnoti telefone ar feisbuke. Tokiu elgesiu netaupomas savas laikas, na, ir negerbiami kiti žmonės, ypač mokytojai.Dar labiau į išmaniuosius telefonus panirę studentai – dauguma jų net nebesislepia ir telefonus laiko ant stalų. Vis daugiau studentų nebesugeba net paskaitos išsėdėti neįlindę į socialinius tinklus ar nepanaršę naujienų.Vieni paaugliai ir jaunuoliai neigia turintys priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių, kiti aiškina, jog tai – šios kartos bruožas, treti įrodinėja, kad bendraamžiai kitose valstybėse telefonuose tūno dar ilgiau. Tą, beje, patvirtina ir skirtingos apklausos.„Eurobarometro“ duomenimis, Europos Sąjungoje 70 proc. 12–13 metų vaikų ir 23 proc. 8–9 metų vaikų gyvenimo be mobiliojo telefono jau nebeįsivaizduoja. O Jungtinėje Karalystėje net 90 proc. 18–25 metų anglų telefoną nešiojasi visur ir visada, daugiau nei 40 proc. prisipažino, kad be telefono nega

[\/]

2018-04-18

[\/]

2018-04-17

[\/]

2018-04-16
Stebint pastarųjų 20-ies metų Lietuvos gyventojų sociologinių apklausų rezultatus galima pamatyti neįtikėtinų virsmų. Pasitikėjimas kai kuriomis institucijomis smuko kartais, bet kai kuriomis stipriai išaugo.Pirmiausia gal vertėtų aptarti tas, kuriomis žmonės pasitiki vis mažiau. Kaip liudija sociologinių tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausų rezultatai, nuo 1998 metų iki dabar, taigi per 20 metų, bene labiausiai žmonių pasitikėjimas sumenko politinėmis institucijomis, nors jis ir taip buvo nedidelis. Tarkime, 1998 m. pasitikinčiųjų Seimu buvo dar 17 proc., o dabar jau tik 11 proc., o nepasitikinčiųjų – net 54 proc. Panašiai ir su Vyriausybe kaip institucija: prieš dvidešimt metų ja pasitikėjo 30 proc. apklaustųjų, o dabar – tik 21 procentas. Ką jau kalbėti apie partijas, kuriomis dabar pasitiki vos 7 proc. respondentų.Postipriai svyravo ir pasitikėjimas Prezidento institucija – nuo 84 iki 26 proc. pasitikinčiųjų. Dabar jis yra vidutiniškas ir siekia 53,5 proc.Iš tikro pasitikėjimui politinėmis institucijomis daug įtakos turi skandalai, o dabar jų mūsų politinėje padangėje apsčiai.Liūdna, bet labai stipriai smuko ir pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida: kadaise jis siekdavo 80 proc., prieš dvidešimt metų - 66 procentus, o dabar – tik 37 proc. Taigi pasitikėjimas smuko daugiau nei du kartus, be to, žiniasklaida Lietuvoje prarado ir moralinio autoriteto pozicijas ir „paprastų žmonių“ gynėjos vardą.Blogiausia yra tai, kad Lietuvoje linkstama susitaikyti su menku pasitikėjimu atskiromis institucijomis. Ir tai pasakytina tiek apie politines institucijas, tiek apie žiniasklaidą. Pasitikėjimas jomis mažėja, arba nuolat yra žemas, tačiau ar nuo to, kas keičiasi? Regis, ne. O juk 1991 m. Aukščiausiąją Tarybą palankiai vertino net 52 proc. žmonių. Sociologai pabandė pasiteirauti, kodėl Lietuvos gyventojai nepasitiki Seimu, partijomis ir išgirdo tokias priežastis: Seimo nariai – savanaudžiai, kovoja tik už savo interesus, nevykdo pažadų, pjaunasi, barasi, meluoja, jiems nerūpi paprasti žmonės, Seime nesiliauja rietenos, Parl

[\/]

2018-04-11

[\/]

2018-04-09
Šiandien yra balandžio 9 d., taigi stojamieji ant nosies. Pabandykime įsijausti, ką šiandien išgyvena dvyliktokai. Ir šį jausmą tegalima apibūdinti vos trimis žodžiais: „Nerimas ir absoliuti nežinia“.Valstybės vizija neaiški, kokių profesijų atstovų Lietuvoje yra per daug, o kurių per mažai, niekas neskelbia, ką studijuoja dabartiniai studentai, taip pat niekas neinformuoja. Darbdaviai neužmiršta laikas nuo laiko „įspirti“ aukštosioms mokykloms ir eilinį kartą papriekaištauti, kad šios rengia visai ne tai, ko reikia darbdaviams, o absolventų lygis esąs tiesiog apgailėtinas. Tačiau iš tikro Lietuvos darbdaviai dosniai žarsto tik priekaštus, o kai patiems reikia įsitraukti, vienaip ar kitaip prisidėti, neria į krūmus. Nei jie skelbia prognozių apie atskirų profesijų perspektyvas, nei pristatinėja atskiras profesijas, kurios ką tik atsirado, ar kurių atstovų trūkumą Lietuvos darbdaviai jaučia. Neskelbia darbdaviai ir atlyginimų, kuriuos moka ar kuriuos pasižada mokėti. Nes užtektų darbdaviams duoti vieną kitą įsipareigojimą, vieną kitą pažadą ir ne tik pažadėti, bet ir tų pažadų laikytis, ir jaunuoliai juos išgirstų. Tiesa, jeigu būtų pažadėta minimali alga, tai klausančių nebūtų daug, bet jeigu koks stambus darbdavys ar jų grupė paskelbtų, kad Lietuvoje baigusiems gamybos technologijos ar mechanikos inžinerijos studijas jau po studijų būtų mokama 1200 eurų alga, tai šių specialistų trūkumo problema Lietuvoje greitai būtų išspręsta. Tačiau mūsų darbdaviai nenori įsipareigoti, jie mieliau pakritikuoja, pasišaipo iš mūsų aukštųjų mokyklų ir atsiveža dar keletą šimtų užsieniečių.Ką dar girdi ir jaučia mūsų abiturientai? Iš tikro jie girdi labai mažai informacijos, kuri yra tiesiog privaloma. Tarkime, AIKOS duomenų bazėje, kurioje jaunuoliai turėtų ieškotis visų Lietuvoje siūlomų studijų programų ir jas nagrinėtis, šiandien kabo užrašas „Nėra duomenų“. Ką ten jaunuoliai, šiandien net patys universitetai, kolegijos ir profesinės mokyklos skendi nežinioje ir vis dar nežino, ko jie mokys nuo šių metų rugsėjo pirmosios. Ir

[\/]

2018-04-04

[\/]

2018-04-03

[\/]

2018-03-28

[\/]

2018-03-27

[\/]

2018-03-26
Šiuo metu daugeliui dvyliktokų atsakingas metas – jau pats laikas galutinai apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo.Nors šiandien rinkdamiesi, ką ir kur studijuoti, jaunuoliai turi nepalyginamai daugiau galimybių, nei turėjo jų tėvai, nors galimybių ir studijų programų kiekis tiesiog verčia iš koto, tačiau labai daug jaunuolių ir dabar yra visiškai pasimetę, sutrikę ir blaškosi tarp skirtingų norų ir pasirinkimų. Tačiau jie turi išeitį. Dar daugiau, šiuo metu jaunuoliams nebūtina rinktis tik vieną profesiją. Iš tiesų jie gali rinktis dvi, tris ar net keturias profesijas. Ir visas jas įgyti per ketverius metus. Būtent tai siūlo tapkryptinės ir tarpdisciplininės studijos. O jų Lietuvos aukštosios mokyklos siūlo per 180 variantų.Sutikite, ši alternatyva labai patraukli. Tikrai išmintingiau yra per ketverius metus baigti technologijas ir vadybą, nei kiekvieną jų atskirai – per aštuonerius metus, arba tikrai geriau per ketverius metus baigti mechatroniką, nei tris jos dalis – mechaniką, automatiką ir elektroniką – kalti dvylika metų.Tyrimai rodo – kuo toliau, tuo labiau pasauliui reikės žmonių, kurie gali derinti „kietuosius“ ir „minkštuosius“ gebėjimus, pavyzdžiui, matematikos žinias ir komunikacinius įgūdžius. Paprasčiau tariant, plotis, bet kartu ir gylis geriau nei paviršutiniškumas ir siaurumas.„Tiesą sakant, tarpdiscipliniškumo daugėja visur: ir moksle, ir mene, ir versle. Ir tai pažangu, nes iš to atsiranda inovacijos. O norint atliepti šiuolaikinio verslo ir pramonės poreikius, tiek universitetams, tiek kolegijoms technologines ir inžinerijos žinias reikia derinti su fiziniais, socialiniais, humanitariniais mokslais, taip pat ir menais“,  – komentuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Studijų prorektorius Romualdas Kliukas.„Beje, šiuo metu ir įprastos studijų programos visai kitokios, nei buvo prieš 20 ar 30 metų, kitaip tariant, ir vienakryptės studijos turi daugybę tarpkyptiškumo elementų. Tarkime, jeigu dabar žmogus studijuoja inžineriją, tai jis gaus ne tik inžinerijos, bet ir kitų dalykų pagrindus:

[\/]

2018-03-21

[\/]

2018-03-20

[\/]

2018-03-14

[\/]

2018-03-13

[\/]

2018-03-12
Bendraujant su tūkstančiais Lietuvos mokinių galima matyti, kad šiais laikais kiekvienoje mokyklos klasėje yra po savą „Marką Zuckerbergą“, „Eloną Muską“, „Billą Gatesą“, „Larry Page“, ar „Steve Jobsą“. Kiekvienas jų svajoja sukurti savo „Facebook'ą“, „Teslą“, „Google“ ar „Apple“. Kiekvienas svajoja nustebinti pasaulį ir tapti garsiu, na ir žinoma turtingu. Kitaip tariant, mokykloje daugumai vaikų nei mokslas, nei technologijos, nei kūrybiškumas neatrodo atgrasūs. Priešingai, - labai patrauklūs. Nes jie mato kaip per tai galima prasimušti, galima keisti pasaulį, o daliai rūpi, kad per tai galima praturtėti.Tačiau kažkuriuo metu vis dėlto įvyksta lūžis ir daugybė potencialių jaunuolių nuo mokslo, technologijų ir kūrybos nusisuka. Kažkuriuo metu jiems tiesiog paaiškėja, jog sėdint namie prie kompiuterio ir žaidžiant ar šešias valandas per dieną sėdint išmaniajame telefone, savaime stulbinamos idėjos tiesiog nešauna, ir be pastangų pasaulio nenustebinsi. Tiesiog reikia nerti į mokslo vandenis, reikia juodo ir ilgo darbo, dažniausiai matuojamo dešimtmečiais, ir tik tolimoje ateityje gali tikėtis kažkokio proveržio.Bet daugumai jaunuolių visko norisi čia ir dabar, tad jie numoja ranka į ankstesnes savo svajones ir veja šalin mintį savo ateitį sieti su mokslu. Todėl Lietuvoje turime tikrai mažai jaunųjų mokslininkų, tikrai mažai jaunuolių renkasi doktoranto kelią. Šiuo metu Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka kiek daugiau nei tūkstantis doktorantų, o štai Švedijoje vienam milijonui gyventojų tenka 2500 doktorantų.Kas jaunuolius atgraso nuo mokslininko karjeros? Priežasčių esama bent kelių. Visų pirma, finansinės perspektyvos. Doktorantų stipendijos mūsų valstybėje menkos ir neleidžia pragyventi, o ir po jos, pirmaisiais metais, jauniesiems mokslininkams šviečiasi tik vargo vakarienė, nes jų alga nesiekia net 600 eurų. Taigi, nuėję į banką jie net negali gauti paskolos būstui. Tikriausiai žinote ne vieną doktorantą, kurie dėl nepriteklių doktorantūrą metė, nes neįmanoma normaliai dirbti ir rašyti mokslinį darbą

[\/]

2018-03-07

[\/]

2018-03-06

[\/]

2018-03-05
Per pastaruosius penkerius metus teko aplankyti tikrai daug universitetų, kolegijų  ir profesinių mokyklų. Ir visur apimdavo jausmas, kad šių laikų studentai turi fantastines galimybes, bet šito jie dažnai neišnaudoja, o gal net ir nesupranta. Studijų sąlygos Lietuvoje jau daug kur puikios, kai kur net fantastiškos – moderniausios laboratorijos su naujausia įranga, turtingos bibliotekos, galimybė naudotis daugybe tarptautinių duomenų bazių, aukštųjų mokyklų ir profesinių mokyklų lankstumas, augantis tarptautiškumas, tarpkryptiškumas. Regis, ko daugiau reikia, tik švieskis, lavinkis, plėsk akiratį, pažinčių ratą ir stenkis per studijas į save susiurbti kuo daugiau gėrio ir naudos.Taigi kiekvienas turi tokias plačias galimybes, bet ar jomis pasinaudoja?Deja. Mažesnioji dalis. Iš tiesų šiuo metu studentus galima išskirti į dvi grupes: pirma, tai tie, kurie turi labai aiškius tikslus, planus ir jų siekia ir jiems tuos tikslus pasiekti dabar gerokai paprasčiau ir lengviau nei ankstesnių laikų studentams, nes galimybės šiais laikais praktiškai neribotos. O antra grupė, tai jaunuoliai, teturintys vienintelį tikslą - įgyti aukštojo mokslo diplomą. Gaila, bet tokių yra daugiau. Labai blogai yra tai, kad jie demotyvuoja aplinkinius, tai yra ne tik patys regresuoja, bet ir kitus tempia atgal.Prieš ketvirtį amžiaus aukštojo mokslo diplomo siekdavo maždaug ketvirtadalis abiturientų, taigi ir atranka būdavo didesnė, ir studento statusas tuomet būdavo prestižiškesnis. Dabar tiek į universitetus, tiek į kolegijas patenka maždaug per 70 procentų abiturientų, taigi aukštasis mokslas tapo masiniu, o studento statusas ir įvaizdis stipriai sumenko. Šiandien į studentą žvelgiama jau visai kitaip nei buvo žvelgiama prieš 30 metų, ar juolab tarpukaryje. Ir prie to labiausiai prisidėjo tie, kurie į universitetus ateina tik diplomo ir kuriems tas diplomas reikalingas tik pasipuikavimui. Darbdaviai teigia, kad ankstesnių laikų ir dabartinių laikų diplomų vertė esmingai skiriasi. Todėl vis daugiau darbdavių iš potencialių darbuotojų diplom

[\/]

2018-02-28

[\/]

2018-02-26
Ilgainiui Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, išplito daugybė klaidingų stereotipų bei mitų apie mitybą ir sveikatą. Apie tai prileista tūkstančiai knygų, bet tik mažuma jų remiasi moksliniais tyrimais. Tikrai daug leidinių paremti pseudo mokslu. Bet kadangi poreikis didžiulis ir kadangi neperskaičius, neaišku, ar knyga vertinga, ar niekalas, tad vidutinis statistinis pilietis perskaito 2-3 vertingas ir pagrįstas knygas, o šalia jų dar 4-5 niekalus, ant viršaus dar pabarsto keliasdešimt straipsnių iš interneto, kurių absoliuti dauguma prieštarauja vienas kitam ir taip, gana iškreiptai, formuojasi dažno šio laikmečio žmogaus supratimas apie maitinimąsi ir sveikatą.Nemažai daliai visai patinka mintis, kad valgyti galima viską, tik po nedaug, kad besirūpinantieji sveikata negyvena ilgiau nei tie, kurie ja nesirūpina ir apskritai labiausiai ateitį nulemia iš tėvų ir protėvių paveldėti genai. Toks savo neveiklumo ir abejingumo pateisinimas yra labai patogus, bet jis nėra teisingas.“Iš tikro genetika mūsų sveikatą lemia tik dešimčia procentų, – bet kokius išvedžiojimus nukerta profesorius iš Jungtinių Amerikos valstijų Johnas Kelly. – O 70 proc. mūsų sveikatos lemia ne kas kita, o mūsų valia, tai yra gyvensena, dar 10 proc. – aplinka ir 10 proc. – sveikatos priežiūros sistema.“Šis mokslininkas cituoja epigenetinius tyrimus, kurie įrodo, jog pakeitus gyvenimo būdą, tai yra pradėjus sveikai maitintis, aktyviai judėti ir tinkamai išsimiegoti, ligas lemiantys net 450 genų „išsijungia“ ir „įsijungia“ 50 genų, kovojančių su „kūno priešais“. Ir tai esą nutinka jau po trijų mėnesių. Epigenetikos mokslas, anot amerikiečio profesoriaus, įrodo, kad mes patys esame atsakingi už savo sveikumą.Net 80 proc. visų priešlaikinių mirties priežasčių yra nulemtos tik menkavertės mitybos, nejudraus gyvenimo būdo bei žalingų įpročių“, – antrina Jeilio universiteto profesorius Davidas Katzas. Jo žodžiais, žmonėms nustojus valgyti šlamštmaistį ir kardinaliai pakeitus gyvenimo būdą, sergančiųjų debetu sumažėtų 90 proc., širdies ir kraujagysli

[\/]

2018-02-21

[\/]

2018-02-20

[\/]

2018-02-19
Lankantis Lietuvos mokyklose, jose galima pastebėti didžiulių skirtumų. Visame kame: ir pastatuose, ir kabinetuose, ir įrangoje, ir mokinių santykiuose, ir atmosferoje. Bet šį kartą ne apie tai. O apie suaugusiųjų elgesį. Susidarė įspūdis, kad esmingai skiriasi užsieniečių ir lietuvių suaugusiųjų požiūris į mokyklas, į jų rėmimą ir į atsidėkojimą savo buvusiai mokyklai. Tiesą sakant, mūsų krašte švietimo mecenavimas, rėmimas ypač primityvus, praktiškai joks.Štai trys konkrečios istorijos. Tauragėje yra tokia klęstinti “Šaltinio” progiminazija. Ir prie jos klestėjimo labai stipriai prisidėjo amerikiečiai rėmėjai Linda ir Tonis Perizai, mokyklai per dešimt metų paaukoję 150 tūkst. eurų.Pasirodo, mokyklos rėmėja amerikietė Linda yra prieš šimtmetį emigravusios tauragiškės Rozalijos anūkė. O mintis paremti „Šaltinį“ kilo jos tuomet 92-ejų metų mamai Katerinai Simonai Mikals, norėjusiai pagerbti mirusį savo vyrą, Lindos tėvą, Baltramiejų Antaną Mikalauską - Mikalsą. Kuklioje emigrantų iš Lietuvos šeimoje gimęs L. Periz tėvas ypač vertino mokslą. Jis buvo kosmoso technikos inžinierius – mechanikas, JAV projektuodavęs ir pats montuodavęs raketų galvutes.Taigi, iš šių rėmėjų skirtų pinigų tauragiškiai įsirengė gamtos mokslų laboratoriją, dvi modernias kompiuterių klases, 15 interaktyvių lentų, mokyklos virtuvės įrangą ir baldus, spinteles – drabužines, įsigijo baldų ir instrumentų mokyklos orkestrui. Ir dar daugybę kitų inovatyvių dalykų bei erdvių, labai reikalingų mokiniams.O dabar antras pavyzdys. Iš visai kitos vietovės – iš Giedraičių gimnazijos Molėtų rajone. Šiame rajone, prie Giedraičių, kasmet po pusmetį praleidžia turtingas JAV žydas Steavas, kurio žmona lietuvė. Jau senokai mokyklos ir šios šeimos santykiai peraugo į draugystę, o vėliau ir į finansinį rėmimą. Šis verslininkas kasmet mokyklai paaukoja po 6 tūkst. eurų. Jam tai nedidelė suma, o mokyklai didelė paspirtis. Ji leidžia kiekvieną mokinį kasmet nuvežti į teatrą ir po du kartus į skirtingas kultūrines edukacines erdves Vilniuje arba Kaune. Tai stipria

[\/]

2018-02-13

[\/]

2018-02-12
Panašu, kad Vilniaus dailės akademija nesuvaldo viešųjų ryšių krizės. Skandalas vis labiau įsismarkauja: per savaitę po du tris kartus pateikiami vis nauji seksualinio ir psichologinio priekabiavimo atvejai; prabyla vis kiti garsūs menininkai – ne tik merginos, bet ir vaikinai, tuo tarpu rektorate olimpinė ramybė.“Atskirkite profesorių Joną Gasiūną nuo Vilniaus dailės akademijos”, - tai “Delfi” videokonferencijoje pareiškė akademijos galva, profesorius Audrius Klimas.Bet ar tikrai turėtume tai atskirti?Jo vadovaujama aukštoji mokykla kaltinama vienais sunkiausių nusikaltimų prieš jaunus žmones, o jis teigia, kad reikia atriboti jo bei jo pirmtakų nusamdytus dėstytojus nuo aukštosios mokyklos reputacijos.Rektorius, kuriam svarbi jo vadovaujamos aukštosios mokyklos reputacija, turėjo jau pirmą skandalo dieną surengti spaudos konferenciją, sukviesti žurnalistus ir viešai atsiprašyti visų buvusių ir esamų studentų bei jų tėvų ir užganėdinti, kad tai daugiau niekada nebepasikartos.Tuo tarpu dabar rektorius lyg kokį užkeikimą kartoja, kad jis nežinojęs, kas dedasi už rektorato sienų. Nors kiti Vilniaus dailės akademijos darbuotojai teigia, kad to neįmanoma nežinoti ir rektoratas žino kur kas daugiau nei iki šiol paskelbta.Negana to, rektorius parlamentinės komisijos nariams pareiškė, girdi jo vadovaujamoje Dailės akademijoje skandalus inspiruoja tai, kad daugybė studentų bei dėstytojų lankosi pas psichikos sveikatos specialistus.Po tokių rektoriaus paaiškinimų, komentarų nebelieka. Dauguma iki šiol girdėtų pateisinimų ir pasiteisinimų kažkokie paranormalūs. Juk jeigu gydytojai, remdamiesi medicinine paciento diagnoze, leidžia konkrečiam dėstytojui dėstyti, o studentui studijuoti, vadinasi, negali būti nė kalbos apie jų sveikatos būklę. Dar daugiau: gal šios aukštosios mokyklos vadovai nepastebėjo, bet sovietmetis, kai bet koks valdžiai neįtinkantis asmuo sulaukdavo diagnozės esą jis pakrikusios psichikos, seniai baigėsi.Aš mėginu įsivaizduoti, kas dedasi tėvų, kurių vaikai kada nors studijavo tapybą Vilniaus dailės ak

[\/]

2018-02-07

[\/]

2018-02-06

[\/]

2018-02-05
Socialinis kontekstas – tai naujas Lietuvos švietimo užkeikimas. Juo tarsi XXI a. figos lapu savo neveiklumą, negebėjimą ar nenorą spręsti įsisenėjusių švietimo vočių, mokyti sunkiau gyvenančių vaikų, dangstosi ir kartoja absoliuti dauguma mokytojų, švietimo valdininkų ir net politikų.Ir tada randa visų problemų šaknį – pasirodo, tai reitingai. Girdi, jei nebūtų reitingų, viskas būtų gerai. Taip gerai, kaip Suomijoje.Bet juk tokios išvados yra vėjai. Ir iki reitingų mokyklos Lietuvoje skyrėsi labai stipriai ir tikrai ne reitingai lemia, kad tie skirtumai nuolat tik didėja.Ir iki reitingų atsiradimo tiek politikai, tiek kiti apsukresni tėvai, tiek švietimo funkcionieriai, prieinantys prie švietimo statistinės informacijos savo vaikus vedė tikrai į ne šalia namų esančias, o į geriausias mokyklas.Švietimo politiką formuojančių valdininkų nelaimei, atsiradus reitingams, ši ribotam žmonių ratui prieinama informacija, tapo vieša. Ir, o, varge, dabar reitingai visiems tėvams parodo, kam jie patiki savo brangiausio turto, savo vaikų ateitį. O tėvai nenori, kad jų vaikai mokytųsi ten, kur mokytojai ir mokyklų administracijos dangstosi figos lapais, todėl jų vaikai balsuoja kojomis į tas mokyklas, kuriose vaikas ir jo ateitis yra prioritetas.Dar daugiau: reitingai parodo, kad švietimo valdininkija nieko nesprendžia, kad mažėtų atotrūkis tarp elitinių mokyklų ir tų, kuriose mokosi vaikai, kurių nepriima prestižinės mokyklos.Dažniausias priekaištas kurį, girdime, kad mes lyginame morkas su obuoliais ir kad visai nevertiname socialinio bei ekonominio konteksto. Dėja, tai nėra tiesa. Obuolius mes lyginame su obuoliais ir morkas su morkomis. Tai yra, tarpusavyje lyginame tik pradines mokyklas, tik progimnazijas, tik pagrindines mokyklas ir tik gimnazijas. Ir atskiriame tas mokyklas, kurios mokinius atsirenka nuo tų, kurios mokinių nesirenka ir priima visus pagal gyvenamąją vietą. Vertiname ir mokyklos dydį, ir socialinį kontekstą, daugybę parametrų, bet net ir viską įvertinus matyti, kad skirtumai tarp mokyklų yra milžiniški i

[\/]

2018-01-31

[\/]

2018-01-30

[\/]

2018-01-29
Per pastaruosius trejus metus daugiau nei 20 Lietuvos mokyklų įsirengė 3D klases. Į pamokas šiose klasėse veržiasi visi mokiniai. Ir svarbiausia, kad jose daug išmoksta.“Iš tiesų vaikus biologijos pamokos 3D klasėje labai traukia, skatina domėtis, o vaizdumas padeda įsigilinti“, – teigia Rokiškio J. Tūbelio progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas.„Mūsų mokinių motyvacija irgi keičiasi tiesiog akyse”, - sako Raseinių Šaltinio progimnazijos direktorės pavaduotoja Jolanta Stankaitienė. Naudodami 3D technologijas raseiniškiai mokomi ir anglų kalbos, ir fizikos, ir astronomijos, o pradinukai – matematikos ir pasaulio pažinimo.Priminsime, kad 3D klasės principas analogiškas 3D kinui, kai su specializuotais akiniais yra matomi erdviniai vaizdai ir sukuriama galimybė virtualiai pažinti reiškinius, procesus: pavyzdžiui, regėti smegenų veiklą, matyti molekulių dalijimosi ir jungimosi procesus, stebėti lapo augimą, įvairiausius cheminius bandymus ar erdvinių figūrų pjūvius.„Bet tai tikrai nėra žaidimas. Tai priemonė, kad mokymasis taptų efektyvesnis ir greitesnis. Kartu tai didžiulė pagalba ir mūsų vaizduotei. 3D klasėje iš pažiūros „sausas“ mokslas tampa kur kas įdomesnis“, – dėsto Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė. Tačiau šios klasės turi ir vieną trūkumą – jos yra gana brangios. Būtent gana didelė kaina ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl 3D klasės Lietuvoje plinta lėtai. Daugybė ne tik mokyklų, bet ir ištisų rajonų dar ne tik kad jų neturi, bet ir neplanuoja įsirengti, ir net neįsivaizduoja nei 3D klasių privalumų, nei kaip jose vyksta pamokos.Nors šios technologijos smarkiai keičia pamokų kokybę, efektyvumą ir rezultatyvumą. Ypač tai pasakytina apie biologijos, geografijos, chemijos, fizikos, anglų kalbos ar matematikos pamokas. „Aišku tai, kad 3D technologijos nė vieno nepalieka abejingo, į tokias pamokas veržiasi net nemotyvuoti mokiniai. Svarbu tai, kad jos padeda greičiau įsisavinti informaciją. Kontroliniai rodo, kad ir rezultatai per metus pagerėjo maždaug 15 procentų. Ypač – geo

[\/]

2018-01-24

[\/]

2018-01-23

[\/]

2018-01-22
Nuo šių metų sausio trečdaliu, tai yra 2 mln. 800 tūkst. eurų padidėjo neformaliojo švietimo, tai yra įvairios popamokinės veiklos, kurią organizuoja ne mokyklų mokytojai, finansavimas. Iš viso savivaldybės šiemet gaus net 11 mln. eurų vaikų neformaliojo švietimo krepšeliui finansuoti.Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė išreiškė lūkestį, kad nuo šiol savo įtraukios popamokinės veiklos paslaugas, būrelius galės siūlyti dar daugiau nevyriausybinių organizacijų bei laisvųjų mokytojų; be to, daugiau vaikų galėsią kokybiškai ugdytis, lavintis po pamokų, gilintis į tas veiklas, kurios juos traukia, padeda atskleisti jų talentus.Bet ar iš tikrųjų yra taip? Ar tikrai kiekvienas vaikas nuo šiol gaus kas mėnesį jam priklausančius vidutiniškai 15 eurų bet kokiam jo norimam būreliui, kurį organizuoja jo miesto neformalios švietimo veiklos organizatoriai, tarkime, skautai, maltiečiai, šauliai, programuotojai, robotikos entuziastai, kovų menų atstovai ir kiti? “Deja”, - sako Judita Akromienė, Švietimo nevyriausybinių organizacijų tinklo koordinatorė, - Iš esmės niekas nepasikeis bent jau didmiesčiuose. Ir, pirmiausia, Vilniuje, kur didžiąją dalį visų neformaliojo švietimo krepšelio lėšų susižeria du iš biudžeto išlaikomi didžiuliai centrai, tai: Lietuvos vaikų ir jaunimo centras bei Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centras”.Tiesa, abiejų jų tiesioginė misija organizuoti vaikų neformalaus švietimo veiklą. Už tai šių centrų darbuotojai gauna atlyginimą, be to, valstybė sumoka už šių institucijų grandiozinių pastatų išlaikymą.Beje, kuomet 2014 m. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius su komanda rengė neformaliojo švietimo krepšelio koncepciją, vienas aktyviausių šios idėjos autorių buvo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vadovas Valdas Jankauskas.Ir jau anuomet kuluaruose buvo kalbama esą ministro bičiulis ne be reikalo taip stengiasi, kad atsirastų neformalaus švietimo krepšelis.Maža to, kaip šiandien pastebi nevyriausybininkė J. Akromienė, minėtų centriukų specialistai ne tik prisidėjo prie neformalau

[\/]

2018-01-16

[\/]

2018-01-15
Nors ir lėtokai, nors ir su visokiausiais trikdžiais, nors ir visiškai kitaip nei buvo planuota prieš metus, tačiau bent jau valstybinių universitetų reforma Lietuvoje vyksta. Kai kurie universitetai jungiasi noriau, kai kurie ne taip noriai, bet permainos matyti. Besidubliuojančių studijų programų taip pat mažėja. Vis svarbesni tampa kokybiniai parametrai, mokslo lygis.Tačiau aukštasis mokslas – tai ne vien universitetai, bet ir kolegijos. O štai jų stovykloje aiškumo gerokai mažiau. Tiksliau visai nėra. Nes šiandien visiškai neaišku, kas laukia ne tik valstybinių, bet ir privačių kolegijų.Tiek valstybinių, tiek privačių kolegijų akademinėms bendruomenės kyla klausimų, koks ateityje Lietuvoje apskritai bus kolegijų tinklas. „Mes nesuprantame, kodėl stiprias valstybines kolegijas siūloma jungti prie silpnų universitetų arba stiprias specializuotas kolegijas – prie stambių ir stiprių kolegijų, kuriose specializuotos aukštosios mokyklose paskęs“, – kalba privačios Vilniaus dizaino kolegijos vadovas Aldis Fledžinskas. Deja, į aukštųjų mokyklų bendruomenių argumentus neįsiklausoma, kolegijų vadovai ir atstovai žalio supratimo neturi, kokie ekspertai dirba reformos darbo grupėse, o privačios aukštosios mokyklos apskritai paliktos nuošalėje, su jomis niekas nesitaria.A. Fledžinskas pabrėžia, kad daugelio kolegijų dėstytojų nuotaikos šiuo metu tragiškos: dėl nesibaigiančių aukštojo mokslo permainų akademiniai darbuotojai yra netekę vilties. „Nesuprantama, kodėl taip nepasitikima akademinėmis bendruomenėmis, kodėl nepriimami jokie jų siūlymai“, – stebėjosi privačios kolegijos vadovas.Iš kai kurių politikų pasigirsta pasvarstymų, esą galbūt kai kurios valstybinės kolegijos bus jungiamos, paminimi ir galimi variantai, bet jie keisti ir negirdėti jokios argumentacijos, kam ir kodėl taip norima daryti. Tarkime, tiek Vilniuje, tiek Kaune norima sujungti po dvi stiprias kolegijas, o silpnų kolegijų jungti neplanuojama.Šio sektoriaus atstovai nesupranta nei tokių jungčių motyvų, nei naudos, nes šiuo metu valtybinių kolegijų Li

[\/]

2018-01-10

[\/]

2018-01-09

[\/]

2018-01-08
Pernai Lietuvoje pirmą kartą vyko Vidurio Europos matematikos olimpiada. Deja, mūsų šalies moksleiviai šiame tarptautiniame renginyje nepelnė nė vienos prizinės vietos.Tiesa, iš vasarą Brazilijoje vykusios tarptautinės matematikos olimpiados lietuviai parsivežė du bronzos medalius.Vis dėlto, kaip pažymi daugiausia mokinių tarptautinėms olimpiadoms parengiantys mokytojai, taip pat ir moksleivių tarptautinių olimpiadų kuratoriai, aukštesnieji bei aukščiausieji mūsų mokinių gebėjimai smunka. Ypač liūdnas vaizdas dėl matematikos, filosofijos, o jau ir dėl kai kurių gamtos mokslų. Tad kas nutiko?„Tiek mūsų mokinių valstybinių brandos egzaminų rezultatai, tiek pasiekimai tarptautinėse olimpiadose blogėja, nes vadovėliai lengvinami ir mokiniai per pamokas nebegauna spręsti rimtesnių uždavinių. Šiandien olimpiadininkai per papildomus matematikos užsiėmimus sprendžia tokius uždavinius, kokius jų tėvai ir seneliai sprendė per pamokas iš vadovėlio“, – sako daugybę mokinių tarptautinėms matematikos olimpiadoms parengusi matematikos mokytoja Zina Šiaulienė.  O juk moksle, kaip ir sporte, kuo labiau leidi reikalavimų kartelę, tuo žemiau sminga pasiekimai. O moksle, ypač matematikoje, mes taip ir elgiamės – paprastiname, lengviname siauriname etc.Išanalizavęs šiandieninius matematikos vadovėlius ir tuos, iš kurių 1975 m. mokėsi jis pats, Kauno technologijos universiteto gimnazijos matematikos mokytojas Leonas Narkevičius nustėro: dabartiniai penktokai šeštokai sprendžia tokius uždavinius, kokius jo kartos vaikai sprendė jau pradinėse klasėse. O kai kartelė nuleidžiama jau pradinėje mokykloje, vėliau ją kilstelėti vargiai sekasi.Z. Šiaulienės vertinimu, didelė blogybė ta, kad vadovėlius rašyti buvo patikėta visiems, kas tik turi iniciatyvos. Iš tikro taip neturėtų būti. Turime begales vadovėlių, kuriuos parašė įvairūs autoriai, tarp jų nemažai matematikos mokytojų entuziastų, bet jų kokybė apgailėtina, o klaidų kiekis pasibaisėtinas.Z. Šiaulienės manymu, vadovėlius turėtų rašyti ne mokytojai, o universitetų dėstytojai, tai yra

[\/]

2018-01-01
Su Naujaisiais metais Jus, tegul jie būna dar dosnesni pakylėjančių potyrių, atradimų, įžvalgų. O kartu tegul šie metai bus ir mokėjimo dalintis su kitais metai. Dalintis tiek materialiu, tiek nematerialiu gėriu, tai yra drąsinančiu žodžiu, įkvepiančiu pagyrimu, laiminančiu palinkėjimu.Iš tiesų sakyti kitam, ir nesvarbu kam, namiškiui ar kolegai, pavaldiniui ar mokiniui gerą žodį yra ne mažiau sunku nei atsisakyti dalies pajamų ir juos skirti labdarai, aukojimui.Metų gale teko kalbėtis su paaugliais savanoriais iš įvairių sostinės mokyklų, kurie didžiuosiuose prekybos centruose dalyvavo “Caritas” skirtoje akcijoje stokojantiems paremti.Buvo nepaprastai liūdna girdėti tai, ką jie pasakojo patyrę iš mūsų, suaugusiųjų, kurie buvome prašomi už auką įsigyti “Carito” žvakelę.Mes, suaugusieji, dažnai plakame savo vaikus, mokinius, studentus esą jie savanaudžiai, neempatiški, nelinkę tarnauti, į mus, tėvus ir senelius žvelgiantys tik kaip į “grynųjų pinigų automatus”; tačiau, o kaip dažnai mes patys susimąstome, o ką savo elgesiu diegiame savo vaikams ar mokiniams.Stovi prieššventiniame šurmulyje keturios dvylikos – penkliolikos metų mergaičiukės su “Caritas” žvakelėmis Lietuvos pirkinių “mekoje” “Akropolyje ir prašo paaukoti vargstantiesiems. Teta, nešina šešiais ne pirmo būtinumo vardinių prekių ženklų krepšiais, atšauna, girdi, ji ir pati stokojanti, ją pačią reikia paremti, tad negalinti skirti nė euro.Dėdės, kuriems iš perpildytų prekių vežimėlių virto dešros, kumpiai ir alkoholis siuntė paaugles rusiškais keiksmais dar toliau.Vaikai, savanoriavę žvakelių akcijoje nebe pirmus metus, atkreipė dėmesį, kad tokio šaltumo, nedosnumo, piktumo ir negatyvumo nepatyrę nė vienais ankstesniais metais. Ir tai šalyje, kurioje visuotinio gyventojų surašymo duomenimis apie 90 proc. gyventojų save vadina krikščionimis. Krikščionybė žinia yra džiaugsminga religija. Kartu tai religija, mokanti atjautos, dosnumo.Deja, dažnas krikščionis lietuvis yra amžinu gavėnios veidu: piktas, susiraukęs, dejuojantis, besiskundžiantis ir tik kai k

[\/]

2018-01-01

[\/]

2017-12-27
Komentuoja žurnalo IQ redaktorius Ovidijus Lukošius.

Atgal